Dar 4 rezidentai studijas baigė ir Kauno sveikatos mokslų universitete.
Turėdama jau 17 jaunų profesionalų (pernai studijas Kaune ir Vilniuje baigė 7 gydytojai), Lietuva pagaliau lygiuojasi į Europos šalis, kur skubios medicinos pagalbos medikai yra svarbus visuomenės sveikatos garantas ir viena prestižiškiausių profesijų.
– Mūsų studentų parengimo programa atitinka Europos standartus. Jaunieji gydytojai gali dirbti bet kur. Visi jie stažavosi JAV, Sinsinačio universitetinėje Gailestingųjų Samariečių ligoninėje. Būtent čia nuo 1972 metų ir buvo pradėti rengti pirmieji pasaulyje skubios medicininės pagalbos gydytojai. Europoje jie pradėti rengti praeitą dešimtmetį. Pagaliau mes jų turime ir Lietuvoje, – pasakojo profesorius kardiologas, Santaros skubios medicinos klinikos bei skubios medicininės pagalbos medikų rezidentūros vadovas Pranas Šerpytis. – Šie gydytojai, puikiai įvertinti visų medicinos sričių specialistų, mūsų visuomenei atneš daug neįkainojamos naudos, dirbdami pirmose kovos už gyvybių išsaugojimą linijose. Jų reikalingumą greitai pajus mūsų visuomenė.
Idėja rengti tokio lygio specialistus kilo profesoriui P.Šerpyčiui prieš gerą dešimtmetį, ją palaikė ir Kauno universiteto profesorius Dinas Vaitkaitis, docentas Kęstutis Stašaitis.
„Turime būti dėkingi tuometiniam Santaros klinikų vadovui profesoriui Aleksandrui Laucevičiui, supratusiam šios medicinos profesijos svarbą.
Jo padedami atnaujinome ir išplėtėme Santaros klinikų priėmimo skyrių, kad būtų sudarytos sąlygos dirbti parengtiems skubios pagalbos medikams.
Jų profesija yra viena iš sunkiausių medicinoje, ir šių medikų poreikis yra didžiulis.
Ypač didžiosiose klinikose, kur plūsta gausūs pacientų srautai. Juk Universitetinė pirmosios pagalbos ligoninė yra didžiausia Baltijos šalyse.
Į priėmimo skyrių iki šiol buvo žiūrima kaip į „paskirstymo punktą“, atvykusiam žmogui kviečiami įvairių ligų specialistai.
Tai užtrunka, kai pacientų gyvybė kabo ant plauko.
Žmogus privalo kuo skubiau gauti kvalifikuotą tinkamiausią pagalbą. Šie specialistai gali įvertinti patys, be kitų gydytojų, ligonių būklę ir organizuoti greitą pagalbą.
Jie yra universalūs gydytojai, kurių darbas leidžia išvengti skaudžių, negrįžtamų pasekmių. Kuo daugiau turėsime tokių medikų, tuo daugiau gyvybių išgelbėsime.
Parengti gydytojai visą parą dirbs keliomis komandomis, keis vieni kitus. Mažiausiai reiktų trijų komandų. Tie jauni žmonės, kurie pasirinko skubios medicininės pagalbos studijas, tikrai nori adrenalino.
Nes jo gaus apsčiai. Monotonijos jų darbe nebus. Jie yra gavę puikų profesionalų parengimą, turi labai gerą fizinį ir emocinį pasirengimą. Sakyčiau, pasirinkę šią profesiją turi būti šiek tiek lengvai išprotėję“, – sakė P.Šerpytis.
O ką apie savo profesiją mano patys jaunieji medikai?
„Lietuvos ryto“ žurnalistė pakalbino visus šešis Vilniaus universiteto rezidentūrą ką tik baigusius skubiosios medicininės pagalbos jaunuosius gydytojus (R.Ruseckaitę, K.Ralienė, A.Briedį, R.Androsaitę, A.Kazlauskaitę-Jauniškienę, A.Černauską) ir I-os laidos doktorantą P.Uksą.
– Profesorius P.Šerpytis kaip vieną svarbią jūsų būsimo darbo ypatybę paminėjo emocinį paruošimą, pilną nuolatinio adrenalino būseną. Kodėl pasirinkote šią profesiją, o ne ramesnę, pavyzdžiui, terapeuto? Gal jūs visi šiek tiek avantiūristai?
– Turbūt serialas „Čikagos medikai“ mums visiems padarė įspūdį, – nusijuokė jaunieji gydytojai. – Ir esame šiek tiek avantiūristai, -pritarė.
Juos sužavėjo šios profesijos įvairiapusiškumas. Jiems neteks visą gyvenimą būti tik vienos specializacijos gydytojais. Taip pat greitas
suteiktos pagalbos rezultatas, kai akyse pacientas pasijunta geriau – ar susiuvus žaizdą ar įveikus širdies priepuolį. Žavi ir tai, kad jie
yra pirmasis frontas, susiduriantis su sunkiausiais ligoniais. Kad jie pirmieji sudėlios žmogaus gyvybės gelbėjimo planą.
– Ar esate tam emociškai pasirengę? Jūs dar jauni, neturintys daug ekstremalių patirčių. Šiame darbe juk – nuolatinis stresas?
– Mus turbūt gelbsti kolegų bambėjimas. Nes vieni kitus labai gerai suprantame, – netikėtai prisipažino jaunieji ekstremalai. – Niekam negirdint pasikuždame, kad buvo sunkus budėjimas, sunkus atvejis, paplekšnojam vieni kitiems per petį.
