Jeigu žmogus nevirškina pasaulio, kuriame gyvena, vadinasi, griauna save. Taip vaizdingai kalbėjo fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius ir ragino geriau pažinti savo kūną.
Konsultuodamas pacientus jis neretai primena, kad virškinimas tęsiasi iki paskutinio atodūsio, kaip ir širdies plakimas, todėl būtina iš anksto pasirūpinti kepenų sveikata.
Savo prigimtimi kepenys yra artimos gamtos pasauliui, nes sugeba atsinaujinti, pavyzdžiui, nupjovus dalį kepenų jos atauga – kaip plaukai, nagai, jos atkuria save kaip kraujo ląstelės.
„Galime sakyti, kad kepenys turi įtakos ir nerviniam nevirškinimui. Tipiška kepenų liga yra depresija, nes šifruojant šios ligos priežastis galima pasakyti ir taip: aš nevirškinu šito pasaulio, todėl man liūdna“, – aiškino V.Skirkevičius.
Kepenys gamina ir kaupia glikogeną – tai energetinė medžiaga, nuo kurios priklauso žmogaus judėjimas, veiklumas, net nuovargis.
Dažnai žmogus atsibudęs jaučiasi pavargęs arba skundžiasi, kad neturi jėgų, bet nežino priežasties. Dėl šių negalavimų gali būti kaltos kepenys. Jei yra blogi kraujo rodikliai, prastas virškinimas, vadinasi, gali atsirasti įvairių uždegimo židinių kepenyse.
Tokiu atveju geriausias patarimas – kuo daugiau judėti, nes judant raumenims kepenys priverstos daugiau dirbti, jos dar labiau stengiasi gaminti energiją, kurią suteikia glikogenas.
– Kepenų įtaką kitų organų veiklai nuo seno akcentuoja Rytų medicina. Kodėl tai taip svarbu?
– Kinų medicina pripažįsta, kad kepenys yra širdies motina. Jei ima streikuoti širdis, būtina skirti dėmesį ir kepenims.
Jei su amžiumi silpnėja inkstų veikla, tai taip pat atsiliepia kepenims, kurios irgi rodo savo silpnumą.
Išbėrimai taip pat gali būti susiję su sutrikusia kepenų veikla, nes oda yra savotiškas kepenų veidrodis.
Net pigmentinės dėmės, kurias mes laikome senatvės ženklais, gali neturėti nieko bendra su amžiumi. Kai kas sako, kad tai senėjimo ženklas, o aš manau, jog kur kas daugiau dėmesio reikia skirti kepenų sveikatai ir virškinimui.
– Kai pagelsta akių obuoliai, neretai susigriebiame, kad turime kepenų ligą. Ar nėra kitų ženklų, įspėjančių apie kepenų pažeidimus?
– Esame įpratę geltą ir pakitusią odos bei akių obuolių spalvą sieti su kepenimis.
Bet gali būti įvairių kitų negalavimų, pavyzdžiui, kepenys susijusios su vitamino D gamyba, o tai svarbu norint išvengti kaulų retėjimo.
Jei pradeda spurdėti širdis, reikia susimąstyti – o kaip yra su kepenimis, tulžies pūsle, plonuoju žarnynu?
Jei dėl įvairių priežasčių išoperuojama tulžies pūslė, kur kas didesnis krūvis tenka kepenims, jos labiau pavargsta.
Tai rodo, kokie sudėtingi kepenų ir kitų organų ryšiai. Kad ir kur žiūrėtum – į plaučius, širdį, inkstus ar storąjį žarnyną, visur įžvelgsi kepenų šešėlį.
– Daug metų domitės vaistingaisiais augalais. Kokios yra fitoterapijos galimybės išsaugoti sveikas kepenis iki gilios senatvės?
– Augalai turi didelę įtaką, pavyzdžiui, žaliasis pigmentas chlorofilas pagerina kepenų veiklą. Valgydami įvairius žalumynus, augalų ir daržovių sėklas, kuriose yra daug polinesočiųjų rūgščių, taip pat padedame kepenims.
Yra žinoma, kad sėklos sukaupia daug aliejaus, kuris būtinas daigams.
