Kas geriau – natūrali ar šiuolaikinė kosmetika?
Prasidėjus ekologiniam bumui, imta sakyti, kad neverta kosmetikai leisti didelių pinigų, nes galima apsieiti su paprastu aliejumi ar ramunėlių arbata. Taip pat yra manančių, kad viską, ką valgome, galima tepti ir ant odos. Tačiau dermatovenerologė Asta Dumbliauskienė pastebi, kad pirmiausia žmogus turi apsispręsti, kokio poveikio siekia.
„Jei tiesiog norima atgaivinti odą – puiku. Agurkas ant veido visada buvo ir bus populiarus. Bet, jei siekiama stipresnio ar ilgiau trunkančio efekto, reikia kalbėti apie XXI a. pasiekimus, pavyzdžiui, apie įvairias nanotechnologijas. Tarkim, viena hialurono molekulė gali pritraukti iki 100 molekulių vandens, bet ji yra didžiulė. Tad, kuo labiau išsmulkinsime, tuo ji pateks giliau ir veiks ilgiau“, – aiškina medikė.
Įmonės „Kvapų namai“ atstovė Rūta Daunoravičienė nesutinka, kad natūrali kosmetika yra trumpalaikė, ir tikina, kad natūralios procedūros bei natūralios medžiagos užtikrina ilgalaikę odos sveikatą. „Odos grožio negalime atskirti nuo kūno sveikatos. Odos problemos pirmiausia priklauso nuo sveikatos. Ir, jei yra problemų, dažnai simptomatika pasireiškia ant odos. Tada, kad užmaskuotume, griebiamės kosmetikos, bet pačios problemos neišsprendžiame“, – kalba R. Daunoravičienė.
A. Dumbliauskienė patvirtina, kad oda yra sveikatos veidrodis, parodantis ir kitus susirgimus (pavyzdžiui, žarnyno problemas), bet ji – bene didžiausias žmogaus organas, kuris sveria iki 5 kg, o kartais ir daugiau. „Oda turi teisę ir į nuosavus susirgimus. Tarkim, atsirado veido spuoguotumas ir žmogus ieško gilios priežasties, nes dabar dažnai manoma, kad spuogų priežastis yra organizmo užterštumas, šlakai, dar kažkokios paslėptos ligos. Vis dėlto tai gali būti tiesiog riebalų liaukų problema – nebūtinai tai rodo, kad jaunas sveikas žmogus staiga ėmė ir „užsiteršė“. Taigi ir vienaip, ir kitaip pasitaiko“, – sako medikė.
R. Daunoravičienės nuomone, odos sveikatai kenkia kasdien naudojama kosmetika, kurios sudėtyje yra konservantų, nes tai stiprios biocidinės medžiagos, naikinančios ne tik blogus mikrobus, kurie gali patekti į kosmetikos priemonę, bet ir geruosius, nuo kurių priklauso odos sveikata. Ir pusiausvyra. Be to, priduria ji, tokioms medžiagoms priklauso ne tik konservantai – jų yra ir daugiau. „Dažnai geresnio poveikio galima sulaukti arba greičiau pagyti pavyksta nustojus naudoti turimą kosmetiką“, – pastebi pašnekovė.
Svarbu ir tai, mano R. Daunoravičienė, kad 90 proc. kosmetikoje naudojamų medžiagų, ypač neseniai atsiradusių, poveikis sveikatai dar nėra gerai ištirtas: „Kadangi esu kosmetikos vertintoja, žinau, kad klausimų iškyla daugiau negu yra atsakymų. Paprasčiau buvo vertinti kosmetikos saugą, kai dar nebuvo uždrausti bandymai su gyvūnais. Dabar, deja, su kosmetikos ingredientais to negalima daryti – nebent remiamasi tomis studijomis, kurios buvo atliktos su medžiagomis, naudojamomis farmacijoje ar maistui ir pan.“
Natūralioje kosmetikoje taip pat yra konservantų
A. Dumbliauskienė sutinka, kad tai, kas ekologiška ir natūralu, yra sveika, bet net ekologiška kosmetika tiks ne kiekvienam. „Jei žmogus alergiškas kažkuriam natūraliam ingredientui, tarkim, netgi lietuviškoms ramunėlėms, kuriomis liaudyje gydytos visokiausios ligos, gali kilti labai stipri alergija. Vadinasi, net labai švari ekologiška kosmetika, bet parinkta netinkamai, gali sukelti alerginę reakciją“, – primena medikė.
