– Ar rūpintis gydytoju lygu rūpintis pacientu? Dar Hipokratas, medicinos tėvas, yra pasakęs: „Gydytojau, pasigydyk pats“. Šiandien, kai gydytojai taip apkrauti darbu, nelieka laiko savo poreikiams, poilsiui – apie tai jau visi garsiai kalba, mato pacientai – šie žodžiai tampa itin aktualūs. Ar sutinktumėte, Ieva?
– Su Hipokratu sutinku daugeliu klausimų. Aš manau, kad sakydamas „pasigydyk pats“ jis turbūt turėjo mintyje „pasirūpink savimi“, nes tai yra viena iš tokių neparašytų gydytojo priesaikų – kad nereikia savęs gydyti ir nereikia gydyti savo artimųjų. Bet rūpintis savimi yra būtina tam, kad išlikti savimi šioje profesijoje.
– Ar kas nors pačioje pradžioje, kai žmogus tik pasirenka šį kelią, pradeda rūpintis jaunu studentu, kuris iš tiesų turi begalinį krūvį ir tarytum per alma matter būna įvedamas į tai, kur jis pateks. Studijos tikrai nelengvos, kur mediciną bestudijuotum. Pasako, kad: „Bus variantų, bet reikia savimi pasirūpinti“? Kaip yra iš tikrųjų? Jūs praėjote tą kelią…
– Man pačiai tenka dėstyti studentams, jaunesniems ir 3-io – 5-kto kurso, ir aš matau, kaip jie keičiasi psichologiškai, kaip keičiasi jų požiūris studijų metu. Tik pradėję studijuoti, tai dažniausiai yra labai stropūs geri vaikai: gerai besimokantys, labai protingi, dažniausiai iš labai gerų šeimų, kartais nematę visai kitos gyvenimo pusės, kur yra labai daug skausmo, purvo, kartais – smurto ar agresijos.
Tai „ateina“ kartu su klinikiniu darbu, su įvairiausiais pacientais iš įvairių socialinių sluoksnių ir dažnai – su vis didėjančiu darbo krūviu. Tai užgriūna juos kaip didžiulė visiškai netikėta, neprognozuota banga.
Visi jie ateina į mediciną galbūt vedami kažkokių idealų ar stebėdami savo artimųjų darbą – būna medikų šeimos, – bet jie niekada nėra pilnai pasiruošę, tam kas juos ilgainiui ištiks. Apie tai yra labai mažai kalbama.
Ir patys studentai sako, kad: „Mes norėtume žymiai daugiau psichologijos paskaitų, apie tai, kaip mums spręsti tam tikras kasdienes psichologines, krizines situacijas ateityje.
– Žiniasklaia „rėkia“ ir patys medikai viešai prabilo, ypatingai pandemijos pasekoje, kad: „Mes nebegalim“. Jauno žmogaus kelyje po truputį nukrenta rožiniai akiniai ir mes sutinkam, kas vyksta. Bet kas yra tas pagrindinis streso sukėlėjas medicinoje – stresinės situacijos?
– Susisumuoja viskas. Vienas iš šokiruojančių faktų, kuriuos aš esu perskaičiusi, darydama savo tyrimus ir mokslinius projektus, kad JAV savižudybių skaičius tarp medicinos darbuotojų yra didžiausias tarp visų profesijų, įtraukiant ir karo veteranus ir t.t. Tai yra oficialus faktas: didžiulis depresijos atvejų skaičius, įvairiausių priklausomybių procentas tarp medicinos darbuotojų ir tai egzistavo net nesant pandemijai.
– Bet tarsi atrodo, kad to nėra…
– Tobulėjant medicinai, didėja krūviai, kurie medikams tenka. Kuo mes geriau gydome pacientus, tuo jie ilgesnį laiką praleidžia ligoninėje, tuo mes turime daugiau vyresnio amžiaus ligonių. Apskritai, populiacija sensta, ji darosi ligotesnė ir ligonių skaičius ligoninėse auga, sudėtingėja procedūros, medicinos priežiūra visumoje.
Pirmieji tyrimai, kurie tyrinėjo kaip jaučiasi medicinos darbuotojai visame kontekste, pirmą kartą atsirado prieš dešimtmetį. – tai pakankamai nauja tema.
– O ką turime Lietuvoje, ar buvo kažkokių tyrimų iki pandemijos?