O šis aliejus gerina kepenų veiklą, nes stiprina kepenų ląstelių membranas, vadinasi, tai padeda stiprinti ląstelinį imunitetą.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie serga lėtinėmis ligomis ir negali be vaistų išsiversti nė dienos?
– Gydydami įvairias lėtines ligas ir vartodami daug cheminių vaistų turime nepamiršti augalinių preparatų, skirtų kepenims.
Iš augalų junginių pagaminti preparatai – savotiškas apsaugos skydas kepenims.
Vienas tokių yra ciberžolių, margainių ir juodųjų pipirų derinys. Naudingais kepenims augalais vadinami ir rozmarinai, medetkos, net raudonėliai, mėtos, ramunėlės. Tačiau būtina žinoti, ką ir kaip derinti, nes fitoterapijoje reikia laikytis kitokių principų, nei gydant cheminiais vaistais.
– Koks yra esminis skirtumas tarp cheminių vaistų ir vaistinių augalų?
– Cheminiai vaistai veikia stipriai ir greitai, nes veikliosios medžiagos koncentracija būna didelė. Tai mus džiugina, nes daugelis svajoja apie stebuklingą tabletę.
Tačiau ilgiau vartojant stiprias chemines medžiagas jos pradeda kenkti kepenims, inkstams, kraujotakai. Todėl gydymą stipraus poveikio medžiagomis būtina papildyti augalų deriniais, nes natūralius vaistus galima vartoti kur kas ilgiau, mat jie saugūs.
– Kas kepenims yra naudingiau – vienas augalas ar jų mišiniai?
– Augalų mišiniai pasižymi vadinamuoju sinerginiu poveikiu. Vieno augalo kepenims tikrai negana. Be to, ilgai vartojant vieną augalą gali išsausėti gleivinė, o augalų deriniai harmonizuoja poveikį ir vienas kitą papildo.
Kurdami augalų mišinius mes praplečiame jų taikymo galimybes. Pavyzdžiui, kurkuminas yra išskiriamas iš ciberžolių šaknų, silimarinas – iš tikrųjų margainių sėklų, o piperinas – iš juodųjų pipirų.
Kurkumino, silimarino ir piperino derinys ypatingas tuo, kad vartojamos kartu šios medžiagos stiprina viena kitos veikimą.
Moksliniai tyrimai rodo, kad kurkumino pasisavinimą net iki 20 kartų pagerina piperinas, o silimarinas kartu su kurkuminu veikia sinergiškai. Piperinas gerina ir silimarino biologinį aktyvumą.
Tai naudinga visiems pacientams, nes kepenų apsauga tampa kur kas efektyvesnė, augalai geriau atlieka savo darbą – padeda mažinti kepenų suriebėjimą.
Ciberžolių šaknų svarbiausias komponentas kurkuminas ne tik mažina uždegimo procesus kepenyse, stimuliuoja kepenų veiklą, bet ir paskatina tulžies išsiskyrimą.
Augalinė terapija ypatinga tuo, kad jos veikimas lėtesnis, ji gali trukti ilgai – tam tikrais ciklais po 3 mėnesius.
– Esate minėjęs, kad geriausias gydytojas – racionali mityba ir judėjimas. Ar tai reiškia, kad pats žmogus gali būti sau gydytojas?
– Bėda ta, kad prastai pasijutę ieškome tabletės ir nenorime nieko keisti.
Jei maistas žarnyne rūgsta, pūva ir pelija, apkarsta liežuvis, tai rodo, kad laikas peržiūrėti valgiaraštį.
Jei nepasisavinami baltymai, sklinda prastas kvapas iš burnos, tai – puvimo kvapas. Jei žmogus rūgsta nuo angliavandenių, burbuliuoja jo pilvas. Jei apkarsta liežuvis, netinka kepti ir rūkyti maisto produktai.
Sunkiai virškinamus valgius galima skanauti tik per savo gimimo dieną. Pavyzdžiui, diabetu sergantis žmogus gali sau leisti paskanauti torto.
Laimės valandos taip pat reikalingos, nes tie, kurie elgiasi labai teisingai, gali nežinoti, kas yra laimė.
