Gydytojai Lietuvoje jau fiksuoja pirmuosius susirgimų gripu atvejus, tačiau gyventojai vangiai eina skiepytis, retas skiria dėmesio ligų profilaktikai. Dalis gyventojų susirgę pasikliauna vaistais, dalis, priešingai, – vengia sintetinių preparatų ir tiki gamtos galia – vartoja įvairias vaistažoles.
Specialistai tvirtina, kad galimi skirtingi gydymo būdai, tačiau reikia žinoti, ką ir kada daryti, kad savo organizmui padėtumėte, o ne pakenktumėte.
Vaistininkas-žolininkas Marius Lasinskas pabrėžia, kad tas pats augalas gali skirtingai veikti skirtingus žmones, tačiau visų pirma pacientas turi pats suvokti savo atsakomybę ir ryžtą pasveikti.
„Jeigu žmogus tikės tik žolelių ar vaistų galia, pasveikti jam bus labai sunku. Visų pirma, jis turi pats viduje priimti sprendimą, norėti būti sveikas ir imtis keisti savo blogus įpročius ir požiūrį. Taip jis palengvins gydytojų darbą, jam bus lengviau suteikti pagalbą“, – teigia M.Lasinskas.
Anot jo, dauguma žolininkų visada nagrinėja vidinį paciento santykį su savimi, požiūrį į savo kūną ir dvasią, tiria paciento nuostatas, didelį dėmesį skiria minčių galiai. Todėl gydymas – tai visapusiškas žmogaus darnos atstatymas su savimi ir aplinka, o ne vienadienis procesas, kurį lemia tinkamai parinktas preparatas.
Ne visus vienodai veikia
Žolininkas, kaip ir gydytojas ar vaistininkas, pirmiausia pasikalba su pacientu, išsiaiškina svarbias detales apie žmogaus savijautą, vartojamus vaistus, ligos eigą.
Specialistai įspėja, kad pats žmogus dažnai negali objektyviai įvertinti informacijos apie savo būklę. O įvairūs kaimynių ar bendradarbių patarimai dėl vaistų vartojimo gali pridaryti daug žalos.
„Žinau ne vieną atvejį, kai vaistinio augalo poveikis buvo kitoks, negu įprasta. Pavyzdžiui, mėta. Šis augalas vienus ramina, o kitus, priešingai, gali tonizuoti. Taip pat ir čiobrelis – vieną žmogų jis gali raminti, todėl tinka gerti vakare, o kitas čiobrelio arbatą gers ryte, nes jaučia, kaip po to jį užplūsta energija, gera nuotaika“, – dėsto M.Lasinskas. Jis pataria atkreipti dėmesį į skrandžio jautrumą: „Jeigu geriate imbierų ar pelyno arbatą, ji gali sudirginti skrandį. Jeigu didelis rūgštingumas, šių arbatų nereikėtų padauginti“. Artėjant peršalimo ir gripo sezonui, žolininkas pataria vartoti šeivamedžio žiedų arbatą su medumi. „Šeivamedis pasižymi priešgripiniu poveikiu, blokuoja viruso patekimą į ląsteles ir savo poveikiu prilygsta sintetiniams vaistams“, – tikina žolininkas, kuris pats gydymui naudoja lietuviškus augalus, o ne atvežtinius.
Pavojus uždelsti ligą
Lietuvos sveikatos mokslo universiteto Fiziologijos ir farmakologijos instituto docentas Arvydas Milašius pažymi, kad nuo vaistažolių imunitetas per trumpą laiką nesustiprėja. Todėl rimtai susirgus dažniausiai tenka pasikliauti medicinos mokslo laimėjimais.
„Vaistažolių preparatai nuo virusų ir bakterijų sukeltų ligų negydo. Jie gali lengvinti ligos simptomus. Gydant vaistažolėmis liga gali toliau progresuoti, todėl yra svarbu kreiptis į gydytoją, jeigu kelių valandų laikotarpiu vaiko būklė blogėja ar per 1-2 paras nepagerėja“, – atžalas auginančius tėvus įspėja A.Milašius.
Mokslininkas pažymi, kad vartojant savo nuožiūra augalinius preparatus galima uždelsti rimtą ligą ir apsunkinti jos tolesnį gydymą.
„Vaistų, kuriais būtų galima efektyviai gydyti daugumą žinomų ligų, ypač ligai esant pažengusios stadijos, natūralia forma gamtoje nėra.
Augaluose ar gyvūnuose esančios veikliosios medžiagos yra per mažų koncentracijų, todėl dažnai jų poveikio neužtenka gydant ligą. Dar senovės gydytojai, pavyzdžiui, Klaudijus Elijus Galenas, naudojo etanolį (spiritą) gydomajai augalų „jėgai“ koncentruoti“, – teigia A.Milašius. Anot specialisto, kai kurie sintetiniai vaistai – tai išgrynintos ar modifikuotos gamtiniuose šaltiniuose esančios veikliosios medžiagos. Taip yra padidinamas jų veiksmingumas ir sumažinama nepageidaujamo poveikio galimybė.
