– Ar jūs derinate tarpusavyje drabužius, maisto produktus?
– Labai, aš tikiu harmonija pasaulyje, tikiu simetrija, ji egzistuoja, ji padaro mūsų pasaulį gražų.
– O ar vartojate vaistus?
– Taip, vartoju, jeigu galima maisto papildus vadinti vaistais, arba peniciliną, arba aspiriną. Aš vartoju vaistus, nes tikiu chemija, tikiu sintetika, lygiai taip pat kaip tikiu atomu ir Biblija, ir taip, aš juos vartoju.
– Yra tekę vartoti vaistus vienu metu, sakykim, daugiau negu dvejus?
– Taip, yra tekę, kiekvienam žmogui būdinga lengva panika, jei jis sunegaluoja, kai jį ištinka kokios nors problemos, su kuriomis jis anksčiau dar nebuvo susidūręs, dėl to, atrodytų, galėtum ryti viską iš eilės saujomis, kad tik kaip nors numalšintum tą skausmą ar negalavimą, kuris yra apėmęs.
– Ir blaiviai vertinate, kai pasibaigia ta panika, ar ne? Ar protinga taip elgtis?
– Kaip pasižiūrėsi, žinot, kaip sakoma, skęstantysis už šiaudo griebiasi ir, atrodytų, kuo daugiau, tuo geriau, aišku, iš laiko perspektyvos, kaip daugelį mūsų vartojamų dalykų, gali vertinti kaip kažkokį klaidingą veiksmą arba žingsnį, viršijantį kokias nors normas, bet juk gyveni ir mokaisi, augi ir bręsti. Galų gale pradedi kreipti dėmesį ir į specialistų patarimus, ir į kažkokį šalutinį poveikį, kuris galbūt buvo pasireiškęs, pradedi normuoti.
– Esate linkęs kaupti vaistus? Na, tarkime, perkate jų akcijų, išpardavimų metu vien tik dėl to, kad jie pigesni, o jūs manote, jog jums jų prireiks?
– Aš linkęs kaupti vaistus dėl jų spalvingų pakuočių arba, na, senoviškai, klasikine prasme, gražiai atrodančių pakuočių. Tikiu prekių ženklais ir tikiu pakuotėmis. Kartais atrodo, kad bet koks daiktas, įdėtas į atitinkamą pakuotę, įgyja vos ne trigubai daugiau poveikio, bent jau psichologinio, bent jau to estetinio, negu galbūt jame telpa. Taigi vaistų pakuotės man visada labai rūpi ir netgi būna taip, kad aš, nusipirkęs ką nors neišvaizdžioje pakuotėje, persipilu į buteliuką su spalvingesne etikete.
– Jūsų nuomone, gerai išmanote apie vaistus, jų poveikį, ypač šalutinį?
– Manau, kad išmanau tiek, kiek reikia, kiek kiekvienas civilizuotas žmogus, tiek, kiek mane pasiekia informacijos, ateinančios bendraisiais kanalais. Neturiu jokio poreikio ar kompetencijos, energijos, laiko gilintis į kokius nors specifinius niuansus, kurie yra suprantami tiktai kvalifikuotiems specialistams, tiesiog neapkraunu sau galvos šita informacija.
– Ar tai reiškia, kad jūs pasikonsultuojate su vaistininku prieš pirkdamas vaistus?
– Geriausias mano konsultantas yra žmona, o vaistininkės, aišku, galima paklausti, ką turite nuo ausų skausmo, arba, sakysime, ką turite susopus dančiui stipriausio. Tačiau šiaip, man atrodo, vaistininkė yra miltelių sverėja arba žinanti, kiek ir kokio vaisto galima duoti pirkėjui.
– Esate girdėjęs apie vaistų suderinamumą?
– Kaip sakė toks senovės mokslininkas Paracelsas, viskas yra ir vaistas, ir nuodas, nelygu kiekis. Nors tai buvo pasakyta prieš 600 metų, manau, kad tai aktualu ir dabar. Taip, kiekiai, tarpusavyje suderintos medžiagos, be abejo, turi prasmę, bet kaip juos derinti – aš šitą klausimą palieku specialistams.
– Vadinasi, jūs žinote, kad medikamentus reikia derinti tarpusavyje?
– Aš žinau, kad visus produktus, kurie patenka į organizmą, reikia derinti tarpusavyje.
– Tai sakytumėte, kad tinkamai vartojate vaistus?
