Daugeliui mikroorganizmų vanduo yra natūrali jų buveinė. Vandenyje esantys mikroskopiniai organizmai apibūdinami vienu bendru terminu: vandens mikroflora. Jis reiškia visą vandenyje esančią mikroorganizmų biocenozę ir jų tarpusavio ryšius.
Mikroorganizmai vaidina labai svarbų vaidmenį vandens biocenozėje. Jie dalyvauja organinių medžiagų skaidymo procese ir organines medžiagas geba paversti tinkamomis savo mitybai, o patys tapdami kitų mikroorganizmų maistu. Jie taip pat aktyviai dalyvauja mineralinių medžiagų (fosforo, azoto, kalio ir kt.) apykaitos procese.
Didžioji dalis vandens mikroorganizmų yra nekenksmingi žmogui, tačiau, esant tam tikroms sąlygoms, vandenyje gali daugintis patogeninės bakterijos, keliančios realią grėsmę žmonių sveikatai, o kartais – ir gyvybei. Ypač daug kenksmingų ir ligas sukeliančių bakterijų randama vandens telkiniuose, esančiuose prie žmonių gyvenamųjų vietų, kadangi ten nuolat cirkuliuoja antropogeninė tarša.
Į vandens telkinį ligas sukeliantys mikroorganizmai patenka su nutekamaisiais vandenimis, liūčių, sniego tirpsmo metu. Yra žinoma visa eilė patogeninių bakterijų, kurios, patekę į vandenį, gali sukelti pavojingus susirgimus, kurių dalis gali baigtis netgi mirtimi.
Taršos šaltiniu gali būti žmogaus gyvybinė veikla ir gyvūnai, netvarkinga gyvenamoji aplinka. Vanduo šiuo atveju yra tik terpė, per kurią pavojingų susirgimų sukėlėjai gali patekti į organizmą.
Tokie mikroorganizmai gali sukelti infekcijas, o kartais – net ir epidemijas. Jie gali būti pavojingų infekcinių ligų, tokių, kaip cholera, vidurių šiltinė ir dizenterija, sukėlėjais. Pasitaiko ir tokių sunkių, per vandenį plintančių susirgimų, kaip leptospirozė, legioneliozė, klostridijozė, šigeliozė, tuliaremija ir kt.
Minėtų susirgimų sukėlėjai dažniausiai aptinkami gamtiniuose vandenyse. Dažniausiai – paviršiniuose, kartais – šulinių, rečiau – šaltinių vandenyje. Nurodyti mikroorganizmai neaptinkami giluminių gręžinių ir fasuotame vandenyse, jeigu juos tiekiant vartotojui laikomasi teisės aktuose nurodytų reikalavimų.
Jeigu maistui yra naudojami paviršiniai vandenys, juose gali būti aptinkami ir mikromicetai, arba mikroskopiniai grybai, priklausantys gentims: Aspergillus, Fusarium, Penicillum, Cladosporium, Alternaria ir kt. Šie mikroskopiniai grybai neaptinkami giluminiuose vandenyse, bet gali būti randami gyvenamųjų patalpų vandentiekio vamzdžiuose, kur jie net gali daugintis.
Lietuvoje, ypač didžiuosiuose miestuose, geriamajam vandeniui, be keleto nedidelių išimčių, yra naudojamas giluminių gręžinių vanduo, kuriam aplinkos tarša ženklios įtakos neturi. Be to, toks vanduo pasižymi geromis skonio savybėmis. Tokios kokybės vandeniu Europoje gali pasigirti tik Austrijos, Danijos ir Islandijos gyventojai. Daugelis Europos valstybių, savo poreikių tenkinimui, naudoja paviršinį – ežerų ir upių vandenį, kurio kokybė ir skonio savybės yra žymiai prastesni.
Nemaža dalis gyventojų, apie 1 mln. Lietuvoje, savo maistinėms reikmėms naudoja šulinių vandenį. Tyrimai rodo, kad maždaug pusėje tirtų šulinių, kurių vandenį maistui naudoja gyventojai, randama mikrobinė tarša ir dar didesnė jų dalis yra užteršta nitratais.
Šeimininkai neretai patys užteršia savo vandenį, nesilaikydami higienos ir šulinių įrengimo bei priežiūros reikalavimų. Žema ūkininkavimo kultūra, dirbamų žemių, neretai esančių netoli šulinių, tręšimas mineralinėmis ir organinėmis trąšomis, šulinių įrengimas netoli tvartų, lauko tualetų, mėšlo, kompostavimo krūvų, srutų duobių sudaro palankias sąlygas užteršti šulinius patogeniniais mikroorganizmais. Kartais atskiri taršos šaltiniai gyvenvietėse suformuoja ištisus užteršto vandens plotus.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Mikrobiologinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Rūta Jankauskienė sako, kad Lietuvoje geriamajam vandeniui keliamus reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 patvirtinta higienos norma HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, pagal kurią geriamajame vandenyje tiriami du mikrobiologiniai parametrai: žarninės lazdelės (Escherichia coli) ir žarniniai enterokokai. Jų 100 ml tiriamo geriamojo vandens neturi būti.
„Abu šie mikroorganizmai yra normalios žmogaus mikrofloros atstovai, tačiau tarp jų gali būti ir patogeninių padermių, galinčių sukelti infekcinius susirgimus. Radus minėtus mikroorganizmus geriamajame vandenyje, galima įtarti, kad į vandenį pateko fekalinė tarša, o su ja ir patogeniniai mikroorganizmai. Šie gali sukelti rimtas infekcines ligas, kadangi žarninės lazdelės ir žarniniai enterokokai yra infekcinių ligų sukėlėjų palydovai,“ – sako R. Jankauskienė.
Siekiant vartoti saugų vandenį, būtina laikytis tam tikrų reikalavimų. Pirmiausia patartina pavasarį ir rudenį šulinių vandenį ištirti dėl mikrobinės taršos, kadangi neretai, būtent šiais metų laikais, tirpstant sniegui, ar liūčių metu, susidaro palankiausios sąlygos fekalinei taršai patekti ir užteršti geriamojo vandens šaltinį.
Svarbiausia prevencinė šulinių vandens taršos priemonė yra tinkamai parinkti vietą šuliniui, tinkamai prižiūrėti šulinio aplinką ir šulinį reguliariai valyti.
