Burokėlis – vaistas ir nuo skrandžio opos, ir nuo impotencijos

Nuostabios stebuklingos daržovės ypatybės neapsiriboja tik išskirtiniu skoniu. Borisas Pokrovskis knygoje „Gydantis burokėlis“ rašo, kad burokėlis – unikali ir per mažai vertinama daržovė, kurios vitaminų, karotinoidų ir folio rūgšties rinkinio nesunaikina netgi ilgas laikymas ir aukšta temperatūra.

Burokėlio šakniavaisis ir jauni jo lapai pasižymi daugeliu gydomųjų ypatybių, žmonijos žinomų nuo senų laikų.

Šiandien fitoterapeutai ir natūralios mitybos specialistai pabrėžia burokėlių naudą gydant:

***

Beta vulgaris – taip botanikų lotyniškai pavadintas ne tik paprastasis burokėlis (runkelis), bet ir valgomasis runkelis, lapinis burokėlis ir raudonasis burokėlis (šakniavaisis). Apie raudonuosius burokėlius, jų šakniavaisius žinojo jau senovės arabai ir persai – tai natūrali gydomoji priemonė. Burokėlis vertingas tuo, kad turi unikalų vitaminų derinį, kalio, jodo, geležies, baltymų ir ląstelienos. Nuostabios stebuklingos daržovės ypatybės neapsiriboja tik išskirtiniu skoniu. Pats šakniavaisis ir jauni jo lapai pasižymi daugeliu gydomųjų ypatybių, žmonijos žinomų nuo senų laikų.

Burokėlio tėvynė tiksliai nenustatyta. Manoma, kad kilęs iš Viduržemio jūros regiono šalių, kur ir dabar auga laukinių jo rūšių. Dar 2000 m. pr. Kr. asirai, babiloniečiai, persai laikė burokėlį daržove ir gydomuoju augalu. Kaip kultūra burokėliai pradėti auginti ne vėliau kaip 1000 m. pr. Kr. Vienas seniausių tai patvirtinančių dokumentų – Babilono karaliaus Merodacho Baladano sodų augalų sąrašas (722–711 m. pr. Kr.), kuriame minimas lapinis burokėlis.

Dar Hipokratas pripažino jį naudingu gydant ligonius ir įtraukė į daugiau nei dešimtį receptų. Galenas, Dioskoridas, Avicena, Paracelsas ir kiti garsūs senovės gydytojai vertino burokėlį kaip nuostabią priemonę nuo mažakraujystės, karštligės, virškinamojo trakto ir limfagyslių ligų, naudojo pūlingoms ir piktybinėms opoms gydyti. Tiesa, Avicena, išskirdamas gydomąsias burokėlio savybes, nevertino jo maistinės naudos. Garsus viduramžių medikas rašė, kad jis nemaistingas, kaip ir kitos daržovės. Senovės Romos poetas Marcijalas teigė: „Skrandį nuvytusį gydo mums burokėlis.“

Senajame Talmude aiškinama: „Babilone nėra raupsuotųjų ir kenčiančių nuo pūlingų žaizdų, nes ten valgomi burokėliai, medus ir prausiamasi Eufrato vandeniu.“

Maždaug 500 m. pr. Kr., kai Europoje buvo valgomi tik burokėlių lapai, Azijoje jau rinkti šakniavaisiai, kurie ir sotūs, ir skanūs. Netrukus europiečiai taip pat pradėjo vartoti burokėlių šakniavaisius.

Priešmenstruacinis sindromas – fizinis ir emocinis negalavimas, atsirandantis kas kartą prieš mėnesines. Viena iš šių neigiamų moterų savijautos pokyčių priežasčių yra vitaminų ir mineralinių medžiagų trūkumas. Valgiaraščio, ypač augalinio maisto, įvairovė dažnai palankiai veikia sveikatą, mažina pasireiškiančius simptomus, arba jie iš viso išnyksta.

Amenorėja – mėnesinių nebuvimas. Skiriama fiziologinė ir patologinė amenorėja.

Fiziologinė amenorėja būna iki lytinio brendimo, nėštumo metu ir kartais maitinant kūdikį, taip pat pagyvenusioms ir senyvoms moterims (menopauzė).

Patologinė amenorėja pasitaiko, kai blogai vystosi lytinė sistema, sergama įvairiomis endokrininėmis ligomis, infantilizmu, sutrikus nervų sistemos veiklai, patyrus psichinių traumų.

Ūmūs infekciniai ir lėtiniai susirgimai, sukeliantys bendrą išsekimą, chroniškas apsinuodijimas švinu, fosforu, gyvsidabriu ir kita, taip pat radioaktyvusis poveikis kiaušidėms – visa tai amenorėjos priežastys.

