Šią įsimintiną kelionę į Tibetą Toma prisimena iki šiol. Kadangi kinai turistams neleidžia po Tibetą klajoti po du, juodu su vyru buvo prijungti prie kitų keliautojų.
„Patekome į vieną automobilį su korėjiečiu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo garsiausias Korėjoje ir visame pasaulyje kuksando mokytojas Jin Mokas.
Jis – legendinio kuksando meistro sūnus, mokymą perėmęs iš savo tėvo.
Ilgą laiką kuksando mokymas buvo slepiamas kalnuose, nes Korėją daug kas puldinėjo. Bet daugiau nei prieš 50 metų mokymą nuspręsta pristatyti pasauliui.
Taigi iš kalnų buvo išsiųstas Jin Moko tėvas, kad skleistų mokymą. Kuksando jis išmokė savo sūnų, dar keletą žmonių, o 1984 metais grįžo į kalnus. Daugiau jo niekas nematė, net sūnus.
Bet sūnui liko misija ir toliau skleisti mokymą ir į ją jis labai atsakingai žiūri.
Jin Mokas turi išskirtinių žinių net tik apie kuksando, bet ir apie Rytų mediciną, filosofiją, gyvenimo būdą, ypač apie akupresūrą.
Jin Mokas nėra atsiskyrėlis – jis augina keturis vaikus ir gyvena įprastą gyvenimą, kuris pirmiausia yra skirtas kuksando.
Jis yra įkūręs net federaciją, kurios tikslas – išsaugoti tikrąjį kuksando mokymą, gautą iš tėvo, ir skleisti jį pasauliui“, – tvirtino T.Kumžienė.
Jau tuomet sutuoktiniai pirmąkart pamatė kuksando praktiką ir patys ją išbandė.
O su Jin Moku užsimezgė iki šiol besitęsianti draugystė: jau po kelių mėnesių Toma ir Algirdas nuskrido pas meistrą pasisvečiuoti į Pietų Korėją, jis aplankė sutuoktinius Ukrainoje, kur tuomet A.Kumža buvo Lietuvos ambasadoriumi.
Sutuoktiniai susipažino ir su Jin Moko žmona – puikia Rytų medicinos gydytoja.
Pradėti praktikuoti kuksando pastūmėjo Algirdo liga – ilgus metus kamavęs neramių kojų sindromas.
Tai – būklė, kai esant ramybės būsenos prasideda migruojantys kojų skausmai. Paprastai vyrą jie užklupdavo naktimis.
„Ko tik mes nedarydavome, kad tie skausmai nurimtų, masažuodavome kojas.
Ukrainoje, kur tuo metu gyvenome, perėjome per visus įmanomus gydytojus. Kreipėmės ir į medikus Lietuvoje, skridome į specialią kliniką Vokietijoje.
Bet niekur negalėjo padėti. Visur duodavo vaistų, turinčių stiprų šalutinį poveikį. Tada prisiminėme Jin Moką. Algirdas jam paskambino, išdėstė problemą ir paklausė, ar gali padėti. Jin Mokas atsakė: „Galiu.“ Ir Algirdas išskrido į Korėją.
Skambina man jis iš ten po kelių dienų. Klausiu: „Na, kaip?“ O Algirdas sako: „Jie liepė praktikuoti kuksando.“
Aš, gydytojų vaikas, nustebau: „Nuskridai tiek kilometrų išgirsti, kad turi daryti mankštą? Ar tai darysi?“ Algirdas atsakė: „O kas man lieka? Darysiu.“
Jis buvo nusipirkęs bilietą trims savaitėms. Sugrįžęs pajuto, kad skausmai po truputėlį traukiasi, o per pusę metų jų visiškai neliko“, – prisiminė pašnekovė.
Toma kuksando priėmė ne taip lengvai kaip vyras, kuris ir anksčiau domėjosi Rytų kultūra. Vis dėlto palaikydama sutuoktinį ir ji pradėjo praktikuoti kuksando, o netrukus pajuto ir šio mokymo galią.
„Pirmiausia sušilo kojos ir rankos. Man būdavo didžiulė problema einant į kalnus, kai paėjus kelis metrus iki skausmo pradėdavo stingti pirštai.
Tada turėdavau sėstis ant akmens, išsiauti. Algirdas dėdavosi į pažastis mano pėdas, kad jos sušiltų.
