Šiandien susipažinti su žolelėmis pas Bružus atvyksta ne tik mokiniai. Kelti kvalifikacijos atvažiuoja fizikai ir chemikai. „Specialistai labiau gilinasi į chemines medžiagas, o ties augalo nepažįsta ir net nėra čiupinėję. Juk vaistininkai irgi taip pat – žino, kad yra tokia žolė, o kaip ji atrodo – nėra matę“, – pasakoja G. Bružienė ir išduoda, ką labiausiai tiktų rinkti gamtoje Vėlinių laikotarpiu.
Žolininkystė – ilgametė tradicija
Savo, kaip žolininkų, kelią Giedrė ir Linas pradėjo neseniai – prieš 5-erius metus. Iki to laiko lietuvių ir švedų filologijos studijas baigusi moteris ilgai dirbo korektorės ir redaktorės darbą.
„Būdavo, dirbu nuo ryto iki vakaro tą biurokratinį darbą, grįžtu namo, o širdis „kaukia“ – gi alyvos jau nužydėjo! Nematydavau nei pavasario, nei vaikų, nei gamtos. Ir, žinoma, mano vyras labai skatino užsiimti žolininkystės veikla ir pratęsti jo mamos darbus“, – prisiminimais dalijosi moteris.
G. Bružienės anyta žolininkystei atidavė beveik 40 savo gyvenimo metų. Vasaras abi leisdavo pievose, rinkdamos įvairius augalus.
Tačiau, kaip teigia pati Giedrė, gamtos vaikas ji buvo nuo mažumės.
Nerimą kėlė biurokratija
„Iš pradžių žoleles rinkdavome sau ir draugams. Tik vėliau nusprendėme, kad atėjo laikas jėgas išbandyti platesniuose vandenyse“, – apie savo ūkininkavimo pradžią pasakojo žolininkė.
Mugė, kurioje G. ir L. Bružai pirmą kartą pristatė savo produktus, vyko prieš penkerius metus Sveikatos festivalyje.
Po jos, anot Giedrės, pradėjo augti pirkėjų pasitikėjimas, todėl ir klientų padaugėjo.
„Žinoma, nerimą kėlė biurokratiniai aspektai. Reikėjo ir maisto ir veterinarijos pažymas gauti, ir vandens tyrimus daryti čia, kur gyvename, ir patalpų turėjo atitikti reikalavimus. O taip pat svarbu, kad ir pats adekvatus būtum. Turi mokėti atskirti bitkrėslę„, – apie ūkio veiklos pradžią kalbėjo žolininkė.
Dar prieš įregistruodami žolelių ūkį, Bružai gyveno mieste. Persikėlę į Gerduvėnus ūkininkai suprato, kad protėvių žemė skirta būtent augalams ir gamtai.
„Kadangi žemės turime tikrai nemažai, daug ką auginame ir patys“, – pasakojo G. Bružienė.
Iš surinktų žolelių ūkininkai gamina hidrolatus, arbatas. Kad būtų patogiau smulkinti sudžiovintus augalus, teko pasigaminti specialų malūną. Pasak Giedrės, tokios įrangos nėra iš kur nusipirkti.
Šaknų kasimo metas
Paklausus, kokias gamtos gėrybes dar galima rinkti šiuo metų laiku, Giedrė akcentuoja, jog rudens, Vėlinių laikas tinkamiausias kasti šaknims.
„Šaknims kasti tinkamas laikas tęsiasi iki pat Kalėdų. Ne švęsti, ne linksmintis, o kasti šaknis reikia“, – teigė pašnekovė.
Šaknų karaliumi žolininkė tituluoja paprastąjį varputį. Anot G. Bružienės, senais laikais iš varpučio šaknų maldavo miltus. Sumaišydavo juos su ruginiais ir kepdavo duoną.
„Šio augalo šaknys neturi šalutinio poveikio, taip pat švelniai išvalo nedidelius inkstų akmenėlius“, – kalbėjo ūkininkė. Pasak jos, miltus duonai kepti maldavo ir iš dirvinio pavasarinio asiūklio.
