Tokios plėšriosios jūrų žuvys kaip tunai, kardžuvės, skumbrės sugeba sukaupti gyvsidabrio 3000 kartų daugiau, nei jo yra užterštame vandenyje. Dėl šios priežasties kai kurios valstybės pataria gyventojams riboti tunų, marlinų, kardžuvių, auksinių lynų, karališkųjų skumbrių vartojimą.
Tuo tarpu sudužęs stiklinis termometras, iš kurio pasipila skystojo gyvsidabrio, kelia kur kas mažesnį apsinuodijimo pavojų. Jei žmogus netyčia prarytų kelis gyvsidabrio lašelius, patekę į virškinamąjį traktą jie pašalintų su išmatomis.
Pateikiame ištrauką iš knygos „Toksikologo užrašai“, kurios autoriai – vienas geriausių 2014 metų Vilniaus universiteto dėstytojų Robertas Badaras ir žurnalistė Danutė Jonušienė.
Gyvsidabris – vienas seniausių pasaulyje naudojamų metalų. Jis tirpina daugelį metalų, sudarydamas amalgamas – nuo seno taip iš rūdų būdavo išgaunami taurieji metalai. Gyvsidabris padėdavo atskirti auksą nuo sidabro, todėl alchemikai jį laikė visų metalų būtinu komponentu.
Gyvsidabrio gydomosiomis savybėmis domimasi nuo senų laikų. Viduramžiais juo buvo gydomi įvairūs negalavimai – nerimas, nemiga – ir baisiausia tais laikais liga sifilis.
Pirmieji profesinio apsinuodijimo gyvsidabriu faktai aprašyti Anglijoje – veldami vilną, kad cilindras išeitų taisyklingos formos, kepurininkai naudodavo gyvsidabrio druską – sublimatą.
Dar XIX amžiuje prancūzų neurologas Jeanas-Martinas Charcot (1825–1893) aprašė, kaip gyvsidabris veikia centrinę nervų sistemą. Šis metalas gali būti dar vienos ligos priežastis.
Tai – vadinamoji rožinė liga, dėl kurios kraujotaka sutrinka tose kūno vietose, kur yra smulkiausios kraujagyslės. Susirgus šia liga delnai, plaštakos ir pėdos, skruostai, nosis būna rožinės spalvos, žmogus pasidaro toks vangus, kad gali užmigti letargo miegu.
Susidaro nuodingų druskų
Sausame ore skysto gyvsidabrio sudėtis nekinta, bet reaguodamas su organiniais junginiais jis sudaro labai nuodingas druskas. Apsinuodijama dažniausiai gyvsidabrio garais arba junginiais.
Patekęs į žmogaus organizmą gyvsidabris kaupiasi inkstuose, kepenyse, smegenyse, raumenyse, kauluose. Gyvsidabris sukelia kepenų atrofiją, inkstų kanalėlių nekrozę, sutrikdo aminorūgščių sintezę, kalcio apykaitą, seleno pasisavinimą, pažeidžia centrinę ir periferinę nervų sistemą. Iš organizmo pasišalina su prakaitu, šlapimu, išmatomis, seilėmis.
Koks gyvsidabrio šaltinis? Daugelis žmonių įsitikinę, kad tai – dantų plombos, nes naudojama amalgama. Iš tiesų toks gyvsidabris neturi jokios įtakos sveikatai, nes jo neįmanoma pasisavinti per virškinamąjį traktą.
Gyvsidabrio poveikis priklauso nuo to, kokių junginių (organinių ar neorganinių) patenka į žmogaus organizmą. Pavyzdžiui, gyvsidabrio chloridas nuo seno buvo žinomas kaip stiprūs nuodai, pažeidžiantys inkstus ir sukeliantys mirtį.
Neorganiniuose netirpiuose junginiuose esantis gyvsidabris nėra pavojingas. Patekęs į virškinamąjį traktą jis pašalinamas su išmatomis, organizmas pasisavina tik 2–15 procentų. O vandenyje ir riebaluose tirpstantys organiniai junginiai kur kas toksiškesni, nes iš jų žmogaus organizmas pasisavina apie 90–95 procentus gyvsidabrio.
Japonijos žvejai gaudydavo apnuodytas žuvis
Neįtikėtina, tačiau pagrindinis gyvsidabrio taršos šaltinis – stambios jūrų žuvys: rykliai, kardžuvės, tunai. Apsinuodijimas gyvsidabrio junginiais visame pasaulyje žinomas kaip Minamatos liga.
XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje mažame Japonijos žvejų kaimelyje Minamatoje, įsikūrusiame Kiūšiū salos vakariniame krante, žmonės ėmė sirgti paslaptinga liga.