R. Daunoravičienė priduria, kad ne veltui yra reikalavimas kvapiuosius alergenus nurodyti etiketėje ir išvardyti tuos, kurių koncentracija produkte didesnė, kad klientas, žinantis, kam yra jautrus, galėtų nuspręsti, ar pirkti produktą, ar ne.
„Patogaus gyvenimo paieškos mus nuvedė ten, kad mums jau normalu, kai kosmetika vien tik su konservantais. Daugybės problemų galėtume išvengti, jei kosmetika būtų be konservantų, nes jie – viena labiausiai alergizuojančių ir odos funkcijas dezintegruojančių priemonių. Trūkumai tik tie, kad be konservantų kosmetikos naudojimo laikas trumpas ir kyla paties produkto užteršimo problema“, – mano pašnekovė.
Tačiau tinklaraštininkė Karolina Medonė tikina, kad konservantų nereikia bijoti. Atvirkščiai, jie saugo kosmetiką, kad nepatektų mikroorganizmai, nepakistų savybės, nedingtų funkcionalumas. „Taip, yra nemažai nesaugių konservantų, bet tokie ne visi. Be to, nepamirškime natūralių konservantų, pavyzdžiui, rozmarinų aliejaus, greipfrutų kauliukų aliejaus“, – sako K. Medonė.
Nors R. Daunoravičienė teigia, kad net šiuose aliejuose yra parabenų, kuriuos būtų galima pamatyti atlikus gaminio chromotogramą, K. Medonė primena, kad nereikia įsivaizduoti, jog galima nuskintą augalą sukišti į tūbelę ir taip pagaminti natūralų produktą: „Iš tiesų juk surinkimas, paruošimas, stabilizavimas ir konservavimas yra procesai, kurie panašūs į tuos, kaip ir kuriant sintetinius ingredientus. Mes dažnai nežinome, bet ir natūraliuose ingredientuose yra konservantų, tų pačių parabenų.“
Kalbant apie odą, universalių patarimų nebūna
„Konservantai reikalingi ten, kur yra vandens. Jei naudojame kremą, kurio sudėtyje yra vandens arba vandeninių ekstraktų, atsiranda ta problema. Bet, pavyzdžiui, aliejus tokia medžiaga, kuriai konservantai tikrai nebūtini. Tad keli lašai nerafinuoto aliejaus ant šlapios odos – kuo puikiausias kremo pakaitalas. Aliejų laikau panacėja, nes tai universali priemonė“, – sako R. Daunoravičienė.
Tačiau dermatovenerologė A. Dumbliauskienė pabrėžia, kad ir aliejų vietoje kremo reikia naudoti atsargiai – jis tikrai tinka ne visiems: „Aliejumi tikrai galima tepti rankas, kojas ir plaukų galiukus. Bet jei riebią odą turintis žmogus pradės eksperimentuoti su aliejais, viskas baigsis spuogais. Oda tikrai užsikimš, net jei aliejus bus ypač kokybiškas. Netikiu užrašais „aliejus nuo spuogų“ ir aliejaus bijau dėl jo galimo komedogeninio poveikio, jei tepama toje srityje, kurioje negalima tepti.“
Be to, pabrėžia medikė, patarimus, kalbant apie odą, reikia vertinti labai atsargiai: kaip ir aliejus, ne visiems odos tipams tiks ledukai ant veido, o patarimas „vasarą odą drėkiname, žiemą maitiname“ taip pat nėra universalus.
Paklausta, kaip dažnai galima naudoti micelinį vandenį, A. Dumbliauskienė sako, kad jis ypač tinka jautriai odai, nes „micelis – tarsi maži vandenyje esantys pūkučiai, kurie lengvai padengia ir apsaugo odą“, tad micelinio vandens nuplauti nereikia. Be to, jį galima naudoti vietoj vandens ir ryte, ir vakare.
Tačiau greito poveikio kremų dermatovenerologė pataria vengti: „Labai bijau greito poveikio kremų. [...] Juose dažnai yra ląsteles vakuolizuotis skatinančių medžiagų – ląstelės susprogsta ir oda išburksta. Vadinasi, jei oda išburksta, raukšlelė išnyksta. Bet tokiu būdu mes odą ne sveikatiname, o gadiname.“