Gydytoją ar vaistininką reikia informuoti ir apie vaistažoles
Specialistai sutaria, kad didžiausias gyventojų priešas – neišmanymas ir žinių stoka. „Vartojant protingai ir saikingai, vandeniniu pagrindu pagamintų augalinių preparatų (arbatų, užpilų ar nuovirų) vargu ar įmanoma perdozuoti ir pakenkti sau, išskyrus kai kurių stipriai veikiančių ar nuodingų augalų, tokių kaip pakalnutė, rusmenė, dėmėtoji mauda ir kitas arbatas ar kitus namų sąlygomis pagamintus preparatus, ypač jei gamybai naudojamas spiritas“ , – dėsto A.Milašius.
M.Lasinskas sako, kad iš kelių tūkstančių Lietuvoje aptinkamų augalų 99 yra nuodingi. „Nuo seno žmonės gydymui naudojo ir nuodingus augalus, tačiau mokėjo tai daryti tinkamai. Pavyzdžiui, ugniažolė – augalas, iš kurio teka geltonas skystis – juo žmonės tepa ir naikina karpas. Tačiau prarijus šių sulčių, pavartojus iš vidaus, galima apsinuodyti. Ieškodamas gydomosios gamtos galios, žmogus privalo turėti specifinių žinių“, – tikina vaistininkas-žolininkas M.Lasinskas. Stipriai veikiančių ar nuodingų augalų Lietuvoje nemažai, todėl nusprendus gydytis žolelėmis, būtina pasitarti su specialistais – tik jie gali nustatyti, kokia bus skirtingų preparatų sąveika.
„Turbūt kiekvienas gydytojas ar vaistininkas pasakys, kad antibiotikų negalima užgerti greipfrutų sultimis ar pienu. Planuojant vartoti vaistažoles ir sintetinius vaistus, taip pat būtina išsiaiškinti, kaip derės skirtingi preparatai. Pavyzdžiui, jonažolė sukelia kai kurių fermentinių sistemų, tokių kaip citochromo P450 sistemos fermentų aktyvinimą, dėl kurios gali sumažėti kai kurių vaistų koncentracija kraujyje, taigi ir gydymo efektyvumas, todėl apie jonažolės vartojimą išgirdęs gydytojas į tai turėtų atsižvelgti skirdamas vaistus“, – teigia M.Lasinskas.
Įspėja nėščiąsias
Pasak žolininko, su vaistais itin atidžiai turėtų elgtis nėščios moterys ir tėvai, gydantys vaikus. M.Lasinsko teigimu, vaikams ir nėščiosioms visų pirma taikomos mažesnės vaistų dozės: „Kai kurie augalai turi abortyvinių savybių: rūtos, kiečiai, bitkrėslės, petražolės, krapai. Jų nerekomenduojama vartoti daug.
Specialistai turi šių augalų sąrašą ir juo vadovaujasi.
Žinoma, jeigu moteris suvalgys vieną petražolės lapelį ar ant virtų bulvių užsibarstys krapų, tai nieko nenutiks“.
„Jeigu moteris nėščia, žindo kūdikį, mano, kad galbūt yra pastojusi arba planuoja pastoti, prieš vartodama bet kokį vaistą turi pasitarti su gydytoju ar vaistininku“, – pabrėžia LSMU docentas A.Milašius.
Farmakologijos specialistas teigia, kad vaistininkams išsilavinimas suteikia didelį žinių bagažą, todėl jie gali paaiškinti, kaip skirtingi medikamentai sąveikauja tarpusavyje, kokį poveikį organizmui daro vaistų ir maisto papildų dermė. Svarbiausia, kad pacientai nebijotų klausti.
Nori poveikio – turėk žinių
Vaistažolių arbatas ar preparatus vartojantys gyventojai dažnai tikina, kad jaučiasi saugiau negu vartodami sintetinius vaistus. Vis dėlto specialistai tikina, kad rizikos visada yra. M.Lasinskas įspėja, kad žinios reikalingos ne tik norint atskirti naudingą augalą nuo nuodingo. „Jeigu žmogus pats renka vaistažoles, jis turi žinoti, kada augalus surinkti, kaip tinkamai išdžiovinti ir kaip vartoti. Svarbu žinoti, kokios temperatūros vandeniu užpilti vaistažoles, kiek laiko laikyti užpylus, kad žolelės neprarastų gydomųjų savybių.
Vartojimo trukmė: jeigu žmogus geria vieno augalo arbatą septynias dienas, po to dera padaryti trijų dienų pertrauką. Jeigu vartoja augalų mišinį: geria 21 dieną, o tada padaro 7 dienų pertrauką“, – savo rekomendacijas pateikia žolininkas.
Jis teigia, kad netinkamu laiku surinkti ar nemokšiškai išdžiovinti augalai praranda savo savybes ir nedaro jokio poveikio kovai su liga.
A.Milašius priduria, kad netinkamas augalinių vaistų vartojimas gali sukelti alergiją. „Galimas visas alerginių reakcijų spektras: nuo dilgėlinės iki anafilaksinio šoko.
Be to, alerginė reakcija gali pasireikšti, ypač jai polinkį turintiems vaikams, vidaus organų sutrikimo simptomais, tokias kaip bronchų spazmas, viduriavimas ir kitaip“.