Taip pat rudenį reikia kasti rabarbarų ir varnalėšų šaknis. Beje, rabarbarai visai neseniai į Lietuvą atkeliavo iš Kinijos.
„Kinai dažnai patraukia lietuvius per dantį klausdami, kodėl nenaudojame tokio naudingo vaisto. O juk mes paprasčiausiai nežinome“, – pasakojo Giedrė.
Konkurencinga žolininkystės rinka Anot ūkininkų, patekti tarp žinomiausių Lietuvos žolininkų nebuvo lengva. „Konkurencija tikrai didelė. Ypač ji jaučiasi iš tų, kurie jau daugelį metų užsiima žolininkyste. O mes, palyginti su jais, juk esame dar visai žali“, – kalbėjo Giedrė.
Žolininkė teigė, kad labiau žinomiems padėjo tapti prieš tai ilgus metus rašyti straipsniai. „Tekstai apie žoleles ir jų povekį ilgainiui tapo gerokai šmaikštesni ir tai atkreipė daugumos dėmesį“, – pasakojo ūkininkė.
Moteris teigia supratusi, kad klientams labai patinka ne tik jų abiejų su vyru linksmumas, bet ir žemaitiška tarmė, kuria nuolatos ir visur stengiasi kalbėti. „Žmonėms patinka, kad abu su vyru esame linksmi, šmaikštūs, žemaitiškai pašnekame. Niekada neatstumiame nė vieno. Labai svarbu prajuokinti žmogų. Tada prisijaukini jį ir jau galima laisvai bendrauti“, – kalbėjo Giedrė.
Tradicijas perima vaikai
G. Bružienė džiaugiasi, kad vaikai taip pat puikiai pažįsta augalus ir nori eiti tėvų bei senelių pėdomis.
„Vyresnėlis iš pradžių norėjo būti kaip tėtis – staliumi. Vėliau svarstė apie dailininko profesiją. Šiuo metu jau planuoja studijuoti kineziterapiją. Mažasis irgi mąsto apie botaniko specialybę“, – pasakojo ūkininkė.
Moteris vadovaujasi teiginiu, jog nė vienas neturime teisės numirti, kol savo žinių neperdavėme kitiems.Anot augalų žinovės, nėra gerai, kai šeimoje visi eina skirtingais keliais. „Juk turi būti kažkokios tradicinės linijos, einančios iš kartos į kartą“, – pamąstymais dalijosi Giedrė. Pasak žolininkės, daugelį dalykų ir šiaip esame pamiršę. „Juk mūsų močiutės ir promočiutės viską žinojo apie natūraliąją gamtą. Blogiausia, kad niekas to neužrašė“, – kalbėjo G. Bružienė.
Ūkininkė sako, kad po Nepriklausomybės atgavimo daug kas pasikeitė. „Pradėjome nebevertinti to, kas auga po kojomis, ir to, ant ko viskas auga. Vertybėmis tapo miestai ir džinsai“, – pasakojo pašnekovė.
Ateityje – ūkio plėtimas
„Turime svajonę išplėsti savo ūkį taip, kaip tai padarė Jadvyga Balvočiūtė. Norėtumėme turėti darbininkų ir tokią erdvę, kurioje galėtumėme priiminėti atvykusius pasižiūrėti mūsų veiklos žmones“, – pasakojo G. Bružienė.
Žolininkė sako, kad anksčiau surinktus augalus džiovindavo pas Lino mamą, tačiau jau norisi turėti nuosavą tvarkingą erdvę. Kaip tik šiuo metu Bružų valdose vyksta tam skirto pastato statybos, tačiau augalų žinovė neskuba prognozuoti darbų pabaigos.
„Kada tai bus įgyvendinta, dar nežinia. Lietuvoje tokie reikalai greitai nevyksta“, – kalbėjo Giedrė.
Žolininkai puoselėja viltis, kad ateityje prie jau tradiciniu tapusio žolininkavimo prisijungs ir vaikai. Taip pat ūkininkė tikisi rasti laiko ne tik dar keliems romanams parašyti, bet ir pasiekti Australiją.
