„Toks jau mūsų, lietuvių, požiūris – taupome iki kol trauma tampa lėtine ir tik tuomet kreipiamės į kineziterapeutus. Ne išimtis ir aš, susiėmiau tik situacijai rimtai pablogėjus.”
Sportininkė prisimena, kaip stovyklose užsienyje dirbdavo su pilna trenerio ir kineziterapeuto komanda, tačiau, jos teigimu, mūsų šalyje toks modelis kol kas nėra priimtinas:
„Čia viskas suspausta, kiekviename žingsnyje privalome taupyti, bet kai patiriame traumą, griebiamės šiaudo. Tada jau nelieka nieko kito, kaip prašyti specialistų pagalbos.”
Ji nebuvo išimtis, bet dabar yra tikra, kad norėdama pasiekti kuo geresnių rezultatų, turi priimti patarimus iš trenerio, medicinos personalo ir net vadybininko:
„Kiekvienas turi atlikti savo funkcijas, o mes – privalome pasitikėti”, – neabejoja.
Bėgikams būtinas bendras fizinis pasirengimas ir niekam ne paslaptis, kiek daug laiko jis reikalauja. Maratonininkė pabrėžia, kad labai svarbu pratimus atlikti taisyklingai, o juos parodyti ir kontroliuoti gali tik kineziterapeutas, įvertinęs kūno balansą.
„Į mėnesį kartais nubėgdavau 800-900 kilometrų, o bendram fiziniam skirdavau minimaliai dėmėsio. Raumenys nuo monotonijos sutrumpėjo, pradėjo jaustis spaudimas, tempimas ir finale aplankė sausgyslės tendinitas”, – ne pačiomis maloniausiomis patirtimis dalinasi D. Lobačevskė ir priduria, kad norint išvengti tokių juodų periodų, reikia nuolat stiprinti kūną.
Po pusės metų blaškymosi ir ieškojimo, moteris pradėjo garsiai kalbėti apie problemą ir iš artimiausios aplinkos sulaukė vieiningų patarimų kreiptis į sporto kineziterapeutą Piotrą Dubrovskį. Ji neslepia, kad pasitikėti kitais nebuvo lengva, teko pakeisti net sąvokos „dirbti” vertinimą:
„Kai pirmąkart atvykau į „Reamed” kliniką, tikėjausi, kad tradiciškai arsiu, kažką sunkaus kilnosiu, bet labai klydau. Pratimai vizualiai atrodė lengvi, tačiau pabandžiusi juos atlikti teisingai supratau, kad esu stipri tik bėgime, kur reikia ištvermės. Jaučiausi kaip pirmokė ir nesugebėjau įvykdyti net elementariausių užduočių.”
Anksčiau Diana orientuodavosi tik į galutinį rezultatą, tačiau šįkart sako atkreipusi dėmesį ir kitus niuansus. Bėgikei svarbiausia buvo, kad kineziterapeutas nelieptų tiesiog nieko nedaryti ir laukti, kol pasveiks:
„Taip, aš profesionalė ir noriu tik vieno – būti ištraukta iš duobės, bet nuoširdus darbas ir mano srities supratimas turi būti pirmoje vietoje.” Iš mediko išgirdusi, kad pusę metų judėjo visiškai netinkama linkme, sportininkė suprato, kad ne ramybė, o pratimai, laikas kūnui prieš ir po treniruočių padeda grįžti į režimą ir džiaugtis progresu.
Pasiteiravus apie poilsį, D. Lobačevskė rausteli, mat anksčiau ir jam laiko nerasdavo. „Bėgdavau kasdien po du kartus ir nė vienos dienos neskirdavau ramybei, bet po traumos skiriu daugiau laiko atsistatymui ir suprantu, kad tik per poilsį išties stiprėju. Stengiuosi įsiklausyti į kūną, atskirti tinginį nuo persidirbimo ir rezultato siekti mokausi palaipsniui”, – pokyčiais džiaugiasi moteris.
Profesionalė neslepia fakto, jog psichologinė stiprybė gydantis traumas atlieka ne mažiau svarbų vaidmenį. Ji sako tokiais atvejais save tikinanti, kad kažkada vistiek jausis geriau, nebejaus skausmų:
„Kai pusę metų jautiesi blogai, natūralu, užvaldo neigiamos emocijos, bet aš veju jas lauk, nes žinau, kad ne viską dar pasiekiau sporte. Ta motyvacija ir didžiulis noras padeda nugalėti viską.”
Žmonėms, kurie pas gydytojus arba kineziterapeutus keliauja tik tada, kai kažką labai skauda, sportininkė pataria nešvaistyti laiko ir įsiklausyti net į menkiausius organizmo siunčiamus signalus:
„Gerbkime savo kūną ir padėkime jam, tai tikrai padeda užbėgti už akių traumoms ir lėtinėms ligoms.”