Mūsų niekas geriau nesupras, kaip kolega. Ir tai labai padeda. Aišku, mes sugeriame didžiausią dalį pacientų emocijų. Žmogus sutrikęs, nežino, kiek rimtas jo susirgimas. Mes bendraujame su juo, nuraminame, jis pasijunta saugesnis, kai mato, jog pagalbą gauna iškart, nereikia, gulint ant neštuvų, laukti kol ateis iškviestas iš skyriaus gydytojas.
Todėl mes turbūt labiausiai iš visų specialybių studentų esame geriausiai emociškai paruošti. Kas neištveria, išeina jau iš pirmo kurso.
– Bet jūsų darbe slypi vienas pavojus – nepadaryti pirmosios, gal ir lemtingos klaidos, kuri nulemtų paciento gyvenimą. Nesibaiminate to?
– Ši galimybė visada yra. Ir neišvengiama mūsų specialybėje. Mūsų darbo ekstremalumas yra ir tai, kad niekada nežinai, koks srautas ligonių užplūs, kokiomis kitomis ligomis jie serga. Į kitas ligonines, poliklinikas ligoniai atvyksta planingai, žinoma jų būklė. Skubiosios pagalbos skyriuje nei vienas ligonis nėra stabilus, nieko apčiuopiamo iš jo paties negali sužinoti. Todėl pirmieji gydytojų veiksmai gali būti ir klaidingi. Tai nėra laikoma klaida, nes gydytojas gali apsirikti ne iš nerūpestingumo.
– Tačiau jums, turbūt neretai, teks ir pati nemaloniausia pareiga – pranešti laukiantiems artimiesiems, kad ligonio išgelbėti nepavyko... Būtent tokių situacijų nemažai mes matome ir seriale „Čikagos medikai“. Esate rengiami, kaip pranešti žinią apie mirtį?
– Taip, mes mokomės, kaip bendrauti ir su konfliktišku pacientu, ir kaip pranešti blogą žinią. Reikia pasirinkti ramesnę patalpą, ne koridoriuje, ne prabėgom. Negalima skubėti. Reikia leisti artimiesiems išsakyti savo jausmus, reaguoti į juos. Svarbu ramiai papasakoti, kokia buvo gydytojų veiksmų seka, kaip mes gelbėjome. Nevynioti žodžių į vatą, pasakyti, kad pacientas tikrai yra miręs. Nes pirmą akimirką žmonės netiki – o gal dar galima ką padaryti?
– Dirbsite itin ekstremalų ir ypač reikalingą, išsaugant žmonių gyvybes pirmosiomis akimirkomis, kas ypač svarbu, darbą. Kaip jis bus atlyginamas?
Į šį klausimą jau po mėnesį darbus pradedantys skubiosios medicininės pagalbos gydytojai negalėjo atsakyti. Nes dar nežino, nei vienas jų nepasirinko šios specialybės dėl galimai didesnės algos. Jie tikisi, kad atlyginimo koeficientas bus tik nežymiai didesnis nei kitų specialybių medikų. Bet Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, kur skubiosios pagalbos medikai yra privilegijuota specialybė, jų algos bus labai mažos. Ar tikėtina, kad jie greitai pakels sparnus? Bet šiandien nei vienas jų neatsakė „taip“. Visi pasirengę dirbti Lietuvoje ir tvirtina, kad finansiniai aspektai jų nuomonės nepakeis.
– Mes visi esame patriotiški, – tvirtino medikai.
Kol jų nepalaužė nuovargis ar darbo neįvertinimo sindromas?
* * *
– Santaros klinikose parengti skubios medicininės pagalbos medikai lieka dirbti Vilniuje, parengti Kauno sveikatos universitete – Kaune. Bet šios profesijos medikų turbūt labai laukia ir kiti miestai? Kodėl rengiama tiek nedaug šios profesijos medikų, nors jų darbas yra visuomenei itin gyvybiškai svarbus? – „Lietuvos rytas“ paklausė Sveikatos apsaugos ministerijos kanclerės Odetos Vitkūnienės.
– Rezidentūros vietas dalinasi Kauno ir Vilniaus universitetai. Į rezidentūrą ateina 300 medicinos studentų, ir tos vietos paskirstomos tarp 59 specialybių. Turime galvoti apie visas specialybes, kurių reikia Lietuvai. Bet skubios medicinos pagalbos ir šeimos gydytojai yra mūsų prioritetai.
– Aš sveikinu šiuos drąsius jaunuosius medikus, kurie nepabūgo pasirinkti turbūt reikalingiausios profesijos. Drauge jie dirbs ir šviečiamąjį darbą, primenant visuomenei, kad gyvybių išsaugojimui svarbiausia yra pagalba pirmomis minutėmis. Statistika liūdna – mes išgelbėjame tik 2-5 procentus žmonių, kurie pas mus atvežami laiku nesuteikus skubios pirmosios pagalbos. Kaip ją suteikti, turėtų būti mokomi visi piliečiai. Su šiais gydytojais mes jau mokėme 2000 Vilniaus moksleivių. Programa „Tuk tuk širdelė“ suteikė žinių, kaip reiktų gaivinti sąmonę praradusį, širdies priepuolį patyrusį žmogų.
O mūsų doktorantas A.Černauskas jau spėjo parašyti ir knygą „Pragaro ambulatorija“ apie skubios medicininės pagalbos gydytojų darbą, – pasidžiaugė P.Šerpytis, stovintis prie skubiosios medicinos pagalbos Lietuvoje ištakų.