Pradėjus praktikuoti kuksando tas sušalimas labai greitai dingo“, – pasakojo moteris.
Kuksando išmokė ir nusiraminti, ramiai reaguoti į problemas.
Pasikeitė ir dienos ritmas. Dabar Toma, anksčiau buvusi pelėda, kas rytą keliasi 5 valandą.
„Atsikeliu be jokio žadintuvo, bet jau pilna jėgų. Rytais praktikuoju kuksando, kurio pagrindas yra meditacija.
Kai vedu pratybas, susitelkiu į fizinę ir pedagoginę veiklą, bet ne į meditaciją, kuriai reikia ramybės. Kad galėčiau ir pamedituoti, atsikeliu, kol šeima dar miega, ir galiu ramiai skirti laiką sau“, – paaiškino T.Kumžienė.
Korėjiečiai teigia, kad kuksando mokymui yra beveik 10 tūkstančių metų. Suprantama, rašytinių šaltinių negali būti, bet tą žinią meistrai perduoda iš lūpų į lūpas.
Akivaizdu, kad tai labai ilgai tobulintas ir gludintas menas, apimantis meditaciją, judesį, kvėpavimą, kovos menus, įvairius masažus, akupresūrą.
Anot T.Kumžienės, kuksando – labai plati praktika, turinti filosofinį pagrindą. Tai yra būdas padėti žmogui sustiprinti savo vidines galias.
„Praktikuojant pradeda trauktis negalavimai, skausmai. Bet kuksando nėra gydymas, nėra religija ir nėra sportas.
Kartais žmonės ateina į mūsų pratybas manydami, kad tai tarsi treniruotė.
Taip, čia derinamas kvėpavimas su judesiu, bet iš esmės tai yra kur kas daugiau negu sportas. Ir siekiai ne tie kaip sporte, kartelės ne tos“, – kalbėjo kuksando mokytoja.
Pavadinimą, užrašomą kinų hieroglifais, pažodžiui net sunku išversti.
Pažodinis vertimas skambėtų maždaug taip: „Pamatyti visą visatą kaip visumą, vieną bendruomenę ir parodyti žmogui, kaip atsiverti visatos energijai.“
Paprasčiau tariant, kuksando reiškia vienybę su gamta, visata ir vidinę harmoniją.
„Čia, kaip ir visoje Rytų medicinoje, kalbama, kad žmogus ir gamta – tai viena. Jie visiškai to neskaido. Mes, jeigu sustreikavo organas, einame pas gydytoją, jeigu protas – pas psichiatrą, jeigu siela – pas dvasininką, o rytiečiams žmogus yra nedalomas, vientisas“, – sakė Toma.
Iš pirmo žvilgsnio kuksando primena jogą.
Tačiau pašnekovė patikslino, kad joga labiau skirta atsipalaiduoti, o kuksando moko, kaip sukaupti, valdyti ir paskirstyti gyvybinę energiją.
„Kuksando viskas daroma su judesiu, čia nėra statinių tempimo pratimų, tai dažnai būna tradicinėje jogoje.
Daug kam svarbu sužinoti, kad kuksando nesusijęs su jokia religija ir meditacijos metu giedamos mantros nėra religinio turinio.
Išminčiai ieškojo būdo, kaip žmonės galėtų būti ilgaamžiai ir tą ilgą gyvenimą nugyventų stiprūs, sveiki ir laimingi.
Iš pradžių turbūt bandyta tai pasiekti visokiais eliksyrais, o paskui išminčiai suprato, kad žmogų reikia stiprinti iš vidaus, stiprinti jo gyvybinę energiją.
Jie sukūrė išskirtinę sistemą, kai ta energija kaupiama per kvėpavimo meditaciją, kvėpavimą derinant su judesiu“, – paaiškino T.Kumžienė.
Kuksando pratybų, kurios trunka 1 valandą ir 20 minučių, metu medituodami žmonės keičia pozas. Pradedantieji pozas keičia kas 1 minutę ir 20 sekundžių.
Tai daug kam priimtina, nes kitų meditacijų metu reikia ilgai sėdėti vienoje pozoje, o tai padaryti ne visiems lengva.
„Pozas keiti lėtai. Tai tarsi lėtas šokis. Kuksando pradžioje, kalbant vakarietiškais terminais, atliekami dinaminiai tempimo pratimai, jie derinami su kvėpavimu.
