Senelis gydė Brazauską
Tačiau iš tiesų A.Berūkščio istoriją reikėtų pradėti nuo dar anksčiau. Andriaus senelis Adolfas Berūkštis (87 m.) iš profesijos – chirurgas, nors daugiausia dirbo vadovaujamą darbą.
Ilgus metus jis buvo Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės direktorius. Dar žinomas kaip prezidento Algirdo Mykolo Brazausko (1932–2010) asmeninis gydytojas ir buvęs geras bičiulis.
„Kai atvažiuodavome pas senelį, darė įspūdį jo didelis kabinetas, aplinka. Aišku, man, kaip vaikui, tai kėlė pasididžiavimo emocijas. Ir iki šiol juo didžiuojuosi.
Bet nesu tikras, kiek įtakos tai padarė mano profesijai. Nebent pasąmonėje“, – atsiminimą iš vaikystės ištraukė A.Berūkštis, nes bandžiau klausti, gal susižavėjęs senelio profesija jis panoro tapti gydytoju.
Tuomet gal tą troškimą perėmė iš tėčio? Nes Andriaus tėvas Egidijus Berūkštis (61 m.) – kardiologas, juo ir tapo sūnus.
Ilgą laiką apie kardiologiją A.Berūkštis nė negalvojo. Vienu metu labai norėjo būti psichiatru. Ir tik rezidentūros metais su kardiologija susidūręs Klaipėdos ligoninėje, dirbęs ir mokęsis Intervencinės radiologijos skyriuje suprato, kad tai yra sritis, kurią jis norėtų pasirinkti.
A.Berūkštis patikino, kad tokia pat tėvo darbo sritis tuo metu jam netapo lemiamu veiksniu apsispręsti dėl profesinio kelio.
Andrius su tėčiu niekada nėra dirbęs kartu ar dalyvavęs vienoje operacijoje. Kai A.Berūkštis pradėjo dirbti Santaros klinikose, E.Berūkštis iš ten jau buvo išėjęs.
Net ir dabar, kai tėvas su sūnumi dirba toje pačioje klinikoje „Unavita“, nėra nė vienos dienos per savaitę, kad jie abu dirbtų tuo pačiu laiku. Niekada gyvenime nebuvo etapo, kad tėvas ir sūnus susitiktų darbe.
Vis tiek neatlyžau – gal tada Andrius į mediko kelią pasuko dėl mamos Daivos, kuri pagal specialybę taip pat gydytoja – neonatologė?
„Žinoma, aplinka kažkiek daro įtaką, kai augi medikų apsuptyje. Tiesa, mano sesė nepasirinko šito kelio. Ji tapo teisininke. O mano pasirinkimą lėmė taip susiklosčiusios aplinkybės“, – patikino žinomos medikų dinastijos atstovas A.Berūkštis.
Netikėtai atrastas pašaukimas
Kai mokykloje reikėjo rinktis profilius, jis suprato, kad traukia realinis. Labiau linko į gamtos mokslus, matematiką. Baigiant mokyklą jam geriausiai sekėsi chemija ir matematika, tad galvojo apie organinės chemijos arba medicinos studijas.
Vis dėlto pirmoji sąraše atsidūrė medicina. Tada Andriui ji atrodė labiau pritaikoma gyvenime nei chemiko specialybė, kurios populiarumas per pastarąjį dešimtmetį išaugo. O tuo metu perspektyvos pragyventi iš chemiko atlyginimo neatrodė labai viliojančios. Įstojo į mediciną.
„Niekada nesu sulaukęs tėvo raginimo nei tapti gydytoju, nei vėliau rinktis jo sritį. Buvau laisvas daryti ką noriu. Nepamenu, kad tėvai namuose būtų daug kalbėję medicininėmis temomis, kad būtų dalijęsi pacientų istorijomis, tačiau, kad ir kaip būtų, buvimas tarp gydytojų galėjo man padaryti įtaką.
Susidurdavau su tėvų kolegomis, eidavome pas mamą į darbą, kai ji budėdavo, pažiūrėti naujagimių į gimdyklą. Pas tėvą darbe kaip tik mažiau būdavome“, – vaikystę ir paauglystę prisiminė A.Berūkštis.
