– Kas yra endobiogeninė medicina, arba endobiogenika?
– Tai modernios medicinos forma, kuri žvelgia į žmogų kaip į visumą, visų organizmo funkcijų sąveiką ir tokią pat didelę bei sudėtingą sistemą, kaip ekosistema. Endobiogenika – naujas požiūris į gydymą pasitelkus šiuolaikinio mokslo atradimus.
Tarkim, pas gydytoją ateina pacientas, besiskundžiantis tam tikrais simptomais. Gydytojas jį apžiūri, paskiria kraujo tyrimus, rentgeną ar magnetinį rezonansą, tačiau tyrimai nieko blogo nerodo ir gydytojas negali paaiškinti, kodėl pacientas jaučiasi prastai. Jis negali pasakyti, kodėl pacientas jaučia nerimą ar paniką, kodėl jį kankina depresija, kodėl netoleruojami tam tikri maisto produktai ar kodėl žmogus kiekvieną lapkritį, o ne kokį nors kitą mėnesį, suserga bronchitu. Taip yra todėl, kad įprastos medicinos atstovas bando nustatyti diagnozę remdamasis tik pasireiškiančiais simptomais.
Endobiogeninė medicina panaudoja visą galimą informaciją ir į ją pažvelgia kitu aspektu – atsižvelgiama ne tik į simptomus, bet ir į tai, kokia apskritai yra konkretaus žmogaus fiziologija, kaip veikia visos organizmo sistemos, koks to žmogaus gyvenimo būdas. Tik taip galima geriau suprasti ligos priežastis ir paskirti gydymą, pritaikytą konkrečiam pacientui.
– Kuo endobiogenika skiriasi nuo medicinos, paremtos holistiniu principu ar tradicinės modernios medicinos?
– Holistinė medicina domisi visuma, tačiau neturi galimybės tirti atskirų organizmo sričių. Moderni ar tradicinė medicina tiria atskirtas organizmo sritis, bet neatsižvelgia į visumą. Endobiogenika sujungia šiuos du principus – tiria ir visumą, ir atskiras organizmo sritis.
Pavyzdžiui, ar žinote, kad organizmo funkcionavimui įtaką daro mūsų mintys bei emocijos? Kad ką nors pagalvotų, žmogui reikalinga energija. Cukrus ir deguonis – smegenų kuras. Vadinasi, vien tai, kad kažką galvojame ar apie kažką mąstome, daro įtaką mūsų kvėpavimui, hormonų veiklai ir tam, kaip jie susidoroja su cukrumi. Net ir tokie dalykai organizme sukelia pokyčius.
Kartais negalavimus sukelia ir akivaizdžiai nematomos priežastys. Nauji medicininiai tyrimai rodo, kad jei nėščioji kenčia nuo depresijos, yra didelė tikimybė, kad ir jos vaikas suaugęs sirgs depresija. Jei vaikas užgauliojimas ar auga su alkoholiku tėvu, tikėtina, kad ateityje jam išsivystys psichologinės ir fizinės sveikatos problemos. Todėl neretai endobiogenikos gydytojui gali būti svarbu žinoti, kokiomis ligomis yra sirgę paciento artimieji, kokiomis ligomis sirgo pats, kokių traumų ar psichologinių sunkumų jis turėjo, koks dabar jo gyvenimo būdas ar emocinė būklė.
– Kaip vyksta endobiogenikos gydytojo konsultacija? Panašu, kad gydytojas prieš sudarydamas gydymo planą turi nemažai sužinoti.
– Iš tiesų. Todėl, kai pacientas susitinka su endobiogenikos gydytoju, pirmiausia vyksta ilgas pokalbis. Savo pacientų klausiu, ko jie tikisi, ir prašau papasakoti, kas vargina, kokios jų istorijos, ir stengiuosi suprasti, kuo tie pasakojimai susiję su juos nerimą keliančiais simptomais. Endobiogenikos gydytojas turi būti geresnis klausytojas nei pasakotojas.
Dažniausiai konsultacijos endobiogeniko kabinete trunka 90–120 minučių, o dėl tradicinės, mums įprastos medicinos sistemos sandaros gydytojai pacientams tegali skirti 15 minučių. Remiantis tyrimais, daktaras savo pacientą pertraukia vidutiniškai po 17 sekundžių nuo pokalbio pradžios. Veikiausiai gydytojai tiesiog nemano, kad turi pakankamai laiko klausytis išsamių pasakojimų, ir gali tik pasiteirauti apie simptomus.
