Štai viena pusamžė moteris pasakoja, kad jos vyras itin dažnai kramto odeles aplink nagus. „Dažniausiai pastebiu, kad tai vyksta, kai jis nervinasi, nerimauja“, – atskleidė ji.
Pasirodo, tai gali būti kur kas rimtesnis sutrikimas nei vien blogas, erzinantis įprotis.
Kai žmonės nebejaučia, kad tai daro, tai vyksta impulsyviai, o pirštai net ima kraujuoti. Toks elgesys dažnai siejamas su nerimo sutrikimais ir lemia kartais net itin rimtas žaizdeles ir infekcijas, pavyzdžiui, sepsį, kuris gali būti net mirtinas.
Intensyvus nagų odelių kramtymas – tai obsesinis – kompulsinis sutrikimas vadinamas dermatofagija.
Jis gali būti lydimas gretutinių sutrikimų kaip dermatilomanija, kai oda tiesiog krapštoma, ar trichofagija, kai užkandžiaujama savo plaukais.
Kaip atsikratyti įpročio kramtyti odeles, nagus, kol tai netapo rimtu sutrikimu?
Apie tai savo knygoje „Įpročio galia“ („Baltos lankos“, 2014) yra rašęs dienraščio „New York Times“ žurnalistas Charlesas Duhiggas. Lrytas.lt jau anksčiau yra pateikęs šios knygos ištrauką.
***
2006 m. vasarą dvidešimt ketverių metų magistrantė Mendė įžengė į Misisipės valstijos universiteto konsultacinį centrą. Mendė didumą savo gyvenimo vis nusigrauždavo nagus iki kraujo.
Daug kas kramto nagus. Tačiau turintieji tokį kramtymo įprotį žmonės pasiduoda jam nevienodai stipriai. Mendė kramtydavo nagus tol, kol jie atsilupdavo nuo odos. Jos pirštų galai buvo apėję šašais. Jie likdavo be nagų, kurie juos apsaugotų, ir kartais perštėdavo, dilgčiodavo, lyg būtų pažeistas nervas. Toks nagų kramtymo įprotis kenkė socialiniam jos gyvenimui.
Ji taip glumindavo savo draugus, kad tekdavo laikyti rankas kišenėse, o per pasimatymus pasirūpinti, kad pirštai būtų suriesti į kumštį. Ji mėgino liautis – nusilakuodavo nagus šlykščiai dvokiančiu laku ar pasižadėdavo, kad nuo dabar sukaups visą valią, kad tik liautųsi. Tačiau vos tik pradėdavo ruošti namų darbus ar žiūrėti televizorių, pirštai vėl sulįsdavo į burną.
Konsultacinis centras nusiuntė Mendę pas psichologijos doktorantą, kuris studijavo psichoterapijos sritį, žinomą kaip „įpročio keitimo praktika“. Psichologas gerai žinojo Auksinę įpročio keitimo taisyklę. Jis žinojo, kad norint pakeisti nagų kramtymo įprotį, jos gyvenime reikia naujo įprasto elgesio.
„Ką tu pajunti prieš įsikišdama pirštus į burną ir pradėdama kramtyti nagus?“ – pasiteiravo jis jos. „Pajuntu pirštuose įtampą, – atsakė Mendė. – Šiek tiek suskausta čia, nago gale. Kartais perbraukiu tą vietą nykščiu ieškodama šerpetų, ir kai pajuntu kokį nelygumą, įsikišu pirštą į burną. Tada pereinu nuo vieno piršto prie kito, nukramtydama visus dantytus kraštus. Kartą pradėjus atrodo, kad reikia nukramtyti visus nagus.“
Įpročių nebepastebi
Prašymas pacientų paaiškinti, kokios jų įpročio priežastys, yra vadinamas suvokimo lavinimu, jis, kaip ir Anoniminių alkoholikų klubo reikalavimas, kad alkoholikai atpažintų savo įpročio signalus, – pirmasis žingsnis į įpročio keitimo praktiką. Įtampa, kurią Mandy pajusdavo nagų galiukuose, buvo signalas, paskatinęs nagų kramtymo įprotį.
„Dauguma įpročių trunka taip ilgai, kad žmonės jau nebekreipia dėmesio į tai, kas tuos įpročius paskatina, – pasakojo Bradas Dufrene’as, gydęs Mendę. – Kai pas mane ateina mikčiai, klausiu jų, kokie žodžiai ar situacijos pastūmėja juos mikčioti, ir jie nežino, nes jau seniai nustojo kreipę į tai dėmesį.“
Paskui psichologas paklausė Mendės, kodėl ji kramto nagus. Iš pradžių jai buvo sunku suprasti priežastis. Tačiau jiems besikalbant paaiškėjo, kad ji kramto nagus tada, kai nuobodžiauja. Psichologas uždavė jai užduotį – žiūrėti televizorių ar ruošti namų darbus, ir ji pradėjo krimsti nagus. Kai apdorojo visus nagus, trumpam pajuto pilnatvės jausmą. Tai buvo įpročio atlygis: fizinis stimuliavimas, kurio ji geidė.
Pirmo susitikimo pabaigoje psichologas išsiuntė Mendę namo davęs užduotį: nešiokis kortelę ir kaskart, vos tik pajusi signalą – įtampą pirštų galiukuose, pasižymėk tai kortelėje.
Mendė sugrįžo po savaitės pasižymėjusi dvidešimt aštuonis signalus. Ji ryškiai suvokė pojūčius, kurie buvo įpročio pasireiškimo pranašai. Žinojo, kiek kartų tai įvyksta auditorijoje ar žiūrint TV.
Paskui psichologas pamokė Mendę vadinamojo „konkuruojančio atsako“. Vos tik ji pajus įtampą pirštų galuose, sakė jis, tegu išsyk kiša rankas į kišenes ar pakiša po šlaunimis, ar čiumpa pieštuką, kokį nors daiktą, kuris neleistų jai įsikišti pirštų į burną. Tada Mendė turėtų paieškoti ko nors, kas suteiktų jai greitą fizinį stimuliavimą – pasitrinti alkūnę ar pabelsti krumpliais į stalą, – padaryti bet ką, kas sukeltų fizinį atsaką. Signalai ir atlygiai lieka tie patys. Pasikeitė tik įprastas veiksmas.
Jie pratinosi psichologo kabinete kokį pusvalandį, ir Mendė vėl išėjo namo gavusi naują užduotį: toliau žymėti kortelėje signalus, bet pažymėti ne tik tuos atvejus, kai pajunta įtampą pirštų galuose, bet kitokiu žymeniu ir tuos, kai pavyksta į tą įtampą nekreipti dėmesio.
Užduokite klausimą sau
Po savaitės Mendė pasakė, kad kramtė nagus tik tris kartus, o septynis kartus griebėsi „konkuruojančio atsako“. Ji apdovanojo save manikiūru, tačiau ir toliau naudojosi kortelėmis. Po mėnesio nagų kramtymo įprotis išnyko. Konkuruojantis įprastas veiksmas tapo automatiškas. Vienas įprotis pakeitė kitą.
„Atrodo juokingai paprasta, bet vos tik supranti, kaip veikia įprotis, imi atpažinti signalus ir atlygius, tu jau esi pokyčio pusiaukelėje, – pasakė man Nathanas Azrinas, vienas iš įpročio keitimo praktikos plėtotojų. – Atrodo, kad tai turėtų būti sudėtingiau. Tiesa ta, kad smegenis galima perprogramuoti. Jūs tik turite tai apsvarstyti.“
Visą knygos ištrauką galite perskaityti nuorodoje žemiau.