Rinktis tėvų profesiją, sakyčiau, dvipusis reikalas. Viena vertus, gerai šalia turėti mokytojus.
Kita vertus, gali slėgti didesnė atsakomybė pateisinti lūkesčius. Bet A.Berūkštis tikino su tuo nesusidūręs.
Sako kėlęs sau tokius tikslus, kuriuos gali įgyvendinti, užuot stengęsis kam nors ką nors įrodyti ir dėl to suteikęs savo gyvenimui papildomo streso.
„Būdamas iš medikų šeimos kartais sulauki tam tikrų komentarų, esą nuėjai pramintu taku, buvo lengviau. Nesakyčiau – visiems sąlygos vienodos.
Nebent dėl to, kad dabar aš dirbu su gydytojais, kurie buvo mano tėvo kolegos, su kai kuriais galbūt pažįstamas nuo vaikystės ir gal su jais bendravimas šiltesnis“, – kalbėjo medikų atžala.
Antrosios pusės paieškos... ligoninėje?
Andrius nepabėgo – ir nesistengė – nuo medicinos ir asmeniniame gyvenime.
Kilęs iš gydytojų giminės, pats prieš penkerius metus sukūrė šeimą su medike. Andriaus žmona, su kuria augina dvi dukras – Kamilę (4 m.) ir Mariją (2 m.), radiologė Ieva Berūkštienė (31 m.) šiemet baigs rezidentūrą.
Ne vieną mediką esu girdėjusi juokaujant apie antrosios pusės paieškas – esą kai šitiek laiko praleidžia darbe, kur daugiau savo žmogų besutiksi.
Pritariamai nusišypsojo ir Andrius, išgirdęs šią mintį. Ją dar patikslino.
„Nevadinčiau visų medikų darboholikais. Mus įpareigoja ne tiek noras daug dirbti, kiek tam tikrų tikslų siekimas – tiek finansinių, tiek mokslinių.
Dėl to dažnai pasirenkame didesnį krūvį, nei norėtume. Pažįstu daug medikų, kurie mielai mažiau dirbtų. Ir aš kartais norėčiau, tačiau dabar taip nepavyktų“, – paaiškino kardiologas, didžiąją dalį savo darbo valandų praleidžiantis operacinėje.
Tik maža dalis A.Berūkščio darbo yra konsultavimas privačioje klinikoje. Pagrindinis jo krūvis yra intervencinio kardiologo darbas Santaros klinikose. Be to, kartą per savaitę jis vyksta konsultuoti į Lazdijų ligoninę.
Apie A.Berūkštį išgirdau iš sportininkų ir trenerių, kurie jį rekomenduoja kaip atletų širdies darbą gerai išmanantį specialistą.
„Mes labai dažnai išgirstame tokių draudimų, kurių nereikėtų arba kurie nebūtini tokie griežti. Netgi turint širdies ydą arba sergant kitomis kardiologine prasme sunkiomis ligomis sportas yra reikalingas.
Jau net nekalbu apie paprastą arterinės hipertenzijos (liga, kuriai būdingas padidėjęs kraujospūdis) gydymą. Ir tai kartais išgirstame, kad tokiam pacientui nebuvo leista sportuoti.
O būtent tokiems žmonėms sportas, dozuotas fizinis krūvis yra reikalingas, tai vienas pagrindinių vaistų“, – savo srities subtilybes dėstė A.Berūkštis.
Be to, pridūrė, kad gydytojas turi įvertinti, kur yra ta riba, bet dažniausiai žmogus ir pats pajunta, kiek gali sportuoti, ir pagal save nusprendžia.
A.Berūkštis įsitikinęs, kad žmonių, turinčių padidėjusį kraujospūdį, būklės gerinimas turi prasidėti ne nuo vaistų, o nuo gyvenimo būdo keitimo.
Pirmiausia – tinkama mityba, antra – fizinis aktyvumas bent kas antrą dieną, jeigu, žinoma, nėra gretutinių judamojo aparato ligų. Bet dažniausiai ir tai nėra bėda, nes kiekvienam žmogui individualiai galima pritaikyti tam tikrą sporto rūšį, kuria jis galėtų užsiimti.
