Įgyvendinant projektą, sukurta interneto svetainė vyrulinija.lt, ėmė veikti Vyrų linijos telefono numeris 8 670 000 27.
Šiuo metu konsultacijos telefonu yra teikiamos 4-6 valandas darbo dienomis.
Viliamasi, jog ši pagalba galės būti tęsiama ir toliau, o teikiamos pagalbos apimtys didinamos. Apie Vyrų linijos darbą ir apie kelią iki jos kalbamės su Kauno apskrities vyrų krizių centro vadove ir Vyrų linijos iniciatore psichologe Dovile Bubniene.
– Dovile, Kauno apskrities vyrų krizių centras oficialiai įsteigtas 2009 m. sausio 8 d. Esate viena iš steigėjų. Greit imsite skaičiuoti 13-us veiklos metus. Priminkite, kaip jis atsirado, iš kur ta idėja?
– Idėja steigti vyrų krizių centrą gimė 2007 m. Buvo keletas paskatų tam įvykti. Lietuvoje tebuvo vienintelis krizių centras Vilniuje. Pati tuo metu dirbau moterų krizių centre Kaune. Jame teko konsultuoti tiek moteris, tiek jų vyrus.
Neretai kvietimas konsultacijai į moterų krizių centrą jau iš anksto sąlygodavo priešišką vyro nusiteikimą psichologinei pagalbai. Juk tai moterims skirta vieta. O jei klientas nusiteikęs prieš tokią pagalbą, ji tampa neįmanoma.
Kita paskata, jog tais 2007 m. viename Vidaus reikalų ministerijos tarptautiniame renginyje susipažinome su danų ir švedų specialistais, kurie savo šalyse teikė pagalbą, dirbo su vyrais. Jie pakvietė atvykti pas juos, vėliau suteikė galimybę pas juos pakelti savo kvalifikaciją, įgyti naujų žinių.
Jau 2007 m. teikėme pirmąją paraišką Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl pagalbos vyrams. Tiesa, dar kaip kitos organizacijos skyrius. O 2009 m. sausį priėmėme sprendimą registruoti atskirą nepelno organizaciją – Kauno apskrities vyrų krizių centrą.
– Teko girdėti, jog dėl savo darbo, dėl pagalbos vyrams buvo ir kritikuojančių balsų?
– Taip, jų buvo. Kritikos, nepritarimo nemažai buvo iš kai kurių moterims pagalbą teikiančių organizacijų. Kažkas nustojo bendrauti. Galbūt išbraukė iš savo sąrašų. Prieš 10-13 m. tai atrodė neįprasta, kad kažkas (o dar moteris) imasi padėti vyrams.
Įdomu tai, kad kai kurie asmenys paskutiniais metais jau pakeitė retoriką ir taip pat kalba apie tai, jog vyrams reikia padėti. Tai jau proveržis, galbūt teikiant pagalbą visuomenės nariams, pagaliau rasis ir lygios galimybės.
– Dovile, tiek daug metų toje pačioje pagalbos vyrams srityje. Suprantu, kad patirta ir nusivylimo. Gal kažkuris kitas žmogus būtų atsitraukęs, pasirinkęs lengvesnį kelią? Ar yra koks nors asmeninis sąlytis su tuo, kad trūksta vyrams tokios pagalbos?
– Tiesą sakant, yra. Niekada apie tai garsiai nekalbėjau, tai žino tik artimi žmonės. 2007 metais nusižudė mano brolis. Keletą savaičių prieš tai jis klausė manęs apie mano darbą moterų krizių centre. Jis nekalbėjo apie savo išgyvenimus, skausmą, dvejones. Bet galbūt jis ieškojo tokios pagalbos vyrams.
Ta mintis man nedavė ramybės. Ir gilus suvokimas, kad tie, kurie jaučiasi aklavietėje, ne visada apie tai pasakys mums, savo artimiesiems. Nes galbūt nežino, kaip pasakyti. Nes galbūt bijo mus išgąsdinti, įskaudinti. Galbūt nenori savo sunkios naštos užkrauti artimiesiems. Ne visada tai pasako, ne visada išsiduoda...
Ta skausminga netektis buvo dar viena paskata siekti vyrų krizių centro steigimo. Juk lengviau kalbėti apie savo skausmą gali būti su žmogumi, su kuriuo nesieja artimas ryšys.
Lietuvoje vyrai nusižudo 4-6 kartus dažniau nei moterys. Jie taip pat dažniau renkasi netinkamus būdus skausmui įveikti – alkoholį, rizikingą elgesį. Skausmą išreiškia per pyktį, agresiją. Juk „vyrai neverkia“...
Taip problemų ratas dar labiau įsisuka, skausmas didėja. Ir todėl be galo svarbu, kad vyrams galimybė gauti pagalbą, emocinę paramą būtų kuo plačiau prieinama.
– Išties, statistika sako mums labai liūdnus dalykus. Rodos, tos paramos, palaikymo, pagalbos vyrams reikia dar labiau nei moterims.
– Be abejonės, statistika kalba vyrų nenaudai. Bet ir dirbančių su vyrais iki šiol nėra pakankamai. Būna, kad patys klientai kalba apie tai, jog vyrai turi nedaug vietų, kur kreiptis pagalbos.
Įdomu, kad kai kurie vyrai ne itin mėgsta žodį „pagalba“. Tai asocijuojasi jiems su silpnumu. Vyrai nori būti stiprūs. O stiprus vyras juk padeda kitiems, ne ieško pagalbos pats.
