Šitais parsinešk iš alksnyno grybų karalienės – paprastosios poniabudės, lotyniškai tiesiai šviesiai falu išvadintos (Phallus impudicus). Žemaitijoj šitoji dažniau vadinama žemės taukais, dzūkai jokių taukų išvis nepažįsta, tvarkingai poniabude ir tevadina. Slavai užtat linksminasi, raganos kiaušiu ir vesiolka vadina, anie gudri žino, kad grybo šoną čia pat atkandęs весело будешь бегать – linksmai galvą nutrūkęs imsi lakioti.
Taigi parsineši krepšį tų tvirtų, gražių raganų kiaušių, atsargiai nusiplovęs susikrauni šaldytuvan, galvoji sau – ryt iš ryto skanias poniabudžių salotas su grietine taisysiu, ant sumuštinio griežinėlį atriekęs dėsiu, vėliau kitas perpjovęs užpiltinę pilsiu, paskiau gilioj tamsoj ilgai išlaikęs po kelis lašus gersiu, visus sąnarius ir ne vietoj atsikišusius kaulus trinsiu. Tik vėpsai lūpą atkišęs šaldytuvą pravėręs – o jame jau tikras pavasaris: spokso kotas pilka galva, smirdi sau be galo ir negana to, prie pat akių toliau dygsta ir sarmatos visiškai neturi.
Štai kitas dėdulė pasakojo, kaip iš grybų parėjęs, nebeturėjęs sveikatos anų nusivalyt, maišely grybus palikęs gulti nuėjo. Dieduką vidury nakties žmona už peties purto, kužda drebėdama: „Tėvai, še pagalį, virtuvėj vagys į maišus kažką krauna“. Klausos tėvas, tikrai kad maišas šnara, kad čeža. Nutykavo basas, žiūr pro plyšį vieną akį iškišęs – vagio nėr, tiktais smirdi kažkas. „Še tau, boba, devintinės“, – radęs savo vakarykščius grybus maiše sudygusius paskiau diedukas iš žmonos pusę metų šaipėsi.
Šis grybas greituolis be reikalo smarkiai primirštas, lietuviai šimtus metų labai jį vertino, salotas taisė, su pupom ir grietinėm vargo nematydami lapnojo, o panelės ir močiutės veidus poniabudės drebučiais tepė, šlakus šviesino, raukšles į šonus tampė.
Dabar juk netgi bijoma to puikuolio grybo, kai kurie subjektai tuoj įsitikinę kerta, kad nuodingas, baisus ir smarvingas – nors yra kaip nė vienas kitas vertingas.
Net Anglijos karaliaus gydytojai taisydavo poniabudžių marmalus vadinamajai karalių ligai – podagrai – gydyti. Yra žinių, kad ir patsai Puškinas su Rusijos cariene gurkšnojo poniabudžių tinktūrą.
Vėliau poniabudės buvo kaip reikiant laboratorijose ištirtos ir iškart sensacija virto – priešvėžinių savybių pasirodė turinčios daugiau nei už išgirtuosius užjūrio grybus. Ir nėr bėdos, kuriai esant šio grybo negalėtų vartoti – be vėžio, virusinių, širdies, skrandžio, aterosklerozės ligų, grybas mažina cholesterolį ir kraujospūdį; naikina cistas, miomas ir kitokias ataugas, padeda nuo prostatos ligų, labai stiprina imunitetą. Atpjauta šviežio grybo skiltelė puikiausiai tiks ir į užpakalį hemorojui gydyti.
Japonijoje gi šimtais metų poniabudėmis impotencija gydoma – anie signatūrų teoriją (panašus gydo panašų) žinodami rankas trindami į šitaip greitai dygstantįjį pasižiūrėjo ir iškart suprato, ko anas iš tiesų yra vertas.
Beje, išdygėlio valgyti ir degtine užpylus gerti jau nevalia, nors, kaip čia pasakius, ir nesinorės, kai sudygęs šitaip mūsų nosims smirdi, nors bimbalinėms musėms tikru pavasariu kvepia.
Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“, tel. 8 614 16 798
