Dar prieš tūkstančius metų polineziečiai atrado vieną tropinės gamtos jiems padovanotų turtų – kokosų aliejų, kvepiantį gėlėmis. Pirmieji čia atvykę europiečiai, įskaitant įžymųjį britų jūrininką Jamesą Cooką, savo metraščiuose minėjo stebuklingų galių turintį aliejų, kurį salų gyventojai vadino monoi.
Monoi – tai dviejų senovinių tahitietiškų žodžių junginys. Mo (mō) apibūdina civilizaciją, kultūrą, protą, galią nepasiduoti gamtos stichijoms.
Noi (no’i) reiškia susimaišymą, susitelkimą arba susibūrimą. Tokį pavadinimą aliejus tikrai gavo ne veltui.
Taigi monoi (mō no’i) kokosų aliejus yra ne tik brangių natūralių produktų mišinys. Tai – legendinis preparatas, slepiantis gydymo paslaptis ir magiškus polineziečių ritualus.
Šis aliejus Prancūzijos Polinezijos salų gyventojus lydėdavo nuo gimimo iki mirties – juo mamos kūdikių odelę tepdavo norėdamos apsaugoti nuo karštų saulės spindulių dieną ir vėsos naktį.
Per ilgas keliones vandenynu aliejus žvejų odą saugodavo nuo vėjo, saulės ir druskos. Žmogui mirus kokosų aliejumi būdavo balzamuojamas ir aromatizuojamas kūnas, nes buvo tikima, kad taip palengvinama jo kelionė į kitą pasaulį.
Monoi taip pat buvo naudojamas ir per religines apeigas. Per ceremonijas, vykusias šventyklose, polineziečiai aliejumi šventino daiktus ir aukojo jį dievams.
Keista, bet tais laikais kokosų aliejus maistui nebuvo naudojamas. Tad ir aš papasakosiu apie kosmetinį kokosų aliejų.
Tradicinis monoi aliejus susideda tik iš dviejų dalių: kokosų aliejaus ir Tahičio gardenijų. Aliejaus gamybos procesas nėra trumpas. Kai kurie darbai lig šiol atliekami rankomis.
Tik Prancūzijos Polinezijoje auga ypatinga palmių rūšis – riešutinės kokospalmės. Jų riešutai dar vadinami baltuoju Tahičio auksu.
Ypatingų savybių riešutinių kokospalmių vaisiams suteikia koralinė dirva – iš jų spaudžiamas aliejus vertingas dėl polinesočiųjų riebalų ir pasižymi minkštinamosiomis, raminamosiomis ir drėkinamosiomis savybėmis.
Riešutinė kokospalmė per metus užaugina apie 60 vaisių ir gyvuoja nuo 10 iki 70 metų.
Tik užsimezgę riešutai yra tuščiaviduriai. Vaisiui augant ertmė prisipildo labai skanaus ir gaivaus skysčio, o po kiek laiko subrandinama pagrindinė baltoji kokoso dalis.
Prinokę kokosai surenkami, nulupamas viršutinis jų sluoksnis ir perskeliamas kevalas. Ir visa tai daroma rankomis. Riešutų puselės keletą valandų paliekamos karštoje saulėje, kol branduolys apdžiūsta, susitraukia ir atsiskiria nuo kevalo.
Tada riešutų branduoliai susmulkinami ir sudedamai ant specialių medinių džiovyklų su atidaromais stogais, kurios Prancūzijos Polinezijoje vadinamos „kopros džiovyklomis“.
Čia kokosai paliekami džiūti ilgiau nei savaitę. Per tą laiką branduoliai praranda daugiau nei 90 procentų drėgmės.
Sudžiovinti riešutai supakuojami į natūralaus pluošto maišus ir gabenami į išskirtinį malūną, esantį Tahityje. Ten kokosai smulkiai sumalami.
Gauti miltai pakaitinami iki 125 laipsnių ir presais išspaudžiamas pirminis aliejus. Šio proceso metu saloje galima užuosti svaiginamai įkyrų saldų kvapą, sklindantį iš malūno.