Iš pradžių reikia atsipalaiduoti, nuraminti protą. Juk dažnai, ypač vakare, ateini sudirgęs po dienos darbų, protas verda.
Taigi pirmosios maždaug 15–20 minučių yra skirtos atsipalaiduoti, susitelkti meditacijai.
Paskui – 37 minutės pačios meditacijos skambant mantrai.
Po meditacijos vėlgi atliekami pratimai, kuriais paskirstome po kūną meditacijos metu sukauptą energiją“, – apie pratybas pasakojo T.Kumžienė.
Pašnekovės tėvai – medikai, tad paklausiau, kaipgi jie reagavo į dukros ir žento atrastą rytietišką praktiką.
Toma šyptelėjo: mama, kuri yra akušerė-ginekologė, ją priėmė iškart. O tėtis, pilvo chirurgas onkologas, į tai žiūrėjo kritiškai.
„Kuksando yra vieta, kuria mes kvėpuojame, pati pilvo apačia, vadinama dandžionu. Išvertus iš korėjiečių kalbos tai yra karštas taškas, energijos erdvė.
Aš ir pasakoju tėčiui, kad yra toks dandžionas. O jis man atsako: „Toma, aš keturiasdešimt metų operuoju pilvą – nėra ten jokio dandžiono.“
Bet vėliau jam, matyt, vis sukosi galvoje, ką čia ta dukra veikia, ir susitikęs jis pradėjo sakyti: „Žinai, aš vis dėlto pagalvojau, kad žarnyne yra daug nervų rezginių. Gal čia tai?“
Išties gydytojai, ypač daug metų dirbantys vakarietiškoje medicinoje, viską turi patikrinti per savo žinias.
Toma ir Algirdas praktikuoja kuksando jau 15 metų.
Per tą laiką jų pratybose lankėsi apie 3 tūkstančius žmonių.
Dauguma jų – įkopę į ketvirtąją dešimtį.
Vyriausia moteris, kuri lankėsi sutuoktinių organizuojamose pratybose, buvo jau perkopusi 80 metų ir jai puikiai sekėsi.
Dar daugiau žmonių lankėsi pas mokytojus, išugdytus Nacionaliniame kuksando centre, kurį įsteigė Algirdas ir Toma Kumžai. Mokytojų yra 20, visi jie turi Pasaulinės kuksando federacijos, kurios prezidentas yra meistras Jin Mokas, sertifikatus.
Sutuoktiniai ne tik veda seminarus apie kuksando, pratybas, bet ir įsteigė kuksando rengimo internetu mokyklą, kad visi norintieji galėtų praktikuoti savarankiškai.
Taip pat buvo suburta Kuksando federacija.
Neseniai sutuoktiniai išleido ir meistro Jin Moko knygą apie kuksando lietuvių kalba. Tai pirmasis toks leidinys pasaulyje, kuriame sudėtos meistro žinios, patarimai, mokymai.
Dabar Toma – Europos sveikatingumo profesionalų narė, studijavo ir ergoterapiją, organizacijos psichologiją.
O A.Kumža praėjusiais metais buvo apjuostas juoduoju diržu ir Korėjoje išlaikė labai griežtą mokytojo egzaminą.
„Man iki juodojo diržo liko vienas laiptelis – šiais metais skrisiu laikyti šio egzamino ir aš“, – netolimos ateities planais pasidalijo T.Kumžienė.
Taip pat netrukus ji su kuksando pratimais supažindins ir portalo lrytas.lt lankytojus.
„Matydama, jog kuksando žmonėms gali padėti įveikti nemažai negalavimų, įgytų dėl netinkamų įpročių, pajutau: reikia tuo mokymu pasidalyti ir su kitais.
Patarimai geri tuo, kad jais gali pasinaudoti kiekvienas ir jie nesukelia jokio žalingo poveikio. Tik reikės skirti laiko sau. Rodau žmonėms tai, ką išbandžiau pati, ko mokiau ir savo dukras.
Tai pratimai pėdoms, nuo kurių prasideda daugelis didelių sveikatos problemų – nugaros, klubų, kelių skausmai.
Taip pat bus aptartos tokios temos kaip miegas, nuovargis, galvos skausmas ir maistas“, – apie tai, ką bus galima matyti lrytas.lt portale, sakė T.Kumžienė.