– Lietuvoje mano kolegos iš Kauno, prieš 10 metų padarė pirmąjį tyrimą, nagrinėjantį medikų „perdegimą“. Konkrečiai – anesteziologų-reanimatologų. Visi jame dalyvavome, pildėme anketas ir kraupome: „Man tinka ir tas, ir anas, ir trečias“. Vėliau buvo padarytas tyrimas su gydytojais rezidentais, dar vėliau irgi buvo eilė tyrimų. Duomenų apie Lietuvos medikų, jaunesnių gydytojų, slaugytojų psichoemocinę būseną tikrai yra pakankamai.
– Kokie yra tyrimo, kuriame pačiai teko dalyvauti kaip gydytojai, rezultatai?
– Labai didelis procentas perdegimo. Tiksliai nepasakysiu skaičiaus, bet apie 30–40 proc. Kituose visuose tyrimuose panašiai. Mes nesame skirtingi nuo viso likusio Pasaulio – depresijos dažnis paliečia maždaug kas 3-ią mediką. Tai yra paplitęs reiškinys.
– Pasaulyje skaičius svyruoja, bet apie 30-40 proc. medicinos darbuotojų patiria perdegimo sindromą. Matai šalia, bet medikai moka labai „užtušuoti“ (problemas – aut. past.), nes dirbame su kūnu, mokame „apžaisti“ ir ne visada matome, nors esame visiškai šalia, kolegos su kolegomis. Kaip tai galėtų atsiliepti jų darbe ir apskritai – kas yra perdegimo sindromas?
– Apie perdegimą kaip reiškinį, kalbėti man nepakaktų kompetencijos, nes tai yra psichoterapijos, psichologijos sritis. Turbūt geriau pasakyčiau iš savo pačios patirties, iš to, ką aš matau savo kolegose. Turbūt pats pavojingiausias reiškinys yra abejingumas savo darbui ir gero rezultato nesiekimas: „Ai, kaip yra taip gerai, tiek to“. Ką aš dažniausiai matau tarp savo kolegų – noras pabėgti, kuo greičiau baigti, išeiti ir nuolat nuovargio jausmas, visiško „išdegimo“ jausmas, empatijos stoka.
Mes tai labai gerai matome. Nuo to kenčia pacientai. Labai dažnai atsiranda reportažai apie tai, kaip buvo elgiamasi, kalbama, kaip trūko elementaraus žmogiškumo.
– Dabar medikų krūviai padidėjo ir pasunkėjo. Jūs turbūt esate visai „netoli“ (šios situacijos – aut. past.). Kaip dabar atrodo gydytojo anesteziologo-reanimatologo kasdienybė?
– Kartais mes sakome, kad gyvename paralelinėje realybėje. Mano pačios įspūdžiai, kadangi aš tiesiogiai dirbu su „COVID-19“ pacientais, kitų kolegų: jausmas toks, kai tu važiuoji iš budėjimo naktį, kur tu gelbėji gyvybes, intubuoji žmones, tau veža nenutrūkstamu srautu pacientus vieną po kito ir visa kita, staiga tu grįžti į visuomenę.
Vieni vaikšto apsikabinę, parkuose būriuojasi žmonės, visi be kaukių, kažkokia tetutė su pagaliukais nosytėje, kažkas sako kad: „ „COVID-19“ „ nėra ir vaikų mes neleisime į mokyklas, kaukių nešioti neleisime“ Tada tu galvoji: „ką aš ten tada darau ir vardan ko visa tai“.
Aišku, kad tas dualumas emociškai visiems yra labai sudėtingas. Visi tie, kas dirba toje srityje – intensyviojoje terapijoje, priėmimo skyriuose, medikai – turi kažkokį atsparumo lygį, kurį „išsidirba“ su savo profesija per tam tikrą laiką. Bet kai sumuojasi stresoriai, stresinės situacijos, psichoemocinė būklė gali darytis labai sudėtinga.
– Medicina yra darbas sukeliantis stresą – tai visiems aišku. Stresas būna ir teigiamas, pozityvus, bet dabar yra problema, kad streso per daug. Kaip su juo tvarkytis? Ar yra kažkokia tiesioginė pagalba ligoninėse, stacionaruose? Ar žmonės patys kapstosi kaip išmano? Pandemijos pradžioje girdėjome ir skambių pasakojimų apie tai, kaip gydytojai „atsisako“, nes jiems atsiranda somatinių ligų ir dėl streso jie turi padėti pareiškimą ant stalo. Ar čia tokie pavieniai atvejai?
– Pasakyti kiek yra dažnos streso sukeliamos somantinės ligos yra labai sunku, nes patys medikai linkę jas slėpti, maskuoti. Neiti į darbą, imti biuletenį nėra naudinga, todėl dažnai tai stengiamasi igoruoti, į tai kreipiamas dėmesys labai kraštutiniu atveju.
