Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Valija Šap sako, jog pirmiausia turėtume išsiaiškinti, ar tikrai jaučiame priklausomybę, o gal tiesiog negalime atsikratyti įpročio vienu metu daryti kelis darbus.
Keli darbai vienu metu – papildomas stresas
Pasak V.Šap, tam tikrose situacijose, šis įprotis gali būti žalingas ne tik psichikos sveikatai, bet ir gali kelti pavojų žmogaus saugumui, tarkime, kai žmogus vairuoja automobilį ar eina per perėją.
„Mes, psichologai, su tuo neretai susiduriame. Todėl, kad nuolatinis darymas kelių darbų vienu metu kelia papildomą stresą.
Tai tampa tam tikru elgesio įpročiu, tam tikru kasdienio gyvenimo palydovu. Ir šis įprotis gali būti žalingas ne tik psichikos sveikatai, bet gali būti grėsmingas paties žmogaus arba aplinkinių saugumui“, – teigia V.Šap.
Kaip susiformuoja tokie įpročiai?
Psichologė sako, kad kartais pasiduodame aplinkinių spaudimui, reikalavimams, kad būtinai turi šiandien padaryti tam tikrus darbus, atlikti užduotis, nepriklausomai nuo to, kokios yra tavo šios dienos darbo aplinkybės.
„Kartais mes patys sau išsikeliame per aukštus tikslus ir pamirštame tokius svarbius dalykus, kaip mūsų pačių ir aplinkinių žmonių saugumas.
Juk žmonės vairuodami naudojasi mobiliais telefonais net tada, kai automobilyje sėdi jų pačių vaikai!“, – sako psichologė. Pasak jos, žmogus nesusimąsto, kokias žalingas pasekmes gali turėti jų elgesys, kol neįvyksta nelaimė jam pačiam arba artimiesiems.
„Jeigu tai yra įpročiai, tai iš tiesų žmogus turi suprasti, kad tas nuolatinis skubėjimas, kelių darbų darymas vienu metu yra žalingas. Mes nekalbame apie išskirtinius žmogaus gyvenimo laikotarpius, kai tarkime serga artimieji, kai yra kažkokios kitos aplinkybės, bet kalbame apie kasdienį gyvenimą.
Kiekvienam būtų naudinga kartais peržiūrėti savo dienos planą ir įsivertinti, ar jis realiai įgyvendinamas, ar aš ne per daug iš savęs reikalauju, ir kokia gali būti to kaina?“, – sako V.Šap.
Kada įprotį jau galima pavadinti priklausomybe?
„Jeigu žmogus be perstojo naršo telefone, peržiūri socialinių tinklų įrašus, skaito tai, kas nėra susiję su šios dienos svarbiais darbais, planais ar konkrečiais tikslais, tada mes jau galima galvoti ir apie priklausomybę“, – teigia psichologė V.Šap.
Pasak specialistės, mokslininkai yra nustatę, kad tokia priklausomybė nuo mobilaus telefono egzistuoja, kaip ir kitos priklausomybės nuo alkoholio, tabako, narkotikų ar azartinių lošimų.
„Jeigu tai yra priklausomybė, labai svarbu įvertinti savo elgesio prasmę: kodėl aš tą darau, kodėl man reikia per valandą keletą kartų atsidaryti telefoną ir juo naudotis?
Ar tai nėra tiesiog dėmesio perkėlimas nuo kasdienių rūpesčių, kurie galbūt mane slegia ar kelia man kažkokius slogius jausmus būtent į telefoną. Aš nekalbu apie tai, kai yra darbo metas, kai yra darbinės užduotys. Aš kalbu apie betikslį naršymą – laiko praleidimo būdą“, – sako V.Šap.
Specialistė pataria nustatyti sau tinkamas ribas, pavyzdžiui, užsibrėžti, kiek kartų per dieną atsirakini telefoną, stebėti savo elgesį ir mėginti jį pakoreguoti.
„Ir ypatingai svarbu permąstyti visą dieną, ar aš, būdamas telefone, nepraradau laiko, kurį galėjau skirti sau, savo pomėgiams ar savo tikslams, ar savo artimiesiems?
O gal telefonas yra priemonė ir galimybė atsiriboti nuo žmonių, su kuriais yra nesmagu ir pastebite, kad nuolat, kai tik būnate tam tikroje aplinkoje, su tam tikrais žmonėmis, nuolat išsitraukiate tarsi nesąmoningai mobilųjį telefoną ir panyrate į jį, nes taip galite atsiriboti nuo to, kas vyksta“, – teigia psichologė.
V.Šap įsitikinimu, toks savo elgesio stebėjimas, mėginimas suprasti, jį pakoreguoti, įsigilinimas į tai, kas vyksta su tavimi, tai jau gali būti pirmieji žingsniai vaduojantis iš priklausomybės.
Ir jeigu pačiam nepavyksta koreguoti įpročių ar elgesio – visada drąsiai galite kreiptis į psichologą, su kuriuo pasitarę lengviau įveiksite kilusius sunkumus.