Endobiogenikos gydytojai tiki, kad pacientai turi būti išgirsti. Be to, kiekvienas žodis – milžiniškas informacijos šaltinis. Vien tik klausydamas paciento gydytojas gali sužinoti daug svarbių faktų. Tarkim, jei pacientas sako, kad sapnuoja spalvotus sapnus, tai šį tą atskleidžia apie jo hormonus. Jei žmogus pasakoja, kad jo savijauta skiriasi skirtingu paros ar metų laiku, tai suteikia informacijos apie jo smegenų neurotransmiterius bei hormonus. Iš pasakojimo sužinoti galima labai daug – svarbu įdėmiai klausytis ir viską apgalvoti.
– Ar tiesa, kad apžiūra prasideda vos išvydus pacientą? Tikrai žmogaus antakių forma ar blakstienų ilgis taip pat gali šį tą sufleruoti?
– Taip, fizinė apžiūra prasideda man net neprisilietus prie paciento. Endobiogenika turi sąvoką „terrain“, nagrinėjančią, kaip žmogaus hormonų ir nervų sistemos sąveika formuoja fizinį kūną. Nosies ilgis, lūpų putlumas, akių spalva, blakstienų ilgis – visa tai yra informacija. Netgi žmogaus balsas, jo tembras, tonas ir žodžių pasirinkimas apibūdinant savo sveikatos būklę yra svarbi informacija.
– Endobiogenikos gydytojai remiasi ir laboratoriniais tyrimais, bet juos nagrinėja nuodugniau?
– Kraujo tyrimas – trečioji apžiūros dalis. Dauguma gydytojų paskiria šį tyrimą, nes jis gali suteikti daug įdomios informacijos. Tačiau endobiogeninės medicinos pradininkas daktaras Christianas Duraffourd’as atrado, kad tyrimai gali suteikti dar daugiau naudingų žinių. Jis sukūrė algoritmus, kurie objektyviu būdu, kitaip tariant skaičiais, padeda geriau suprasti, kaip funkcionuoja žmogaus kūnas.
Pavyzdžiui, kai vėžį įveikę pacientai sugrįžta pakartotiniams kraujo tyrimams, endobiogenikos gydytojas, pritaikydamas modernius mokslinius principus, gali objektyviai pamatyti, ar gydymas buvo veiksmingas ir ar pacientas vėl neatsidūrė ankstyvoje priešvėžinėje stadijoje. Taip gydytojas gali parinkti gydymą, tinkamą konkrečiam pacientui. Įdėmiai nagrinėjant indeksus, galima nustatyti net galimos ligos riziką.
– Koks skirtumas tarp individualizuotos medicinos, personalizuotos medicinos ir endobiogenikos?
– Individualizuota medicina atsižvelgia į specialius individualaus paciento gydymo poreikius. Labai dažnai tokia medicina remiasi genetiniais ar specifiniais laboratoriniais tyrimais. Kiekvienas žmogus turi unikalų genų rinkinį, tam tikras vaistas skirtas atsižvelgiant į jo genetinę charakteristiką. Pavyzdžiui, kai kuriems žmonėms, sergantiems depresija, vieno antidepresanto poveikis bus didesnis nei kito. Taigi šis individualizuotas metodas yra naudingas, kai tavo tikslas yra parinkti tinkamą medikamentą.
Personalizuota medicina yra detalesnis metodas negu individualizuota medicina. Šiuo atveju remiamasi ne tik genetika. Žmonės kurie praktikuoja personalizuotą mediciną gali rekomenduoti gyvenimo būdo ar mitybos pokyčius ar jogą, meditaciją.
Endobiogenika yra specifinė personalizuotos medicinos forma, kuri remiasi genetika ir kraujo tyrimais, tačiau personalizuotą gydymą parenka visapusiškai atsižvelgdami į žmogų. Kitaip tariant, endobiogenika yra individualizuota ir personalizuota medicina, tačiau ne visa personalizuota medicina yra endobiogenika.
– Esate minėjęs, kad kai kurie pacientai gali pagyti ir nevartodami medikamentų...
