Žinovė išvardijo pačias naudingiausias vaistažoles ir prieskonines žoleles

Prasidėjus peršalimo ligų sezonui ir mūsų laikais stiprinant imunitetą, kovojant su peršalimu ar gerklės skausmu dažnai kliaujamasi vaistingaisiais augalais.

Tačiau kaip yra iš tikrųjų: ar į pagalbą vaistinguosius augalus, kurie tampa vis populiaresni, reiktų „kviestis“ tik ligai užklupus, ar gydomųjų savybių turinčias žolelėmis galima save stiprinti dar nesusirgus?

Šį kartą apie senąjį gydymą vaistažolėmis, dar vadinama filoterapija, mums pasakoja Kėdainių krašto muziejaus Tradicinio amatų centro Arnetų name išsamią paskaitą apie vaistingųjų žolynų paskirtį, jų gydomąsias savybes ir pritaikymą kasdienybėje kraštiečiams vedusi etnologė, dr. Daiva Šeškauskaitė.

„Ne paslaptis, jog šiais laikais dažnas lekiame į vaistinę pirkti cheminių vaistų ir tikriausiai visai užmirštame, kad mūsų pačių kieme, pievose, miškuose, prie vandens telkinių ar kitose vietose apstu mums tinkamų vaistažolių.

Galbūt daugelis netiki, jog būtent gamtoje randamos žolės gali mums padėti. Be jokios abejonės, augalui, kitaip nei cheminiam vaistui, mūsų organizmą paveikti prireikia daugiau laiko, tačiau poveikis, pavartojus vaistažoles bent porą savaičių, tikrai juntamas“, – apie vaistažolių poveikį organizmui kalba žolininkė.

Apie senąjį gydymą vaistažolėmis, dar vadinamą filoterapija, apie vaistingųjų žolynų paskirtį, jų gydomąsias savybes ir pritaikymą kasdienybėje pasakojo etnologė, dr. Daiva Šeškauskaitė.

Pasak D. Šeškauskaitės, visi mus supantys augalai yra vaistažolės.

„Žinoma, jeigu mes jas atpažįstame ir mokame panaudoti. Vaistažoles galima naudoti įvairiai: tiek gydymui, tiek ir ruošiant maistą. Jeigu turite namuose sudžiovintų žolių, kurioms daugiau negu treji metai, ir bijote vartoti, galite jas panaudoti pasidarydami kojų, rankų ar galvos voneles“, – trumpai apie vaistažolių panaudojimo būdus užsimena etnologė.

D. Šeškauskaitė pristato pagrindines didžiausią naudą teikiančias vaistingąsias ir prieskonines žoleles, kurios padės įveikti sveikatos sutrikimus ir negalavimus bei paskanins kasdienius patiekalus.

Anot žolininkės, gaurometis – vienas populiariausių vaistinių augalų liaudies medicinoje. Jis pasižymi uždegimo slopinamuoju poveikiu, todėl labai tinka virškinamojo trakto uždegiminiams procesams slopinti.

Vaistinis augalas turi nemažai geležies, todėl yra tinkamas mažakraujystės gydymui. Gaurometis gerina kraujo sudėtį, plaukų būklę, stimuliuoja imuninę sistemą, gerina lytinę potenciją.

Siauralapis gaurometis gali būti naudojamas peršalimo, šlapimo takų, virškinimo sistemos, prostatos, mažakraujystės ligoms gydyti. Gaurometis valo kraują nuo toksinų, tinkamas apsinuodijus alkoholiu, maistu, išsekus, nuo inkstų akmenų, dantų ėduonies.

Ši žolelė stiprina plaukų šaknis, slopina galvos skausmus, normalizuoja kraujospūdį, didina lytinę potenciją.

D. Šeškauskaitės teigimu, ugniažolė pasižymi piktybinių ląstelių augimo slopinimu. Taip pat ji tinkama karpoms naikinti.

Pelynas gali būti naudojamas varginant viduriavimui, pilvo skausmui ar esant pykinimui.

Takažolę vertėtų vartoti tiems, kas turi akmenų. Taip pat ši žolelė labai gerai inkstų veiklai reguliuoti, skausmams ar žaizdoms gydyti, dantenoms stiprinti, hemorojui ar radikulitui gydyti. Takažolė malšina galvos skausmą, palaiko kraujospūdį. Ši žolelė puikiai tinka viduriavimui, sumušimams, akmenligei, inkstų peršalimo ligoms gydyti.

Norint sumažinti galvos skausmą žolininkė pataria ant galvos dėti šviežių takažolių, o jei jaučiate nuovargį kojose – palaikyti jas takažolių nuovire.

Turintiems bėdų su aukštu spaudimu D. Šeškauskaitė pataria vartoti krienų, o norintiems numesti svorio rinktis varnalėšos šaknis.

Apynių nuoviru etnologė rekomenduoja trenkti galvą, mirkyti jame kojas ar rankas. Reguliarus apynių nuoviro vartojimas padeda odai neprarasti savo savybių bei būti elastingai.