Galiausiai aliejus išgryninamas ir supilstomas į statines. Aliejų būtina saugoti nuo drėgmės, šviesos ir karščio. Taip paruoštą aliejų perka monoi gamintojai ir paverčia jį prabangiu produktu.
Tahičio gardenija, vietos žmonių vadinama tiare, laikoma nacionaline Prancūzijos Polinezijos gėle. Tai pats populiariausias (neskaitant palmių) ir mėgstamiausias polineziečių augalas.
Vietos kalba „ti“ reiškia stiprų kažko buvimą, „are“ – aromatą. „Tiare“ – Tahičio gardenija, žydinti visus metus, bet spalį ir gegužę gausiausiai.
Šios gėlės naudojamos medicinoje, kosmetikoje.
Iš jų pinami vainikai, gaminamos karūnos, dovanojamos kvepiančios puokštės.
Prancūzijos Polinezijoje per dieną nuskinama apie 300 tūkstančių, per metus – iki 110 milijonų Tahičio gardenijų žiedų, todėl aplink Tahitį plyti ne viena šių gėlių plantacija.
Tai mažos baltos žvaigždės formos gėlės. Jos daugiau nei 2000 metų naudojamos gydant peršalimą, galvos skausmus, nudegimus, įvairius uždegimus ir kitus negalavimus.
Dažnas polinezietis deda šių gėlių į lėkštutę su vandeniu namams aromatizuoti.
Moterys, neretai ir vyrai, gėlės žiedelį nešioja užkištą už ausies. Jei už kairės – užimta, jei už dešinės – laisva.
Tahičio gardenijų žiedai skinami tik rankomis dar visiškai neišsiskleidę. Surinktos gėlės vežamos į gamyklą, nuskabomi žiedlapiai ir dedami į aliejų.
Prasideda mirkymo etapas. Pagal labai griežtus aliejaus gaminimo standartus litre kokosų aliejaus turi būti ne mažiau nei 15 Tahičio gardenijų žiedlapių.
Yra net įkurtas monoi aliejaus institutas. Jo darbuotojai teigė, kad Tahičio gardenijose yra daug terpentino ir eterinių aliejų, suteikiančių gaminiui valomųjų ir raminamųjų savybių.
Tahičio monoi aliejus yra išskirtinis. Jei norėtumėte jo įsigyti, reikėtų žinoti 3 dalykus, kad neapsigautumėte.
Pirmiausia – monoi aliejus gaminamas tik Tahityje. Ne Azijoje ir ne Amerikoje. Antra, jame yra tik du pagrindiniai elementai: riešutinių kokospalmių vaisių aliejus ir Tahičio gardenijų žiedlapiai. Papildomai dedama vitamino E. Kai kurie gaminiai aromatizuojami vanilės, jazminų, kitais natūraliais ekstraktais.
Ir trečia – jei aliejuje yra kitų sudedamųjų dalių, tai – klastotė, o ne originalus produktas.
Polineziečiai gamina dviejų rūšių monoi aliejų: šaltai ir karštai spaustą. Apie karštai spaustą jau pasakojau.
Šaltuoju būdu kokosų aliejus spaudžiamas rankomis ir tik namuose. Kiekviena sala turi savo gamybos tradicijas. Kokosų riešutai sutarkuojami, sumaišomi su Tahičio gardenijų žiedlapiais ir paliekami saulėje fermentuotis.
Po kelių dienų aliejus nusistovi paviršiuje ir yra nukošiamas. Tokio aliejaus galima įsigyti Tahičio turguje. Šaltai spaustą aliejų reikia sunaudoti per porą mėnesių. Karštuoju būdu gaminamą riešutinių palmių vaisių aliejų galima naudoti iki metų.
Polineziečiai įsitikinę, kad monoi aliejus ne tik minkština odą, bet ir turi antibakterinių, antivirusinių savybių.
Jis gali būti naudojamas gydant egzemą, psoriazę (žvynelinę), taip pat nudegus saulėje ar įkandus vabzdžiui.
Vietos moterys, nuolat kūną tepdamos šiuo aliejumi, taip kovoja ir su senėjimu.
