Priklauso nuo sporto šakos
Pavasarį žmonės dažnai imasi sportuoti. Net tie, kurie žiemą tuo neužsiimdavo. Tad kai kuriais atvejais padidėja traumų tikimybė. Tačiau gydytojas traumatologas dr. S.Ryliškis pastebi, kad vis dėlto didžiausią įtaką traumų pobūdžiui ir dažnumui turi ne sezoniškumas, o tai, kokiu sportu užsiimate.
„Nereikėtų traumų susieti su sezonu. Traumatizmas labiau priklauso nuo to, kokiu sportu užsiimi. Ar tai komandinė sporto šaka? Žiemą daug sužeidimų patiriama slidinėjant kalnuose slidėmis ir snieglentėmis. Kadangi ten greičiai dideli, tai ir traumos būna rimtesnės. Vasaros sezonu didesnės traumos pasitaiko žaidžiant regbį, futbolą ir panašaus intensyvumo sportinius žaidimus. Lengvesnės sporto šakos, tokios kaip bėgimas, nėra dažnai patiriamų traumų priežastis. Čia nėra kontakto, ne toks didelis greitis, todėl sužeidimų mažiau ir jie menkesni“, – pastebi gydytojas ortopedas traumatologas.
Kalbant apie traumų riziką, specialistas nurodo, kad moksliniais tyrimais yra nustatyta, jog jei sportuojantis žmogus jau yra turėjęs kokią nors galūnės traumą, tai rizika pakartotinai patirti traumą didėja.
„Kiti svarbūs faktoriai yra nepakankamai gerai išgydyta ankstesnė trauma ir žmogaus amžius. Su amžiumi žmogaus raumenų, sausgyslių ir raiščių būklė prastėja, mažėja elastingumas. Dėl šių priežasčių vyresnio amžiaus žmogui labai svarbu didesnį dėmesį skirti apšilimui ir pasiruošimui. Kai kuriems pažeidimams įtakos gali turėti žmogaus lytis. Pavyzdžiui, priekinio kryžminio raiščio plyšimams mažiau atsparios yra moterys.
Manoma, kad tam įtakos gali turėti hormonų svyravimai ir kelio sąnario anatominiai ypatumai. Tokioms traumoms išvengti yra sudarytos specialios treniruočių programos, kuriomis naudojantis priekinio kryžminio raiščio plyšimų riziką galima sumažinti 30 – 50 proc.“,– galimas prevencijos priemones vardija dr. S.Ryliškis.
Tačiau priduria, kad užsiimant komandiniu kontaktiniu sportu, situacijų, kai neįmanoma išvengti nepageidaujamo kontakto su kitu žaidėju – be galo daug. Todėl tokioms traumoms užkirsti kelią sudėtinga. Kontaktinių traumų prevencija prasideda nuo žaidimo taisyklių sugriežtinimo ir nuobaudų grubiems žaidėjams didinimo.
Nuo savigydos iki tinkamo gydymo
Traumų būna nuo mažiausių – sumušimų ar patempimų – iki rimtų: kaulų lūžių ar išnirimų. Pastarųjų nepatariama gydytis savarankiškai, nes galima sulaukti daugiau komplikacijų nei naudos. Dr. S.Ryliškis sako, kad minėtos lengvesnės traumos yra gydomos standartiškais metodais: poilsiu, šaldymu, pakelta galūnės padėtimi ir tam tikrais atvejais – kompresija (suspaudimu – aut past.). Tam naudojami elastiniai tvarsčiai, elastinės kojinės ir panašios priemonės.
Negalima piktnaudžiauti nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, kurie malšina skausmą ir patinimą. Nustatyta, kad šie vaistai padidina gyjančių minkštųjų audinių randėjimą, todėl sportininkams nerekomenduojami. Reikia neužmiršti, kad skausmas yra pagrindinis gyjančios traumos indikatorius, pagal kurį sprendžiama, ar sportininkas jau pasiruošęs grįžti į treniruotes.