– Jei reikia, endobiogenetikas skiria medikamentinį gydimą, tačiau patirtis rodo, kad 90 proc. atvejų galima apsieiti ir be vaistų. Kai kuriems pacientams pakanka paskirti vaistinių augalų bei kažkiek pakeisti jo mitybą ir gyvenimo būdą.
Kalbėdamas apie gyvenimo būdą, turiu omenyje daugybę skirtingų dalykų, tačiau vienas iš pavyzdžių – gyvenimo ritmai. Kiekvienas turime savo kasdienį režimą, priklausantį nuo paros ar metų laiko. Bėda ta, kad šiuolaikiniame pasaulyje nuolat skubame, daug dirbame, pervargstame, neišsimiegame, nepasilsime, turime žalingų įpročių ir pan.
Visa tai trikdo natūralius gyvenimo ritmus ir daro žalą organizmui. Juk, pavyzdžiui, kai kurie hormonai yra aktyvūs dieną, kai kurie – naktį. Jei naktį mažai miegame, gydantys ir organizmą atstatantys hormonai neturi užtektinai laiko veikti. Taigi, gyvenimo būdo pokyčiai reiškia, kad, pavyzdžiui, pacientui bus rekomenduojama nueiti miegoti iki vidurnakčio. Kitais atvejais gydytojas gali rekomenduoti psichoterapiją, jogą ar meditaciją.
Tačiau, kaip minėjau, pasitelkus medicininį poveikį turinčius augalus ir pakoregavus žmogaus mitybą bei gyvenimo būdą, galima sugrąžinti organizmui prigimtinį gebėjimą atsistatyti ir gyti. Medikamentai neretai pašalina simptomus, tačiau nebūtinai priežastį, todėl kartais tenka vėl sugrįžti į gydytojo kabinetą.
Dažniausiai pacientai tiesiog pasiduoda tradicinės medicinos gydytojų įtakai ir vykdo jų nurodymus. Endobiogenikos gydytojo pacientai turi būti sąmoningi, bendradarbiauti su gydytoju, aktyviai dalyvauti savo gydymo procese. Endobiogenijos gydytojas ir pacientas – vieninga komanda, siejama abipusės pagarbos. Galbūt todėl pacientai, kurie nedrįsta visiškai atvirai pasikalbėti su įprastos medicinos gydytoju, suvokdami savo sveikatos būklę, endobiogeniko kabinete būna labai atviri.
– Ar endobiogeninė medicina gali diagnozuoti bet kokią ligą?
– Gali ir nustatyti kilmę, ir parinkti kiekvienam tinkamiausią gydymą. Visai neseniai konsultavau aštuonių mėnesių kūdikį, kuriam nustatyta reta vėžio forma. Paaiškėjo, kad jis susirgo dar būdamas motinos įsčiose. Remdamiesi endobiogenikos žiniomis apie tai, kur vėžys atsirado, koks tai audinys ir kokiame amžiuje vaikui nustatyta diagnozė, galime suvokti, kokios priežastys lėmė ligą, kodėl ji atsirado tokiame jauname amžiuje ir kodėl plinta taip greitai. Beje, motinai patariau tęsti chemoterapijos kursą, nes tai padeda jos kūdikiui. Taip pat paskyriau jai keletą papildomų priemonių, kurios padidins chemoterapijos poveikį.
– Esate sakęs, kad tikite, jog po 500 metų endobiogenikos principais remsis visa vidaus ligų medicina. Kodėl taip manote?
– Tikiuosi, kad tai įvyks greičiau, bet suprantu, jog tai būtų fundamentalus pokytis žmonių mąstyme. Daugumoje visuomenių žmonės ieško vieno sprendimo, galinčio išspręsti problemą, nors iš tiesų kiekviena problema visuomet susideda iš daugybės veiksnių. Juk porų psichologas niekada nepasakys, kad dėl santuokos krizės kaltas tik vyras arba tik žmona. Dažniausiai dėl to kalti jie abu, o neretai ir dar daugiau žmonių (anyta, uošvis, pažįstami ir pan.) bei aplinkybės.
Intelektinė revoliucija įvyko prieš kelis šimtus metų, tačiau iki šiol yra neracionaliai mąstančių žmonių. Gydytojai, protingi, išsilavinę ir ilgai studijavę žmonės, taip pat ne visada pripažįsta, kad yra daugiau medicinos formų.
