„Einant vienodu ritmu ar keičiant ritmą, giliau įkvepiant, iškvepiant, į mūsų kraują patenka daugiau deguonies, nustoja skaudėti galvą, praeina migrenos skausmai. Žinoma, jie nedingsta, bet sumažėja. Nuotaika pasitaiso, darbingumas padidėja“, – tikina ji.
– Kokias šiaurietiško ėjimo lazdas geriau pirkti?
– Jei klientas manęs klausia, kokias lazdas pirkti geriau, atsakau, kad tai panašu į mašinas: visos jos važiuoja, skirtingos tik markės ir kainos. Reikia konsultuotis su specialistu.
Lazdos reikalingos tam, kad žmogus atsistumtų. Tai nuima apkrovą nuo sąnario, čiurnos kelio, klubo sąnario. Paspaudžiame ant lazdos ir ją stumiame. Darome mostą atgal, stumiame atgal, tuo pačiu metu lazda, sukibdama su žeme, stumia mus į priekį, mes įgauname pagreitį. Sulig paspaudimu mes įdarbiname viršutinės kūno dalies raumenis kaip dirbant su treniruokliu.
– Einant su lazdomis, dirba daugiau raumenų, negu einant be lazdų. Kokie dar šio ėjimo privalumai, nauda žmogui?
– Dar labai didelis privalumas žmogui yra buvimas lauke, gamtoje ir gryno oro dozė. Ėjimas, galima sakyti, yra meditacija. Tiesiog reikia stebėti, kaip keičiasi gamta bent pusvalandį, bent dvidešimt minučių. Labai gerai, jei žmogus gali kas antrą dieną tokį laiko tarpą skirti šiaurietiškam ėjimui.
Eidami su lazdomis, kilnodami rankas, darome mostą ir, žinoma, kvėpavimas pasidaro ritmingesnis, gilesnis nei įprasta. Einant vienodu ritmu ar keičiant ritmą, giliau įkvepiant, iškvepiant, į mūsų kraują patenka daugiau deguonies, nustoja skaudėti galvą, praeina migrenos skausmai. Žinoma, jie nedingsta, bet sumažėja. Nuotaika pasitaiso, darbingumas padidėja.
– Galima atrasti dar vieną šiaurietiško ėjimo privalumą – kad jis teikia ne tik fizinę, bet ir psichologinę naudą?
– Taip. Didžiausia dalis žmonių vis dėlto mėgsta rinktis ir eiti grupėmis. Atsiranda šeimos, draugų, derinamasi, kas gali. Jie ateina į grupes, kurios yra paskelbtos pagal mano arba kito trenerio tvarkaraštį, pabendrauja, rengiame žygius. Tai yra labai nuostabus dalykas, kuris vienija žmones šiais virtualaus bendravimo laikais.
– Kokią trasą patartumėte pasirinkti: asfaltą, miško keliuką, žvyruotą kelią?
– Žinoma, jei yra galimybė, reikėtų vaikščioti miško takais. Kas gyvena mieste, miesto centre, kartais problematiška kas antrą dieną ar kas dieną kažkur specialiai važiuoti. Žinoma, eiti asfaltu yra skirtos specialios lazdos. Tiesiog ant lazdų užsideda tokie guminiai antgaliai. Pavyzdžiui, Vilniaus centre žmonės sėkmingai vaikšto palei upę arba eina į darbus. Žinau iš savo klientų, kad jie jau išsiugdę įprotį eiti lazdomis į darbus.
– Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie galbūt norėtų užsiimti šia veikla, tačiau mano, kad reikia specialios avalynės ir pan.?
– Iš tikrųjų galėčiau pasakyti, kad tai vienas iš pigiausių sveikatinimosi būdų. Tinka laisvalaikio apranga, tai, kas patogu: tiek avalynė, tiek drabužiai. Investicija – į lazdas. Bet tai – investicija ne metams ir ne dvejiems. Treniruočių lazdos man tarnauja ketvirti metai. Dirželiai gal suminkštėję, bet jie yra keičiami. Antgaliai taip pat yra keičiami. Tai nėra astronominės sumos.
Praktikuojant šiaurietišką ėjimą, galima gauti daugiau naudos nei tiesiog vaikštant gamtoje: įdarbinama daugiau raumenų, žmogus ilgiau kvėpuoja. Tiesiog tą patį darai, bet geriau. Trenerio, instruktoriaus pareiga yra išmokinti vaikščioti taisyklingai, nes miške, lauke nėra veidrodžių. Gal mums atrodo, kad teisingai einam, bet savęs nematome. Reikia mokytis ir tobulintis.
– Ar yra tokių situacijų, kai šiaurietiško ėjimo praktikuoti nepatartumėte?
– Yra labai mažai. Kiek teko domėtis, kiek žinau iš užsienio specialistų, ką pripažįsta ir gydytojai Lietuvoje, šiaurietiškas ėjimas netinka (arba reikia specialisto konsultacijos), jeigu peties sąnarys linkęs išnirti. Bet visiems kitiems – labai rekomenduotina.