Netoli esantis fabrikas gamino acetaldehidą, o gyvsidabrį naudojo kaip cheminių reakcijų katalizatorių. Gamybinės nuotekos, kuriose buvo gyvsidabrio oksido, būdavo pilamos į jūrą. Išpiltas į jūrą neorganinis gyvsidabris, veikiamas bakterijų, sudarydavo organinį metilo gyvsidabrį, kurio pakliūdavo į planktoną, žuvų raumenis.
Apnuodytas žuvis gaudydavo žvejai ir jas vartodavo maistui. Buvo teigiama, kad žuvyse esantis gyvsidabrio kiekis mažas, todėl bendrovės veikla nebuvo stabdoma. Tačiau žmonės ėmė sirgti, jiems sutrikdavo inkstai, kildavo įvairių nervų sistemos negalavimų.
1968 metais gyvsidabrį, kurio iki tol į įlanką buvo išpilta apie 600 tonų, bendrovės vadovybė pakeitė kitu katalizatoriumi, tačiau ligos atvejų nesumažėjo.
Vaikai sirgdavo cerebriniu paralyžiumi
Nukentėjo ne tik nėščiosios, bet ir jų įsčiose besivystantis vaisius, nes organiniai gyvsidabrio junginiai tirpsta riebaluose ir nesunkiai prasiskverbia pro placentą. Net 6 proc. Minamatos kaimelyje gimusių kūdikių sirgo cerebriniu paralyžiumi.
Tik vėliau buvo nustatyta, kad cerebrinis paralyžius susijęs su gyvsidabriu. Iš viso Minamatos apylinkėse nuo paslaptingos ligos mirė 1760 žmonių. Gyvūnams tirpios gyvsidabrio druskos taip pat nuodingos.
Minamatos kaimelio žvejai pastebėjo keistą dalyką – prisiėdusios žuvų katės ėmė keistai elgtis, nežinia dėl ko imdavo drebėti, šokinėti, puldavo į jūrą ir nuskęsdavo.
Amerikietis fotografas Eugene’as Smithas, apsilankęs Minamatoje, vienas pirmųjų pradėjo fiksuoti aplinkos teršimo pasekmes Japonijoje. Iki 1970 metų E. Smithas nieko nežinojo apie Minamatos ligą.
Jam apie tai papasakojo pažįstamas japonų fotografas. Sumanęs rengti fotoreportažą E. Smithas susirado rėmėjų. 1971-ųjų rugsėjį jis atvyko į Minamatą, čia lankė nukentėjusius nuo gyvsidabrio žmones ir juos fotografavo.
Amerikietį fotografą sukrėtė Minamatos tragedija
Iš šio ciklo darbų visame pasaulyje labiausiai išgarsėjo nuotrauka, kurioje įamžinta paralyžiuota penkiolikmetė mergaitė Tomoko Uemura, kurią prausia motina. Tokių nesveikų vaikų dalia Japonijoje nebuvo lengva, nes daugelis tėvų jų atsisakydavo.
E. Smithas kelias dienas stebėjo, kaip moteris prižiūri savo neįgalią dukterį. Manydamas, kad ši moteris ir jos duktė gali būti Minamatos tragedijos simbolis, jis paprašė sutikimo fotografuoti. Tai buvo ne iš anksto režisuota nuotrauka, o kasdienis ritualas, kurį amerikiečių fotografui pavyko užfiksuoti.
Reikalaudami uždaryti gamyklą vietos gyventojai ėmė piketuoti. Neišvengta riaušių, jose dalyvavęs fotografas E. Smithas buvo sunkiai sužalotas.
Grįžęs į JAV, jis pasiūlė žurnalui „Life“ fotoreportažą iš Minamatos. 1972 metais fotoreportažas „Mirties srautas iš vamzdžio“ („Death Flow from the Pipe“) buvo išspausdintas šiame leidinyje. E. Smithas gavo aukso medalį už savo darbus, darytus Japonijoje. Jo nuotraukos pakeitė daugelio žmonių požiūrį, jos parodė, kas atsitinka, kai į jūrą patenka gyvsidabrio teršalų. Ne tik Japonijos jūros pakrantėse plaukiojančios žuvys turi gyvsidabrio junginių.
Šiaurės Atlanto ir Viduržemio jūros tyrimai taip pat parodė, kad moliuskai, austrės ir ypač žuvys kaupia gyvsidabrį. Kai kurių jūrų plėšriųjų žuvų raumenyse aptinkama itin daug metilo gyvsidabrio, toksiškai veikiančio nervų sistemą.
Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) yra įspėjusi, kad metilo gyvsidabris pažeidžia mažų vaikų ir vaisiaus nervų sistemos raidą. Nėščiosioms, taip pat maitinančioms ir planuojančioms susilaukti kūdikio moterims patariama valgyti tuno ne dažniau kaip dukart per savaitę.
