„Ak tu, žabalty“, – susizlastijusi močiutė katiną už čiuprynos ir pašvyst tą padarą ant žemės. Kaip dribo kaip šlapias skurlis, taip ir guli ant tako. Ant vieno šono paguli, ant kito, niekur neina. Nors prie širdies glausk, į antį įsidėk. Pusę dienos ant tako meiliai pragulėjo, nė praeit žmogus negali, prastumti koja belieka.
Tą pačią naktį močiutė sapną sapnavo: atėjo į trobą banditai josios apiplėšt. „Kas per čyderstva, niek nebus, pupuliukai, – sako sapne rami močiutė, – gausit laukt vakaro, šiandien būtinai turiu eiti į apylinkę išbalsuot, o paskui darykit ką norit“.
Katinas meilus buvo, mat šaknų buvo užėdęs. Močiutė ramutėlė buvo, mat valerijonų viralo iš vakaro buvo užgėrus. Valerijonų šaknų viralą nesunku užsitaisyt – arba bliūdaly žiupsnį reikia pusvalandį ant ugnies pakaitint, arba nakčiai karštu vandeniu užplikinus šiltai palikt. Paskui gert po pusę stiklinaitės iš ryto, vakare prieš miegą, o dieną – pagal reikalą: iškart po kokio žabalčio apsireiškimo ir nervų pagadinimo.
Valerijonai – vienas iš seniausiai žinomų ir naudojamų vaistų, lyg ir nemažai visi apie jį girdėję, širdies lašų daug kas gėrę, bet tuoj sužinosit apie juos viską ligi amen.
Vaistinis valerijonas (lot. Valeriana officinalis) Azijoj pievų kvepalais ar kvapiuoju su raudona galva vadinamas, mūsuose proziškai – baldrijolu ir velnio barzda. Dabar pats metas ankstyvą pavasarį eiti šaknų kasti: kaip Tiuringijos valstiečiai iš rudens pagaliukais atsižymėjom, dabar žiemines akis prasikrapštėm ir prisirausėm krepšelį kitą.
Kaip jau aukščiau sakyta, valerijonų užpilas šalina nerimą, įtampas, sudirgimus, kraujospūdžius, neurozes ir isterijas nuima. Padeda užmigti, gerai miegoti, ramius sapnus sapnuoti. Negana to, padeda suvalgytus lašinius, sulaižytą smetoną virškinti, pilvo pūtimą mažina, netgi kai kurias kirmėles gali išbaidyti. Seniau valerijonų tinktūromis skarlatiną, plaučių uždegimus ir įvairiausius skausmus gydė. Vartojo pagal savo supratimą ir moterų pauzei užėjus, aktyviai skydliaukei nutikus. Taip pat pasakojama, kad valerijonų arbata vidurių užkietėjimą stebuklingai kaip ranka nuima. Auksinė šaknis mums, lietuviams, ne kitaip!
Visgi nėr to džiaugsmo, kurs liūdesio paskui neatneštų. Žinokitės, kad valerijonais nuolatos džiaugtis negalima; pasigydei mėnesį kitą, ir užteks. Kitaip priklausomybė gali rastis. Vienus žmogelius, kaip ir katinus, valerijonai ramina, vyrus meiliais padaro, o kitus visgi – kaip tik stimuliuoja ir zlastija. Gali imti pykinti, galvą skaudinti ir svaiginti, kraujo krešumą padidinti. O dargi valerijonų preparatų negerai vartoti tiems, kieno kepenys suprastėjusios.
Jei padauginsit valerijonų tinktūrų ir kitokių jų viralų, gali ir šitaip kaip vieną sykį atsitikti.
Štai vienon veterinarinėn senais laikais didelių kolbų, pilnų valerijonų trauktinės, pristatydavo. Kokiais tikslais, sunku dabar pasakyt, negi sakysi, kad katinams migdyti. Iškart po pristatymo, po darbų, susėdo sykelį moteriškutės dvi, veterinarijos darbininkės. Ir kaži ko namo po darbo abidvi nebeina – ogi glėbesčiuojas viena kitą, viena bliauna, kita į saują kikena, paskiau ta, katra juokės, piktai narnėti ima, o antra – žvengia storu balsu it kumelė. Ant galo susipjovė abidvi kaip katės, plaukus susišiaušė. Baisu buvo žiūrėt.
Taip kad būkit budrūs su tais kvapiaisiais, gerkit į sveikatą, jeigu geriasi, bet ir atminkit, kad su savo nervais reikia švelniai elgtis.