Visame Pasaulyje kovos būdai yra siūlomi keli, labai paprasti. Vienas iš jų yra stengtis kiek įmanoma išlaikyti pamaininio darbo ritmiškumą, retinti netvarkingą grafiką, jį „sudėti“ į labiau nusakoma ritmą, kad žmonėms cirkadiškai būtų lengviau adaptuotis prie kitimų: vieną naktį dirbti, po to kažkiek ilsėtis.
Dabar labai daug kalbama apie atsparumo (angl. „psychological resilience“) didinimą. Kaip medikams padėti išsiugdyti atsparumą, kokios gali būti technikos, kurias patys medikai gali naudoti, kad stabilizuoti save, išeiti iš to, kad ir labai sunkaus darbo – padėti pačiam sau išvengti krizinių emocijų.
Visame Pasaulyje kalbama, kad medikams turėtų labai padėti ligoninių administracijos vadovai: didinti informatumo kiekį, komunikaciją. Vien atgalinis ryšys labai padidina jausmą, kad jie kontroliuoja situaciją. Nes negalėjimas kontroliuoti situacijos, savo grafiko, savo darbo pobūdžio, pacientų, kuriuos gydai yra vienas iš baisiausių dalykų šiame darbe.
– Režimo nebuvimas, šventinės dienos, kuomet dirbi, kai visas Pasaulis kažką mini – dabar nešvenčiame pandemijos akivaizdoje, tikėkimės, kad nešvenčiame – priveda medikus prie emigracijos, nes didėjantis darbo krūvis Lietuvoje būna neatliepiantis koks yra kitose šalyse, – tai ne paslaptis. Kaip, galbūt girdite iš kolegų, matote iš mokslinių studijų, kitos šalys kovoja su stresu ir perdegimu medicinos pasaulyje? Galbūt turite gerų pavyzdžių iš kaimynų?
– Man pačiai teko dirbti Jungtinėje Karalystėje (JK), dabar dėl pandemijos aš turėjau pristabdyti (darbą – aut. past). Bet paskutinius 4-erius m. ten dirbau intensyvios terapijos konsultante.
Pirmiausia, ten yra labai daug kalbama apie problemą, ji nėra ignoruojama, labai rūpinamasi personalo informatuomu, tiek vidiniuose ligoninės interneto puslapiuose tiek asmeniškai kiekvienam darbuotojui yra visa laiką primenama: „Rūpinkis savimi, ar tau viskas gerai, gal tu norėtum konsultacijos, gal tu galvoji, kad tau reiktų to ar ano, kaip tu jautiesi?“ ir pan.
Kiekvienas personalo narys labai jaučia didelį dėmesį ir paramą šiai problemai. Visada yra prieinama labai daug informacijos apie tai, kur tu gali gauti pagalbos: ar tu nori anoniminės pagalbos, gal tu norėtum nueiti į kažkokią grupę kur yra tavo kolegos ir visi tiesiog susėdę papraščiausiai kalbasi dalyvaujant psichologui.
– Man labai imponuoja, kad yra reali pagalba dalyvaujant psichologui. Savo medicinos pasaulyje aš negirdžiu, kad stacionaruose yra psichologas ne pacientui, o gydytojui, slaugytojui ar akušeriui – kuris dirbtų su kolektyvu. Juk mes ten brendam kaip norim, patys dažniausiai. Galbūt Jūs mane, Ieva, nustebinsite ir pasakysite, kad aš klystu?
– Čia yra paradoksas, nes užsienyje yra tas pats, kad bandymai priversti medikus eiti pas psichologą dažniausiai baigiasi nesėkme. Lietuvoje pagal mūsų tyrimus, tik 17-ka proc. medikų eitų pas psichologą spręsti savo problemas. Ir taip yra visur. Tas pats yra UK, Amerikoje, visur.
Tiesiog jei ateina klausimas iki to, ar tu eitum, jei būtų galimybė kalbėtis su psichologu, tai didžioji dalis pasako: „Tikrai ne“. Didesnė dalis sutiktų dalyvauti grupinėje terapijoje – ne vienas, o tiesiog vykstant pokalbiui, organizuojant psichologui.
Tikrai buvo bandymų psichologinę pagalbą organizuoti medikams: Vilniuje ir Kaune. Labai aktyvi iniciatyva yra „MED“ (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), kuris siūlo daug visokių pagalbos opcijų.
Psichologams skambina taip pat labai nedaug žmonių, net žinodami, jog tai yra anoniminis ryšys.