Viršutinių kvėpavimo takų, plaučių, bronchinės astmos, anginos ligų gydymui tinkamas šalpusnis. Taip pat šalpusnis skatina prakaitavimą, lengvina atsikosėjimą.

„Nepakeičiama žolelė – kietis. Vaistinis kietis pasižymi šlapimą varančiomis savybėmis, gerina virškinimą ir miegą, tinka nuo vidurių pūtimo, palengvina kvėpavimą, padeda organizmui geriau įsisavinti vaistus. Kietis taip pat vartojamas esant avitaminozei, padeda gydyti ir kraujagyslių ligas. Kietis atlieka gazuoto mineralinio funkciją, dezinfekuoja. Šia žolele galime gardinti ir mėsos patiekalus“, – vieną svarbiausių žolelių pristato žolininkė ir dalijasi tikru vitaminų bombos: garšvos, dilgėlių ir rūgštynių, receptu: „Tai tikrai nepaprastas, vitaminų gausa pasižymintis pavasarinis patiekalas. Esame įpratę virti rūgštynių sriubą, tačiau nepagailėkime ją paskaninti ir garšvos lapeliais, dilgelėmis. O jei dar įdėsite pienių ir špinatų lapelių, pažadu, turėsite tikrą vitaminų bombą. Ir nieko čia sudėtingo. Juk visi minėtieji augalai auga mums artimoje aplinkoje, tik apsidairykime.“

Naudingiausių vaistingųjų žolių įvairovę pristačiusi etnologė ragina neužmiršti ir mūsų medžių, kurie, pasak jos, visi yra nuostabūs.

„Ąžuolas, liepa, tuopa, baltalksnis ir daug kitų medžių taip pat gali suteikti mums naudos. Medžiai, kaip ir visa, kas gyva, turi didelę gydomąją, energijos teikiančią galią. Stokojantiems energijos ir gero ūpo, jaučiantiems nuovargį užtenka bent 10 minučių pastovėti ar pagulėti prie šeivamedžio ar diemedžio.

Geriausia basomis kojomis. Stokojant jėgų taip pat galite apkabinti ir ąžuolą. Kaipmat užplūs energija.

Verta pridurti, kad gydo ir medžių žievė arba antžeminė jų dalis. Sergant lėtinėmis ligomis tinka miško medžių, ne senesnių nei trejų–ketverių metų, storų šakų žievė. Ji lupama nuo plonų šakų vėlai rudenį arba pavasarį. Išdžiovinama.

Pvz.: ąžuolo žievė pasižymi antiseptiniu ir uždegimo slopinamuoju poveikiu, gydo pragulas, pūlinius. Šio medžio žievės nuovirą galima vartoti burnos ertmės, gerklės uždegimui, nudegimų, odos pažeidimų gydymui, stabdo žarnyno ir skrandžio kraujavimą. Nuoviras naikina pleiskanas, stiprina plaukų šaknis, mažina kojų prakaitavimą. Nuoviro kompresais gydomi pūliniai, nudegimai.

Baltalksnio žievės, kurios galima prisirinkti tiek žiemą, tiek vasarą, nuovirą galima naudoti atsipalaidavimui, turint problemų su bronchais, užkimimu, gerklų uždegimu. Šio medžio žievės nuoviras tinka imuniteto palaikymui, atsiradus slogai, slopina piktybinių ląstelių augimą“, – apie medžių gydomąją galią pasakoja etnologė.

Nors manoma, kad vaistažolių arbatų vartojamas nekenksmingas, tačiau žolininkė vis tik rekomenduoja vaistingųjų augalų nepadauginti.

„Vaistingųjų augalų arbatos negalima gerti kada tik panorėjus ir kiek tik panorėjus. Suvartojus didelį kiekį vaistažolių galima apsinuodyti. Per didelis vaistažolių vartojimas gali sukelti alergijas ar uždegimus.

Vaistažolių arbatėles sergančiam žmogui rekomenduojama gerti tris, o sveikam žmogui profilaktikai – dvi savaites. Sergantis žmogus vaistažolių arbatėles turėtų vartoti 4–5 kartus per dieną. Sveikas žmogus profilaktiškai vaistažoles turėtų naudoti 3–4 kartus per dieną plikomos arbatėlės puodeliui panaudodamas vos kelias žoleles.

Jeigu vienu metu vartojate ir vaistus, ir vaistažoles, tuomet vaistingųjų augalų arbatėlę gerkite arba penkias minutes prieš vaistų vartojimą, arba penkias minutes po. Jokiais būdais vaistų nereikia užsigerti vaistažolėmis“, – preliminarius vaistingųjų arbatų gėrimo kiekius pamini D. Šeškauskaitė.

Anot žolininkės, svarbus ne tik vaistingųjų žolelių vartojimo kiekis, bet ir vaistažolių arbatos paruošimo būdas.

D. Šeškauskaitė pataria į karštą, bet ne verdantį, vandenį užmerktas žoles truputį palaikyti, kol turinys šiek tiek išbrinks.

Etnologė tikina, kad tik tris ar keturias minutes karštame vandenyje pabuvusios vaistažolės išskiria naudingiausias savo gydomąsias savybes.