Vien JAV maždaug 10 procentų visų apsinuodijimų kasmet įvyksta dėl augalų. Nors tik nedidelė dalis nukentėjusiųjų apsinuodija stipriai, kai būtina skubi ir intensyvi terapija, pasitaiko skaudžių nelaimių.
Pateikiame ištrauką iš R.Badaro knygos „Toksikologo užrašai“, kuri gimė iš pokalbių su žurnaliste Danutė Jonušienė.
...
Jei būtų mano valia, į žydinčių augalų sodą neleisčiau žaisti vaikų, o ant vartų pakabinčiau devynias spynas. Nutolę nuo gamtos jauni tėvai menkai pažįsta augalus, dar mažiau išmano apie jų savybes, o augalinės kilmės nuodai – vieni pavojingiausių.
Augalais dažniausiai domisi vaikai, todėl kaltė dėl netinkamos jų priežiūros tenka suaugusiesiems. Rečiau apsinuodijama aklai tikint gydomosiomis augalų savybėmis, pavyzdžiui, geriami netinkamai paruošti antpilai, arbatos.
Augalų nuodams nėra priešnuodžių
Augalas gali turėti įvairių giminingų alkaloidų, o šių medžiagų kiekis ir santykis priklauso nuo augimo sąlygų, klimato. Netgi nustačius sveikatą sutrikdžiusį augalą, ne visada patikslinama augalinės kilmės cheminė medžiaga (kartais galima tik įtarti apsinuodijimą ir pagal negalavimų pobūdį įvardyti tikrąjį augalą keršytoją).
Beveik prieš du šimtus metų vokiečių mokslininkas Carlas Meissneris pasiūlė biologiškai aktyvias augalinės kilmės medžiagas vadinti alkaloidais – žodžiu, kilusiu iš arabų kalbos ir reiškiančiu augalų pelenus.
Toks pavadinimas puikiai tiko, nes augaluose esančios organinės medžiagos turi azoto ir pasižymi šarmine reakcija kaip ir pelenai. Karčios, kvapnios, saldžios ar bjauraus skonio, nuodingos, dirginančios burną, liežuvį, lūpas, sukeliančios vėmimą, viduriavimą, pilvo skausmus, galvos svaigimą – daug įvairių pojūčių gali sukelti augalinės kilmės medžiagos.
Šie gamtiniai nuodai veikia nervų sistemą, sukelia haliucinacijas, nuskausmina, keičia emocijas, aptemdo sąmonę.
Augalai yra protingi – alkaloidais jie ginasi nuo kenkėjų vabzdžių, graužikų, žolėdžių, galvijų ir žmonių. O žmonės įsigudrino augalus vartoti kaip prieskonius, vaistus, nuodus ar kvaišalus, ir tai tęsiasi tūkstančius metų.
Svarbu prisiminti, kad priešnuodžių nuodingoms augalų medžiagoms nėra – gydomos tik sukeltos pasekmės.
Snieguolėmis grožėtis tik iš tolo
Pirmoji pavasario gėlė snieguolė (Galanthus nivalis) yra nuodinga. Snieguolėmis patariu grožėtis iš tolo, negalima valgyti jų svogūnėlių. Seilėtekis, priepuolinis vėmimas, kartais viduriavimas – tokių negalavimų priežastis yra snieguolių nuodai.
Nuodingos ir Lietuvoje anksti žydinčios plukės (Anemonae), šilagėlės (Pulsatila), žibuoklės (Hepatica), purienos (Caltha palustris), vėdrynai (Ranunculus) – visi šie augalai turi nuodingos medžiagos protoanemonino. Sauja plukės antžeminių ūglių – mirtina nuodų dozė.
Vėdryno sultys dirgina gleivinę
Nuskynus vėdryną, ištrykšta gelsvas odą ir gleivines dirginantis skystis. Nuo šio skysčio parausta ir patinsta oda, gali iškilti pūslių, sunkesniais atvejais – apmirti audiniai. Patekęs į virškinimo traktą protoanemininas sukelia sunkų uždegimą, pacientas vemia, viduriuoja su krauju.
Atsikandus žalčialunkio šakelės išbyrės dantys
Anksti pavasarį pražystantis maždaug 1,5 metro aukščio žalčialunkio (Daphne mezereum) krūmas vilioja rausvais violetiniais kvepiančiais bekočiais žiedais.
Žalčialunkio išvaizda apgaulinga ir nebūdinga kraštui, kur ilgos ir šaltos žiemos. Paprastai augalų žiedai išsiskleidžia ant kotelių, o žalčialunkio žiedai pražysta tiesiog ant stiebo. Toks reiškinys būdingas atogrąžoms, pavyzdžiui, taip žydi kavamedis, noksta kofeino turinčios pupelės. Iš tolo žalčialunkio krūmas atrodo kaip alyvos.
Bet žydinčios šakelės lengvai nenusiskinsi, o jei bandysi kąsti, gali tapti bedančiu. Šio augalo negalima liesti, nes jis turi nuodingų medžiagų – mecereino ir dafnetoksino.
Kai nubyra bekočiai žiedai, išsprogsta žalčialunkio lapai, o vasarą sunoksta raudoni sultingi kaulavaisiai (uogos). Visas augalas nuodingas (dafnetoksinas išskiriamas iš žalčialunkio žievės, o mecereinas – iš sėklų).
Augalo syvai labai nuodingi, prisilietimo vietoje sudirgina ir nudegina odą. Patekę į žmogaus organizmą jie kelia didžiulį pavojų sveikatai ir net gyvybei. Syvuose esantis neurotoksinas veikia centrinę nervų sistemą ir inkstus, sunkesniais atvejais gali visiškai neišsiskirti šlapimas, išsivystyti ūmus inkstų nepakankamumas.
Žalčialunkių uogos – mirtinai pavojingos
Paprastojo žalčialunkio žiedadulkės jautriems žmonėms gali pažeisti akis ir kvėpavimo takus. Ypač pavojingos uogos. Jomis dažniausiai apsinuodija vaikai.
10–12 žalčialunkio uogų vaikui yra mirtina dozė. Todėl jo nepatariama auginti prie namų, sodybose, kur jis gali būti lengvai pasiekiamas vaikams.
Suvalgius kelias žalčialunkio uogas smarkiai užburksta nosiaryklė, atsiranda sloga, vėliau prasideda vėmimas, viduriavimas.
Nuodai veikia nervų sistemą, todėl užklumpa silpnumas, svaigimas, galvos skausmas. Gali prasidėti dusulys, širdies veiklos sutrikimai, nes nuodingos medžiagos trikdo kraujotaką. Trečdalis apsinuodijimo atvejų baigiasi tragiškai.
Rabarbarai, rūgštynės, kiškio kopūstai – oksalo rūgšties šaltinis
Smalsūs vaikai mėgsta viską ragauti. Deginantį lūpų dilgčiojimą, burnos gleivinės ir liežuvio tinimą sukelia rūgštynės, rabarbarai, kiškio kopūstai, begonijos, nes šie augalai – oksalo rūgšties šaltinis. Šios rūgšties susidaro ir augant špinatams.
JAV yra žinoma daug atvejų, kai žmonės apsinuodijo rabarbarų stiebais – sutriko virškinimas, vargino skrandžio skausmai.
Oksalatai sutrikdo kalcio apytaką. Oksalatams sujungus kalcį, sumažėja jo kiekis kraujo plazmoje, mažėja kraujo krešėjimas, todėl sutrinka inkstų veikla. Oksalo rūgšties kristalai taip pat ardo raudonuosius kraujo kūnelius eritrocitus.