– Ačiū Dievui, nesu vartojęs tiek daug vaistų, kad galėčiau darytis konkrečias išvadas, kaip aš juos vartoju. Tačiau sprendžiant iš tų retų epizodų mano gyvenime, kai juos tekdavo vartoti, man, kaip ir kiekvienam šiuo klausimu nekompetentingam žmogui, labai būdinga tikėti kieno nors patarimu: ar tai būtų artimas, lygiai taip pat nekompetentingas žmogus, ar tai būtų vaistininkė, ar tai būtų šeimos gydytoja, ar tai būtų tiesiog knyga arba feisbukas. Tiesiog visada tikiesi gauti tą įrodymą, patvirtinimą, kad štai būtent tai, ką tu dabar prarysi, kad ir visą saują piliulių, kad tai tau padės. Prisiminkite save, kai, pavyzdžiui, skauda dantį, atrodytų, niekas tada gyvenime nemiela, pradedant valstybės nepriklausomybe, baigiant, sakysime, savo paties kūnu arba kokiu nors įsigytu niekučiu. Atrodytų, atiduotum viską, kad tik tas dantis nustotų skaudėjęs, tada atrodo – koks skirtumas, ar vieną saują piliulių prarysi, ar dvi. Vis tiek mes gyvename šią akimirką, norisi gerai jaustis būtent dabar.
– Ar aš teisingai supratau, kad jus įkalbėti išbandyti, sakykim, vieną ar kitą medikamentą, kuris padėjo jūsų draugui, kaimynui ar žmonai, visai nėra sunku, nes jūs manote, kad ir jums jis padės?
– Aš tikiu ir placebo efektu, tikiu, kad net paprastas vanduo ar net cukraus šaukštelis gali išgydyti žmogų, kuris įsitikinęs poveikiu, ypač jei dar, sakysime, tai rekomenduoja ar siūlo daryti žmogus, kuris išties artimas arba kuriuo tiki. Mane lengva įkalbėti padaryti bet ką, kai man iš tikrųjų ką nors skauda, – širdį, dantį ar apskritai kūną.
– Teko girdėti, kad yra tokia programa ir galima patikrinti visus jums rūpimus medikamentus, ar geriant juos vienu metu jie dera tarpusavyje?
– Beje, aš dabar vartoju papildus kiekvieną rytą: praryju keturias piliules – omega-3, vitaminą C... Anot pakuotės ir pardavėjos, tai lyg ir suderinta, niekada neiškilo abejonių, kad čia galėtų būti koks nors sabotažas ar diversija. Niekada, tiesą sakant, apie tai net nesusimąstydavau, nes žinote, kaip buvo sakoma viduramžiais: „Žinojimas atneša baimę.“ Kai žinai, kad ten kokia nors alfa nedera su kokia nors omega, tai, taip sakant, ir gyvenimas tampa nemielas, o dabar, atrodo, geri, praryji tas keturias piliules kiekvieną rytą, na, nenukrito nei rankos, nei kojos, nei nosis neatsilupo, tai gal ir gerai.
– Nors ir gerai jaučiatės, niekas nenukrito, kaip sakėte, bet jei sužinotumėte, kad tie 4 skirtingi papildai nedera tarpusavyje, ar keistumėte ką nors gyvenime?
– Pradžioje kaip civilizuotas žmogus aš tau užduočiau klausimą, kas yra tos informacijos šaltinis? Tai gali būti apsišaukėlis, šarlatanas, o galbūt tai gali būti ir labai įžvalgus žmogus, galbūt mąstantis kelerius metus į priekį ir iš tiesų suvokiantis kažkokias pasekmes, kurios gali neišvengiamai ištikti ateityje. Jeigu, sakysim, informacijos šaltinis neįrodytų savo kompetencijos, tai tada atrodytų, kad jis kalba tik tam, kad kalbėtų. Nori čia man galbūt pagadinti nuotaiką arba pats yra sveiko gyvenimo būdo šalininkas ir iš principo yra prieš sintetiką ir chemiją.
– Bet jūs tikite, kaip teigėte, mokslu, harmonija, o aš kalbu apie patikimą, sertifikuotą programą, kuri iš tikrųjų visus ingredientus įvertintų ir jums tiesiog pateiktų atsakymą. Ar tai jus įtikintų?
– Aš darau išvadą, kad jeigu jau produktas yra iki tavęs atėjęs, yra sertifikuotas, perėjęs kontrolės sistemas, pagerintas, atsižvelgiant, aišku, į įvairiausius įstatymus, atrodytų, kam dar kartą tikrinti tai, kas jau, šiaip ar taip, yra patikrinta iš esmės? Tačiau kalbant apie suderinamumą... Čia jau, Paracelso žodžiais, kiekio klausimas: ar alfa tinka su omega, ir tai, be abejo, svarbu. Savaime suprantama, kiekviena kompetentinga nuomonė, kuri kokiais nors būdais tave pasiekia, tau ji svarbi, bet kvestionuoti patį daiktą, vaistą, ar jį vartoti, ar ne, man atrodo, ne visada prasminga. Jeigu jau jis yra pavirtęs piliule arba švirkštu, skysčiu, injekcija, lašeline, tai aš iš karto sakau, kad jis bet kuriuo atveju yra geras.