Vitaminas B6 (piridoksinas) daugeliu atveju lengvina priešmenstruacinio sindromo apraiškas. Tik vienas šis vitaminas nelabai efektyvus. Jo poveikį suaktyvina vitaminas B2 (riboflavinas), todėl abu vitaminus geriau vartoti kartu. Burokėliuose šie vitaminai yra subalansuoti, tad į mitybos racioną įtraukti burokėlių preparatai arba tiesiog burokėlių patiekalai gali būti efektyvus vaistas esant minėtam negalavimui.

Pasireiškiant priešmenstruaciniam sindromui, išspausti šviežių burokėlių sulčių. Gerti po 1/4–1/2 stiklinės visą dieną. Sulčių terapiją reikia pradėti likus 10–15 dienų iki mėnesinių ir baigti tada, kai išskyrų nebebus.

Esant priešmenstruaciniam sindromui, išspausti burokėlių lapų sulčių ir lygiomis dalimis sumaišyti jas ir morkų sultis. Gerti du tris kartus per dieną po 50 ml.

Jei prostatitas laiku negydomas, infekcija gali paplisti į aplinkinius organus ir audinius, o galiausiai sukelti impotenciją ir nevaisingumą.

Impotencija – lytinė negalia – yra ankstyvo organizmo senėjimo požymis. Organizmui būtinas fizinis aktyvumas, reikia atsikratyti antsvorio, stiprinti nervų sistemą. Impotencija yra lytinių organų funkcijų, endokrininės sistemos, periferinės nervų sistemos ir viršugalvio smegenų pažeidimų, sunkių išgyvenimų padarinys, taip pat tai gali būti susiję su įvairiomis urologinėmis ligomis ir panašiai.

Šio reiškinio priežastis gali būti maisto medžiagų trūkumas gonadotropinų hormonų apykaitoje. Lytinius hormonus, besirūpinančius susijaudinimu seksualinio kontakto metu, tiekia smegenų hipofizė (svoris – ne daugiau kaip 0,5 kg). Ši liauka turi gaminti dar aštuonis hormonus, ją būtina aprūpinti maisto medžiagomis: niacinu (vitaminu B3), pantoteno rūgštimi (vitaminu B5), vitaminais C ir E bei mikroelementu cinku.

Esant lytiniam nepajėgumui, vyrams rekomenduojama gerti po 1/3–1/2 stiklinės šviežių burokėlių sulčių du tris kartus per dieną prieš valgį. Efektas geresnis, jei prieš geriant į sultis įpilamas 1 valgomasis šaukštas salierų arba pastarnokų sulčių.

Lygiomis dalimis sumaišyti burokėlių, morkų ir moliūgų sultis. Gerti po 100–150 g du tris kartus per dieną. Papildomai galima valgyti apie ketvirtadalį stiklinės moliūgų sėklų.

Ūmus gastritas paprastai ištinka valgant neigiamai organizmą veikiantį maistą, taip pat kai sudirgsta skrandžio gleivinė dėl gausaus, kieto, aštraus, pernelyg karšto arba labai šalto maisto. Chroniškas gastritas vystosi dėl sisteminio mitybos režimo pažeidimo, alkoholio ir kai kurių vaistinių preparatų (aspirino, butadiono ir kitų) vartojimo be gydytojo paskyrimo.

Kai pažeidžiamas vidinį skrandžio paviršių dengiančių audinių vientisumas, skrandžio sultys gali išgraužti skrandžio sieneles. Dažnai dėl to atsiranda atvirų žaizdų, arba opų.

Skrandžio opos priežastis taip pat gali būti ilgai trunkanti psichinė ir emocinė įtampa, rūgščių ar šarmų vartojimas, apsideginimas karštu maistu, stiprių kraujagysles sutraukiančių preparatų vartojimas, trombai, užkimšę skrandžio kraujagysles, stuburo traumos, didelis išgerto alkoholio, arbatos ar kavos kiekis, infekcija, veikianti gleivinės paviršių, ir panašios priežastys.

Skrandžio ligomis dažniausiai susergama dėl patiriamo streso. Iš tiesų įsivaizduokite situaciją, kai išskiriama skrandžio sulčių, o žmogus tą akimirką labai išsigandęs arba susijaudinęs. Paprastai, kai veikla harmoninga, rūgštūs fermentai išskiriami į skrandį gavus signalų, kurie stimuliuoja jų išskyrimą, pavyzdžiui, maistui patekus į skrandį.

Paskui, kai skrandžio sulčių koncentracija sumažėja, atsiveria prievartis į dvylikapirštę žarną, ir maistas jau virškinamas šarminėje aplinkoje (veikiamas tulžies ir tripsinų).

Patiriant stresą prievarčio vožtuvas atsiveria dėl atpalaiduotų raumenų (dėl įtampos sumažėja jėgų), labai koncentruoti skrandžio fermentai patenka į dvylikapirštę žarną ir ją išgraužia. Lygiai taip pat laisvai iš dvylikapirštės žarnos tripsinai pradeda keliauti ir į skrandį. Šis reiškinys dar blogesnis, nes tulžies ir tripsinų mišinys taip stipriai pažeidžia skrandžio sieneles, kad jose susidaro ertmių, o kartais tiesiog skrandžio sienelėse išdeginama skylių.