Visai neseniai konsultavau pacientą, kuriam gydytojas pasakė, kad jo ligai gydymo nėra. Daktaras neturėjo taip sakyti – jis turėjo atsakyti, kad nėra gydymo, apie kurį jis žinotų. Aš susitikęs su tuo pačiu pacientu truktelėjau pečiais ir pasakiau, kad žinau, kaip jam padėti.
Taip yra todėl, kad medikų bendruomenė keičiasi lėtai ir sunkiai atsisako tam tikrų įsitikinimų. Manau, kad 500 metų prireiks todėl, kad bus tam tikras pasipriešinimas ir reikės laiko, kad žmonės išmoktų mąstyti kitaip.
– Ar sutinkate daug skeptiškai nusiteikusių žmonių?
– Dažniausiai mano pacientai – žmonės jau atsikratę skeptiško požiūrio ir pas mane ateina pasikliaudami kitų žmonių rekomendacijomis. Veikiausiai labiausiai skeptiški – medikai, tačiau nemanau, kad tai blogai. Kai prieš 150 metų gydytojas Ignazas Semmelweisas sugalvojo, kad chirurgai prieš operaciją turi plautis rankas, daugelis iš jo idėjos juokėsi, bet dabar visi chirurgai prieš įeidami į operacinę pirmiausia dezinfekuoja rankas.
Nieko tokio, jei žmonės iš pradžių žvelgia skeptiškai. Kur kas blogiau jei žmogus išvis nesvarsto idėjos. Skeptiškas požiūris reiškia, kad žmogus bent jau giliai širdyje susidomėjo idėja, tik bijo keistis arba tam, kad pasikeistų, jam reikia daugiau laiko.
– Kokia tema skaitysite pranešimą konferencijoje „Lūžio taškas“?
– Kalbėsiu apie medicinos ir psichologijos sąveiką. Jau kone šimtmetį psichiatrai kalba apie tai, kad šios dvi sritys turi žengti drauge, bet iki šiol nerastas būdas pritaikyti biologiją diagnozuojant psichologines ligas. Psichiatrija – vienintelė medicinos sritis, kurioje nenaudojami kraujo ar magnetinio rezonanso bei rentgeno tyrimai. Juk niekas nepaskiria kraujo tyrimo, norėdamas sužinoti, ar žmogus kenčia nuo depresijos, nerimo sutrikimų ar panikos priepuolių. Todėl diagnozė neretai nustatoma remiantis tik profesionalo nuomone, kitaip tariant, subjektyviais kriterijais.
Moksliniai tyrimai, taip pat ir mano profesinė patirtis rodo, kad smegenyse yra hormonų receptorių, o neurotransmiterių (organizme susidarančių cheminių junginių, pernešančių nervinį impulsą) yra visame kūne. Tai reiškia, kad žmogaus fiziologija veikia žmogaus psichologiją, o psichologija veikia fiziologiją.
Aš sukūriau algoritmus, paremtus kraujo tyrimais ir padedančius suprasti, kaip vyksta psichologijos ir fiziologijos sąveika. Vaikams, kenčiantiems nuo autizmo ar dėmesio sutrikimų, ši metodika gali padėti tapti pažangesniais mokiniais. Naudojant šį metodą žmonės, sergantys depresija, turintys nerimo sutrikimų ar panikos priepuolių, gali nutraukti medikamentų vartojimą ir gyventi be pašalinio vaistų poveikio.
– Ar Lietuvoje yra endobiogenikos gydytojų?
– Įdomu tai, kad endobiogenika atsirado prieš 40 metų Prancūzijoje. Šiuo metu ten yra nemažai gydytojų, turinčių reikiamą išsilavinimą, kad galėtų verstis endobiogeninės medicinos praktika. Nemažai kvalifikuotų gydytojų yra ir kitose šalyse, tačiau Lietuvoje – didžiausia endobiogenikos gydytojų „koncentracija“. Šalis, turinti mažiau nei tris milijonus gyventojų, turi daugiau nei šimtą kvalifikuotų endobiogenikos daktarų. Atsižvelgiant į tai, kiek šalyje gyventojų ir kiek endobiogenikos gydytojų, galima sakyti, kad Lietuvoje susidomėjimas šia šaka bene didžiausias.