– Teko girdėti, kad kai kurie vaistai, maisto papildai tampa pavojingi užgeriant juos kava arba sultimis, o dauguma antibiotikų tampa pavojingi vartojant su pienu ar pieno produktais?
– Yra tekę girdėti. Aišku, kad negalima antibiotikų vartoti su alkoholiu, bet tai, man atrodo, žino kiekvienas. Dėl pieno ar arbatos, kavos – ne, nesu girdėjęs. Šiaip, kaip išsilavinęs žmogus, aš dažnai, pavyzdžiui, užgerdamas tuos savo maisto papildus arbata, pagalvoju, kad vis tiek turbūt įvyksta kokia nors cheminė reakcija. Man neužtenka kompetencijos suvokti, kokia, bet manau, kad pats organizmas atsirinks. Nėra sudėtingesnio mechanizmo pasaulyje nei žmogaus organizmas, jis pats nusprendžia, kurį daiktą priimti, kaip į jį sureaguoti, kokiais būdais pašalinti iš organizmo arba atvirkščiai – palikti organizme ir reikalauti dar daugiau, nes tai yra naudinga statybinė medžiaga.
– Tarkim, jeigu jūs perkate kokius nors vaistus vaistinėje ir tuo metu jau ką nors vartojate – vaistus nuo slogos, karščiavimo ir dar papildomai jums ko nors prireikia, ar tai pasakote vaistininkui, kad jis atkreiptų dėmesį?
– Ne. Ir štai kodėl: pavyzdžiui, man reikalingi vaistai, koks nors tepaliukas, na, sakysime, dėl suskeldėjusių lūpų arba herpeso, vieni sako – vartok tokį, kiti – tokį, ir viskas baigiasi tuo, kad tepi juos visus iš eilės. Gal paklaustum vaistininko, bet visada pagalvoji, kad jis angažuotas, nes ant jo chalato galbūt išsiuvinėtas koks nors prekės ženklas. Tada galvoji: tiek to, verčiau pasižiūrėsiu internete arba pasiklausiu savo artimu kompetentingu žmogumi.
– Taigi ar verta šviesti visuomenę, ar verta vargti ir pasakoti apie tokį dalyką kaip vaistų suderinamumas?
– Visuomenę reikia šviesti visais klausimais, kurie neišvengiamai galų gale padeda mums evoliucionuoti, pavyzdžiui, atsisakant šiferio, asbesto, rūkymo, alkoholio, kokių nors kitų produktų vartojimo arba pradedant ką nors nauja vartoti. Taip, reikia priminti, jog svarbu atsižvelgti į kiekius, suderinamumą ir taip toliau. Kalbant apie tokią labai subtilią nišą kaip vaistai, kur prasideda chemija, sintetika, atitinkamos žmogaus organizmo reakcijos į atitinkamus junginius, be abejo, tai svarbu.
Tačiau aš visuomenei visuomet pasiūlyčiau pasitikėti sistema, korporacijomis, mokslininkais, kurie gauna didelius pinigus už tai, kad kuria tuos vaistus, nes man atrodo, kad kiekvienam iš mūsų puikiai žinoma, jog nė viena valstybė dar nėra sukūrusi nei gero automobilio, nei pasiuvusi gražaus drabužio, nei sukūrusi gero, tinkamo vaisto, viską padarė žmonės. Viską padarė žmonės laisvosios rinkos sąlygomis, gaudami už tai didelį atlygį ir būdami motyvuoti.
Taigi vis tiek, man atrodo, galingiausias ginklas šiuo atveju vis dėlto yra žmogus, ir aš visada siūlau pasitikėti tuo žmogumi, kuris yra iš sistemos. Jeigu vaistas patenka ant prekystalio, reikia tikėti, kad jis yra geras, jeigu, sakysime, ant jo nėra raudonais dažais užrašyta, kad nevartokite jo per daug, nederinkite jo su arbata ar kava, kokiais nors kitais dalykais, kas, beje, reikalaujama įstatymo, aš sakau, tikėkite, kad tada jį galite ryti saujomis, derinti visus keturis, aštuonis tepalus.
Visi mes esame skirtingi. Visa mūsų reakcija į aplinką, į tuos įvairiausius jos elementus skirtinga. Kartais tiesiog vartodamas vaistus pats suvoki, net be kompetentingos pagalbos ar informacijos, kad tai tau tinka, tokie kiekiai tau tinka ir jie pagerina savijautą. Ir tada, atrodytų, išnyksta visos tos disertacijos, visi informacijos srautai, visi proto bokštai, nes viską išbandai pats ir staiga pradedi tikėti vienu prekės ženklu, kitu prekės ženklu, forma, kiekiais ir... Na, argi ne tai yra gyvenimo grožis? Kai pats supranti, kas tau yra gera, naudinga, skanu, tinka ar ne, o ne klausaisi nuomonės arba vadinamųjų specialistų...
