Sacharinas – pirmasis dirbtinis saldiklis – buvo atrastas atsitiktinai, kai 1879 m. Johns Hopkinso universiteto profesorius Ira Remsenas laboratorijoje eksperimentuodamas su skirtingomis cheminėmis medžiagomis pastebėjo saldžią medžiagą ant savo rankų.
Sacharinas greitai tapo itin populiarus, daugiausia dėl to, kad jis buvo pigus. Jis buvo ypač plačiai paplitęs per Antrąjį pasaulinį karą, kai trūko tikrojo cukraus.
Šiandien dirbtiniai saldikliai yra dietinių ir becukrio maisto ir gėrimų rinkos pagrindas. Jų patrauklumas šiandien yra ne tik tai, kad jie yra pigūs, bet ir jų galimybės kovoti su didėjančia nutukimo grėsme ir su tuo susijusiu poveikiu sveikatai.
Sacharinas yra daugiau nei 200 kartų saldesnis nei cukrus, tačiau neturi kalorijų. Ar tai reiškia, kad visą cukrų turėtume pakeisti dirbtiniais saldikliais? O gal reikia atsižvelgti į daugiau veiksnių?
Štai ką mano ekspertai į klausimą „Ar dirbtiniai saldikliai geriau nei cukrus?“.
Kas yra dirbtiniai saldikliai ir kaip jie veikia?
Dirbtiniai saldikliai suteikia saldų cukraus skonį, tačiau be kalorijų. Yra dvi plačios dirbtinių saldiklių kategorijos: cukraus alkoholiai ir didelio intensyvumo saldikliai.
Cukraus alkoholiai yra struktūriškai panašūs į cukrus, bet mažiau metabolizuojami, o didelio intensyvumo saldikliai yra maži junginiai, daug kartų saldesni už cukrų. Didelio intensyvumo saldikliai yra sacharinas ir aspartamas.
Nors dirbtiniai saldikliai suteikia minimalų kalorijų kiekį, tai nereiškia, kad jie yra inertiški. Dirbtiniai saldikliai sąveikauja su burnos ir žarnyno saldaus skonio receptorių T1R šeima, kuri gali turėti metabolinį poveikį.
Jie taip pat gali sąveikauti su žarnyno mikrobiomą sudarančiomis bakterijomis. Skirtingų saldiklių poveikis organizmui gali skirtis.
Ar yra ryšys tarp dirbtinių saldiklių ir vėžio?
Susirūpinimas, kad dirbtiniai saldikliai gali būti kancerogeniniai, kyla dėl 1978 m. tyrimo, kurio metu nustatyta, kad žiurkėms, kurios buvo šeriamos sacharinu, išsivystė šlapimo pūslės vėžys. Nuo to laiko buvo įrodyta, kad tai atsitinka tik žiurkėms, o sacharinas žmonėms nesukelia vėžio.
Ne tik sacharinas, bet ir visi JAV maisto ir vaistų administracijos (FDA) ir ES patvirtinti dirbtiniai saldikliai buvo išbandyti su laboratoriniais gyvūnais ir žmonių duomenimis. Nė vienas iš patvirtintų saldiklių neturi jokio ryšio su vėžiu.
Ar dirbtiniai saldikliai padeda numesti svorį?
Pagrindinė dirbtinių saldiklių atrakcija yra ta, kad jie gali pakeisti cukrų. Yra daugybė įrodymų, leidžiančių teigti, kad didelis cukraus vartojimas kenkia jūsų sveikatai. Ypač saldūs gėrimai gali sukelti svorio padidėjimą, medžiagų apykaitos ligas ir 2 tipo cukrinį diabetą. Iš to galima daryti prielaidą, kad pakeitus cukrų saldikliais be kalorijų, svoris gali sumažėti.
Daugelyje tyrimų buvo ištirta, ar pakeitus cukrų dirbtiniais saldikliais svoris krenta. 2018 m. metaanalizės tyrimas, apjungęs 56 skirtingų tyrimų rezultatus, padarė išvadą, kad daugeliu atvejų dirbtinius saldiklius vartojančių žmonių grupės neprarado daugiau svorio nei vartojančios cukrų.
Tačiau antsvorio turintys ar nutukę žmonės, perėję prie dirbtinių saldiklių, neteko daugiau svorio nei kolegos, valgantys cukrų.
Kitose metaanalizėse taip pat nustatyta, kad apskritai perėjimas nuo cukraus prie saldiklių turi neutralų arba teigiamą poveikį svorio metimui. Tai, kad nėra aiškaus rezultato, gali kilti dėl šių eksperimentų sudėtingumo:
1) Yra daug saldiklių rūšių, kurių kiekvienas gali skirtingai paveikti lieknėjimą.
2) Dietos pokyčiai, išskyrus perėjimą prie saldiklių, gali sukelti painų poveikį. Sidnėjaus universiteto biochemikas dr. Kieron Rooney aiškina, kad visa dieta yra svarbi, nes „yra duomenų, kad dirbtinių saldiklių vartojimas kartu su kitais maisto produktais gali turėti poveikį energijos absorbcijai“.
3) Tikėtina, kad saldiklio poveikis svorio kritimui priklauso nuo pirminio asmens svorio ir dietos.
Kai kurie mokslininkai bandė paaiškinti, kodėl žmonės vidutiniškai nepraranda svorio dirbtiniais saldikliais ir kai kuriais atvejais iš tikrųjų priauga svorio.
Mitybos specialistė dr. Cornelie Nienaber-Rousseau paaiškina, kad saldiklių poveikis „gali padidinti apetitą, paskatinti maisto ieškojimą ir paskatinti potraukį cukrui“. Ji priduria, kad „nekaloringas dirbtinis saldiklis, atrodo, keičia žarnyno mikrobiomą“.
Abu šie paaiškinimai yra tikri, tačiau jiems reikia daugiau tyrimų, kad galėtume būti tikri dėl jų poveikio.
Epidemiologas Gideonas Meyerowitzas-Katzas apibendrina, kad „nors tai yra atviras klausimas, tačiau, palyginti su cukrumi, visi požymiai rodo, kad dirbtiniai saldikliai tikriausiai yra šiek tiek geresni“.
Apskritai, turint omenyje, kad dirbtiniuose saldikliuose iš esmės nėra kalorijų, duomenys apie jų teigiamą poveikį sveikatai galbūt šiek tiek nuvilia.
Tai gali paaiškinti Sidnėjaus universiteto profesorės Jennie Brand-Miller pastebėjimą, kad „nutukimo ir antsvorio paplitimas per pastaruosius 50 metų padidėjo tris kartus, nepaisant mažai kaloringų saldiklių populiarumo“.
Kita vertus, yra daugybė įrodymų, kad jie yra saugūs ir nėra susiję su jokiu vėžiu. Ar jie turi kokį nors kitą poveikį mūsų cukraus potraukiui ar mikrobiomui, dar reikia nustatyti.
Išvada: Alternatyvos be cukraus, ypač gėrimų, gali būti naudingos tiems, kurie bando numesti svorį ar pagerinti savo mitybą. Tačiau duomenys rodo, kad tai nėra pats sveikiausias pasirinkimas – nors dietinis gėrimas gali būti geresnis nei saldus, grynas vanduo gali būti dar geresnis.