„Trauma dažniausiai įvyksta netikėtai, o reabilitacija ir sugrįžimas į sportą gali užtrukti metus ar daugiau, todėl sveikimo periodas turėtų prasidėti nuo geros ir teisingos diagnostikos ir gydymo. Specialistai turėtų tinkamai įvertinti traumą. Dažnai sprendžiama, ar taikyti operacinį, ar konservatyvų gydymą. Kai išsiaiškiname sužalojimo tipą ir galimas pasekmes, pritaikome reikalingą gydymą. Atlikus jį, pirmiausia stengiamasi išsaugoti judesių amplitudę, o vėliau sustiprinti žmogaus raumenis, ir tik po to yra žengiama į aktyvesnį reabilitacijos periodą, kurio metu toliau lavinama jėga ir specifiniai sporto įgūdžiai. Galutinis traumos gydymo etapas yra pakartotinų traumų prevencija, kuriai turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys“, – pasakoja privačios ligoninės ir poliklinikos „Kardiolita“ gydytojas traumatologas.
Tačiau su savigydos atvejais specialistui susidurti taip pat tenka. „Nors rimtesni sportininkai tokiais dalykais neužsiima, kai kurie žmonės pagalbos ieško internete. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės arba tie, kurių mažas judrumas, mėgsta informacijos ieškoti klausdami kaimynų ar gydytis liaudiškais metodais, kurie neretai sukelia rimtų komplikacijų“ , – sako dr. S.Ryliškis.
Kaip pasiruošti ir kada sportuoti?
Nors galbūt rimtai sportu neužsiimantiems ne visuomet taip atrodo, tačiau pradėti sportuoti iš tiesų nėra labai lengva. Ir ne dėl to, kad trūksta valios. „Jei žmogus anksčiau nėra užsiiminėjęs sportine veikla, prieš pradedant tai daryti reikėtų pasitarti su gydytoju ir įvertinti savo raumenų ir sąnarių būklę. Taip pat labai svarbu pasitikrinti širdį, plaučius bei kitus organus ir išsiaiškinti, ar jie yra tinkamos būklės užsiimti norima veikla“, – perspėja gydytojas traumatologas.
Jei tarp užsiėmimų sportine veikla buvo padaryta pertrauka, prieš prasidedant sezonui taip pat labai svarbu sutelkti dėmesį į pasiruošimą. „Būtent ikisezoniniu laikotarpiu padidėja su pernelyg dideliu krūviu susijusių pažeidimų skaičius. Prieš pradedant treniruotę ar varžybas, būtinas apšilimas. Jis skirtas suaktyvinti kraujo apytaką, sušildyti raumenis, kurie po to veikia geriau. Tai taip pat apsaugo sausgysles bei raiščius. Kiekvienas rimtesnis sportininkas be apšilimo dar žino ir savo individualią pasiruošimo programą, ko jam trūksta, ir tai dažniausiai neapsiriboja baziniu apšilimu“, – sako dr. S.Ryliškis.
Paklaustas, kada geriausia sportuoti – ryte ar vakare – specialistas sako, kad laiką reikėtų rinktis pagal gyvenimo būdą. Tačiau nepataria atidėti to vėlyvam vakarui. „Vieni mėgsta miegoti ilgai, kiti keliasi anksti. Tiesa, svarbu žinoti, kad einant sportuoti vėlai vakare, po to dažniausiai labai sunku užmigti, nes suaktyvėja smegenų ir širdies veikla. Jei ir pavyksta greitai užmigti, miegas būna paviršutiniškas“,– pataria privačios ligoninės ir poliklinikos „Kardiolita“ gydytojas.
Jis taip pat rekomenduoja neplanuoti „atidirbti“ už praleistas treniruotes. Organizmas dažniausiai nėra tam pasiruošęs ir tokia mintis gali baigtis rimta trauma. „Jei žmogus neturi galimybės užsiimti savo mėgstamu sportu kelis kartus per savaitę, o turi, pavyzdžiui, tik vieną dieną, tuomet likusias dienas reikėtų užsiimti geros fizinės formos palaikymu: mankštintis, atlikti bendrus pratimus“, – perspėja dr. S.Ryliškis.