Žinoma, kokybiškai gydyti opos neįmanoma neišsiaiškinus ir nepašalinus ją sukėlusių priežasčių. Esant opai skausmas juntamas stemplėje iš nugaros, tarp menčių, ir kakle iki krūtinės. Tiksli opos vieta nustatoma pagal maisto judėjimą. Kai maistas keliauja per opą, skausmas šiek tiek aprimsta. Turint skrandžio opą, skausmas juntamas apatinėje krūtinės dalyje bei viršutinėje pilvo dalyje ir būna stipresnis. Jeigu opa skrandžio dugne, jos atplaišėlių būna fekalijose.

Skrandžio ir žarnyno opa skiriama pagal skausmo jutimo vietą valgant.

Burokėlių preparatai dėl vitaminų C, P ir U ne tik pasižymi priešuždegiminiu poveikiu, bet ir apsaugo nuo opų.

Daug vitaminų C ir U taip pat aptinkama baltagūžiuose kopūstuose, todėl sergantiems gastroenterologinėmis ligomis naudinga gerti šių daržovių sultis. Rūgštingumui sumažinti dar įpilama morkų ir bulvių sulčių. Bulvių sultis rekomenduojama spausti iš nenuluptų rožinės spalvos šakniagumbių. Rūgštingumą taip pat mažina moliūgų sultys.

Burokėliai kaip papildoma priemonė padeda gydant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas. Tam geriamos šviežios burokėlių sultys – po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną, likus 20 minučių iki valgio. Jos geriamos kursais po dešimt dienų du ar tris kartus per metus. Šviežios burokėlių sultys yra aitraus skonio. Kad gerti sultis būtų malonu, jas galima praskiesti vandeniu arba palikti dviem ar trims valandoms šaldytuve. Sultis rekomenduojama gerti prieš valgį. Burokėlių sultys, geriamos iš karto po valgio, gali sukelti rūgimo procesą.

Burokėlius išvirti, sutarkuoti, įdėti riebios grietinės. Būtina per dieną suvalgyti 250–300 g tokio patiekalo.

Sumaišyti 1 valgomąjį šaukštą burokėlių sulčių, 1 valgomąjį šaukštą kopūstų sulčių, 2 valgomuosius šaukštus bulvių sulčių, 2 valgomuosius šaukštus morkų sulčių. Gautas kiekis yra skirtas vienam kartui. Gerti du tris kartus per dieną.

Sumaišyti 1 valgomąjį šaukštą burokėlių sulčių, valgomąjį šaukštą kopūstų sulčių, 2 valgomuosius šaukštus moliūgų sulčių. Gautas kiekis yra skirtas vienam kartui. Gerti du tris kartus per dieną.

Sumaišyti 50 ml burokėlių sulčių, 50 ml kopūstų sulčių, 25 ml gysločių sulčių, 10–15 ml kalankių sulčių. Per dieną išgerti dvi tris porcijas mišinio.

Esant skrandžio opai, paruošti balzamą. Būtinos sudedamosios dalys (visų reikia po 100 ml): burokėlių sultys, morkų sultys, alavijų sultys, sviestas, medus, spiritas, porų sultys, ridikų sultys. Viską sumaišyti, supilti į molinį puodą, ant viršaus užtepti tešla ir palikti šiltai (geriau šiltoje orkaitėje arba ant radiatoriaus) pusantros paros. Gerti po 1 valgomąjį šaukštą mišinio tris kartus per dieną.

Kai skauda galvą, išspausti šiek tiek burokėlių sulčių, suvilgyti jose vatos tamponus ir įkišti kelioms valandoms į ausis.

Užklupus galvos skausmui, prie smilkinių ir kaktos dėti plonas burokėlių juosteles, pririšti tvarsčiu ir pagulėti 1–2 valandas. Kai burokėliai išdžius, dėti naujų. Kai kankina galvos skausmas, daryti kompresus iš burokėlių giros ir dėti ant kaktos, smilkinių.

Esant nemigai ir pernelyg susijaudinus, naudinga prieš miegą išgerti pusę stiklinės burokėlių sulčių, sumaišytų su medumi (lygiomis dalimis).

Kai skauda dantis, skalauti burną burokėlių nuoviru.

Kad sumažėtų dantų skausmas, ant skaudamo danties uždėti gabalėlį nevirtų burokėlių.

Jeigu kraujuoja dantenos, tarkuotų burokėlių įvynioti į marlę ir dėti prie dantenų.

Supūliavus dantenoms, 2 valgomuosius šaukštus tarkuotų burokėlių užpilti 0,5 litro verdančio vandens, palaikyti pusę valandos, perkošti. Gautu užpilu skalauti burną kas 2 valandas.