– Galbūt mums reiktų pradėti nuo mažų žingsnelių – palaikymo, kaip gražiai pasakojote apie Didžiosios Britanijos pavyzdį. Asmeniškai aš tokį patyrimą turėjau Islandijoje, stažuodamasi. Kada tu turi kavos pertrauką, kur buvo pasirūpinta kava, tavęs tiesiog paklausia ar tau viskas gerai, ar tau viskas čia tinka. Ir tai yra stipru. Mes galbūt turėtumėte vieni kitiems būti empatiškesni ir čia jau būtų pati pradžia. 40 proc. (medikų – aut. past.) išgyvena potrauminio streso sutrikimus, būtent dėl darbe patiriamų psichologinių traumų. Šis sutrikimas galėtų būti diagnozuojamas (dažnai – aut. past.), bet diagnozuojamas retai, nes, turbūt nueisim į tą patį – patys neieškome pagalbos.
– Potrauminis stresas yra labai stipru. Tai yra reiškinys, kuris sukeliamas labai stiprių išgyvenimų ir turi aiškių simptomų „paketą“. Skaičius yra ganėtinai didelis, bet, kaip Jūs sakėte, ko gero tai yra tik aisbergo viršūnė, kiek žmonių patiria traumuojančius įvykius darbe ir nebūtinai tai susiję su klinikinėmis situacijomis. Gali būti sąlygota bendradarbių, pacientų šeimų, mobingo arba kitų situacijų, kurios kyla darbe.
– Sakėte labai gražiai: gal tai, ką mes matome tyrimuose arba kas kreipiasi pagalbos ir kas diagnozuojama kalbant apie potrauminio streso sindromą – tik aisbergo viršūnė. Kaip galima būtų sau įvardyti, kad tai jau yra tai, nes galbūt kažkas mūsų klausosi ir dabar išgirs – tai bus skambutis pažadinimui, kad „man galbūt reikia jau pačiam susidomėti“?
– Mes, visi medikai, savo darbe patiriame situacijų, kurios mus išmuša iš vėžių – tai gali būti vienas klinikinis atvejis, tai gali būti bendrai labai sunkus budėjimas. Tačiau mes įpratę atsistatyti, kai mūsų vidinis atsparumas susidoroja su ypatingai aukšto streso (lygio – aut. past.) situacijomis. Tačiau reiktų atkreipti dėmesį, jei jūs pastoviai jaučiate nerimą, išlieka nemiga, pasikartoja atsiminimai apie tam tikrus klinikinius atvejus, patirtus išgyvenimus.
Jei jūs jaučiate, kad pradeda dominuoti nenoras eiti į darbą, vengimas darbinių situacijų ir jūs turite kiekvieną rytą save priversti keltis iš lovos ir eiti į ligoninę, pykstate ant pacientų, ant savo kolegų, jaučiate pastovią kovą su savimi ir turite įtikinti save, kad eiti ir dirbti, o grįžęs namo jūs jau nebegalite pailsėti ir iš to išeiti, jums reikia cheminių priemonių alkoholio, vaistų, tam, kad užmigti, atsipalaiduoti, kai nebepadeda nei pokalbiai su draugais, nei sportas ir viskas darosi nebemiela – tada jau iš tikrųjų reiktų kreiptis pagalbos, nelaukti ir tikrai kreiptis į specialistus.
– Žinau, kad Lietuvoje jau egzistuoja konkrečios pagalbos priemonės, įrankiai. Tai yra programa „FOREST“, apie kurią, Jūs, Ieva, turbūt papasakosite daugiau?
– Taip, pastaraisiais metais man teko didžiulė laimė bendradarbiauti su „VU Psichotraumatologijos centro“ mokslininkais, su kuriais mes atlikome ne vieną tyrimą, parengėme rekomendacijas.
Įdomu, kad šis „Psichotraumatologijos centras“ labai glaudžiai bendradarbiauja su skandinavų – Švedijos – mokslininkais. Kartu su jais sukūrė „FOREST“ programą, kuri skirta atsparumui didinti, kovai su stresu, įtampai mažinti. Programa skirta slaugytojoms. Dažnai mes kalbėdami apie stresą, sunkumus, pamirštame slaugytojas ir kalbame tik apie tai, ką patiria gydytojas, bet kartais jos atsiduria dar prastesnėje pozicijoje.
Programa yra 6-ių sav. trukmės ir jos eigoje, bet kas užsiregistravęs, bet koks slaugytojas, gali gauti ne vien patarimus, tam tikras programėles kaip gali padėti sau, bet kartu ir atgalinį ryšį, profesionalo nuomonę. Tai yra labai labai naudinga. Mano žiniomis tai – pirma programa Lietuvoje, kurioje yra aktyvi intervencija, pasitelkiant aktyvių ryšį ir manau, kad reikia ja pasinaudoti. Naudotis galimybe, kad yra tokia programa.