„Kartais mes prisibijome vyresnio amžiaus žmogui siūlyti didesnį fizinį aktyvumą, tačiau be reikalo, nes jis gali praktikuoti greitą vaikščiojimą arba lankyti baseiną.
Dar svarbu, kad mūsų neribotų metų laikai. Žiemą vyresnio amžiaus žmonėms galime siūlyti pasivaikščioti, o jaunesniems – pabėgioti.
Kodėl gi ne? Šiais laikais yra didelis aprangos pasirinkimas ir vaikščioti, bėgioti galime bet kada“, – apie sporto pasirinkimą kalbėjo A.Berūkštis.
Taip susiklostė, kad A.Berūkštis yra ne tik Kardiologijos, bet ir Radiologijos skyriaus darbuotojas. Dar dirba universitete, moko studentus.
Mokslinėje erdvėje jis yra arterinės hipertenzijos gydymo specialistas. Jo doktorantūros tema buvo apie naujus intervencinius ir medikamentinius rezistentiškos arterinės hipertenzijos gydymo metodus.
„Todėl palinkau į domėjimąsi šios ligos gydymo būdais – tiek nemedikamentiniu, tarp kurių yra ir sportas, tiek chirurginės intervencijos.
Kadangi konsultuoju pacientus, aš turiu turėti didelį žinių bagažą apie visas ligas, nes mano pacientai paprastai skundžiasi ne viena liga, o jų mišiniais. Tenka viską išsiaiškinti ir suderinti“, – paaiškino kardiologas, anksčiau kartu su kitais dviem kolegomis parašęs ir išleidęs knygą „Atleto širdis“.
Atletų širdžių gydymas
Sportininko širdis – dar vienas A.Berūkščio domėjimosi objektas. Pasak kardiologo, sportuojančio žmogaus širdyje matomi tam tikri pokyčiai, kurie atitinka normą arba dar leistini.
Jei tokius pokyčius gydytojai pamatytų nesportuojančio žmogaus širdyje, juos įvertintų kaip patologiją ir ieškotų pokyčių priežasčių.
„Kol sportuojantis žmogus yra sveikas, viskas paprasta, tačiau nustačius sveikatos problemą iškyla svarbus klausimas, kiek jam turėtum leisti sportuoti. Žinoma, lengviausia būtų apsidrausti ir nieko neleisti.
Pačiam medikui būtų ramiau, bet tai nesąžininga sportininko atžvilgiu. Todėl pagal rekomendacijas sprendžiame, koks krūvis tam sportininkui būtų tinkamas arba koks sportas“, – aiškino A.Berūkštis.
Kita vertus, kad atsirastų ryškūs pokyčiai – širdies raumens sustorėjimas ar skilvelio dilatacija, reikia labai daug ir sunkiai sportuoti. Tokie pokyčiai dažniausiai būdingi tik profesionalams, tačiau dabar yra ir mėgėjų, kurie nemažai reguliariai sportuoja, dviratininkų ar ilgas distancijas bėgančių bėgikų, kurie tai daro savo malonumui.
„Vis dėlto, visai nustojus sportuoti, po keleto savaičių širdies pokyčiai ima mažėti.
Yra tokia įdomybė, kad kol žmogus sportuoja ir kol siekia savo tikslo, turi įdėti daug darbo, o kai nustoja, to darbo vaisių greitai nelieka. Žinoma, tai vėl galima atkurti“, – apie sportuojančių žmonių širdies pokyčius kalbėjo kardiologas.
Jo klausantis viskas skamba įtikinamai, nes pats A.Berūkštis irgi sportuoja. Šiltuoju metų laiku iki pat žiemos jis važinėja dviračiu, o kai pasidaro per šalta, bėgioja.
„Šiandien mane į darbą atvežė žmona, o namo, iki kurių nuo darbo apie 10 kilometrų, aš parbėgsiu. Kadangi ne visada pavyksta surasti laiko bėgioti dėl namuose augančių dviejų mažų merginų, norėdamas sportuoti ieškau kitokių išeičių. Vasarą grįždamas dviračiu padarau didesnį ratą aplink miškus“, – apie savo dienotvarkę pasakojo kardiologas.