Todėl, mano nuomone, kalbant apie pagalbą vyrams, prasminga vartoti žodžius „problemų sprendimo būdai“, „sunkumų įveikimas“.
Konsultuodama taip ir sakau: „pakalbėkime apie jūsų sunkumus ar problemas, aptarkime tinkamus jų sprendimo būdus“.
Per pastarąjį dešimtmetį, tiesa, vyrai tapo sąmoningesni ir jau dažnai patys ieško tos vietos, kur galėtų pasidalinti savo sunkumais ir išgyvenimais.
– Kokios veiklos dabar vykdomos Kauno apskrities vyrų krizių centre? Su kokiais vyrų patiriamais sunkumais susiduriate?
– Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, dirba psichologai, psichoterapeutai, priklausomybių konsultantas, teisininkas, socialinis konsultantas.
Konsultuojame įvairių gyvenimiškų krizių atvejais, teikiame pagalbą, esant savižudybės rizikai, skyryboms, dirbame su smurtavusiais ir agresyviais vyrais. Su turinčiais priklausomybių. Taip pat su smurtą patiriančiais. Su negalinčiais po skyrybų pilnavertiškai bendrauti su savo vaikais.
Iki šiol didžioji dalis konsultacijų tekdavo Kauno miesto ir Kauno rajono vyrams (kai kada ir jų šeimų nariams). Visais metais turime ir klientų iš kitų Lietuvos miestų. Taip pat bent keletą kartų per mėnesį nuo pat veiklos pradžios tekdavo konsultuoti telefonu besikreipiančius vyrus iš visos Lietuvos.
– Tad naujoji iniciatyva – Vyrų linija – yra nuosekli to ilgamečio darbo tąsa?
– Tikrai taip. Idėją turėjome jau keletą metų, tačiau tik šiemet atsirado puiki galimybė – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, matydama, jog pandemijos ir karantino akivaizdoje prastėja psichologinė žmonių būsena, paskelbė konkursą kompleksinėms nuotolinėms specialistų konsultacijoms teikti.
Pateikėme paraišką ir laimėjome paramą dviems mėnesiams. Kaip bus 2021 metais, kol kas nežinome. Bet kokiu atveju, jau turime sukūrę svetainę vyrulinija.lt, todėl planuojame mažų mažiausiai toliau konsultuoti Lietuvos vyrus elektroniniais laiškais.
Tačiau tikimės, kad gausime paramą ir galėsime toliau teikti nuotolinę kompleksinę specialistų pagalbą telefonu visos Lietuvos vyrams.
– Kažkas gali klausti, o kodėl taip svarbu padėti vyrams? Gal tik moterims, vaikams pagalbos reikia?
– Ir, pasitaiko, klausia. Tačiau tame klausime labai trūksta atjautos kitam, ir dažnai – kenčiančiam. Vyrai visur aplink mus: namie, darbe, gatvėje. Mūsų broliai, tėvai, sūnūs. Vyrai sudaro pusę mūsų visuomenės.
Ir kuo geriau jie pažins patys save, kuo tinkamiau įveiks gyvenimo ir asmeninius sunkumus, kuo lengviau ir labiau įsisąmoninę praeis savo visas krizes, tuo lengviau bus gyventi visiems. Kai vyras įveikia savo problemas ar sunkumus, ne tik jam pačiam, o ir visiems šeimoje ir visuomenėje tampa lengviau.
– Vyrų linijoje surinkote nemažai specialistų ir savanorių. Specialistai konsultuoja telefonu ir elektroniniais laiškais. Įdomu, jog savanoriai yra įvairių sričių atstovai. Svetainėje galima pamatyti, kas jie tokie, taip pat parašyti jiems.
– Taip. Puikių, pilietiškų, pirmųjų Vyrų linijos savanorių pats didžiausias indėlis ir yra jų drąsa ir pasiryžimas nedvejojant prisijungti prie šios iniciatyvos.
Jie tarsi sako: „Štai, pažiūrėk, aš taip pat esu vyras, ir aš suprantu, kam ir kodėl tokia pagalba reikalinga. Būk drąsus ir tu – kreipkis, rašyk, skambink“.
– Ar daug jų per šiuos du mėnesius jau skambino ar parašė? Ir kokie jūsų ateities lūkesčiai?
– Skambučių ataskaitoje – virš dviejų šimtų skambučių. Be abejo, specialistų teikiama pagalba nebūtinai vienkartinė. Ne vienas Lietuvos vyras per šį laikotarpį gavo po kelias specialistų konsultacijas.
Specialistų pagalba padeda ne tik tą akimirką gauti emocinę paramą, bet tai yra ir ilgalaikė pagalba, siekiant spręsti problemas, įveikti sunkumus.
Vyrų linijos teikiama nuotolinė kompleksinė specialistų pagalba tuo ir skiriasi nuo įprastų emocinės paramos linijų: čia paskambinus galima gauti tęstinę specialistų pagalbą, ne vienkartinę konsultaciją.
Laiškų kol kas gauta ne tiek daug. Tačiau tai buvo gana tikėta, bent jau Vyrų linijos veiklos pradžioje, – vyrai dažnai labiau linkę skambinti nei rašyti.
Nežiūrint to, kviečiame visos Lietuvos vyrus ne tik skambinti, bet ir drąsiau rašyti, dalintis savo skausmu, sunkumais ir su specialistais ieškoti tinkamų būdų jiems įveikti. Ramių ir sąmoningų metų visiems!
