Vienas aktyvus, ypač visuomeniškas, turintis ką pasakyti kone kiekvienu klausimu, nestokojantis visokių, taip pat ir politinių, ambicijų, net jo hobis – buriavimas – ištroškusiems iššūkių ir adrenalino.
Kitas – ramus, nesiveliantis į visuomenines diskusijas, nepolitikuojantis, nuo viešumo saugantis asmeninį gyvenimą, o laisvalaikį leidžiantis kalnuose ant slidžių. Tokie, kaip toje populiarioje dainoje, ugnis ir ledas. Arba, kaip sako pats R.Dargis, paklaustas apie santykius su sūnumi, – patirtis ir energija.
Nors apie asmeninius reikalus abu verslininkai kalba nenoriai, pokalbio metu pavyksta išpešti, kad vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų R.Dargis yra puikus senelis, o Domas jau žino, kad ilgainiui iš tėvo teks perimti vis daugiau verslo valdymo atsakomybės.
– Kaip jums sekasi kartu dirbti?
Robertas: Kai klausia apie mane ir Domą, aš vis prisimenu ant Konservatorijos sienos kabėjusį reklaminį plakatą, kuris atspindi tai, ką aš manau: patirtis ir energija. Tai buvo apie vieną kandidatą, bet mūsų atveju – apie du.
– Domai, jūs iš tėvo verslą perėmėte grįžęs po studijų Didžiojoje Britanijoje, kur išvažiavote labai jaunas, 16 metų. Nebuvo sunku?
Domas: Po 9 klasių išvažiuoti į visiškai kitą aplinką, kitą socialinę erdvę, absoliučiai su niekuo nekalbėti lietuvių kalba, nes nebuvo su kuo, ir viską mokytis anglų kalba buvo iššūkis. Mokiausi anglų kalbą kaip ir visi mokykloje, bet kai reikia anglų kalba mokytis istoriją, fiziką, chemiją, biologiją, tai ne tas pats. Jaunam teko labai sunkiai dirbti.
– Nepykote ant tėvo, kad išsiuntė taip toli?
Domas: Nepykau. Aš pats pasirinkau. Mes tarėmės, tikrai manęs per daug ne-stūmė.
– Robertai, kodėl nusprendėte, kad jūsų sūnus turėtų mokytis užsienyje, o ne Lietuvoje?
Robertas: Norėjau vaikams suteikti didžiausią turtą, kokį įmanoma, – mokslą, nes tai – žinių perdavimo klausimas. Be abejonės, norėjome pasirinkti geriausius mokslus. Britiškoji sistema mums pasirodė stipri. Iš pradžių nuvažiavę netgi prašėme ambasados pagalbos – atrinkti geras mokyklas. Po to analizavome, kaip mokyklos atrodo, kaip stipriai ruošia, ir tada pasirinkome. Nesiejome vaikų mokslo su savo verslu. Norėjome suteikti jiems kuo daugiau žinių, galimybių. O kaip seksis baigus mokslus, kur jie dirbs, kur darys karjerą, apie tai nebuvo jokios minties.
– Kada jums kilo idėja, kad sūnus galėtų perimti jūsų verslą?
Robertas: 2008-aisiais. Žinote, aš savęs neįsivaizduoju dirbančio iki mirties, kad mane iš kabineto išneštų neštuvais. Aišku, gyvenimas viską pakoregavo. Kai Domas grįžo, prasidėjo krizė ir vietoj plėtros planų reikėjo galvoti, kaip susitraukti.
– Domai, tėtis staiga pradeda šnekėti, kad štai galėtum perimti mano pareigas, milžinišką verslą. Kokios mintys jūsų galvoje kirbėjo? Baisu nebuvo?
Domas: Tėvai negąsdino. Sakė, kad reikia pabandyti padirbėti kartu. Klausimas, kurį kėlė tėtis, – ar tau įdomu, ar norėtum pabandyti padirbėti? Nekėliau sau tikslų perimti verslą. Sau kėliau klausimą, ar esu pasirengęs grįžti į Lietuvą ir dirbti šeimos versle, nes jau trečius metus dirbau stiprioje kompanijoje Anglijoje. Teko svarstyti, buvo baisu suklysti.
– Koks buvo pagrindinis argumentas, lėmęs jūsų apsisprendimą?
Domas: Man buvo įdomu. Savo tuometiniame darbe jau nebeturėjau galimybių kilti karjeros laiptais, todėl norėjosi naujų iššūkių.
– Kai ateini dirbti į įmonę kaip samdomas darbuotojas, jeigu ko nors prisidirbi, tave atleidžia, jeigu dirbi gerai – gauni premiją. O jūsų vadovas – tėvas. Su juo juk viskas kitaip.
Domas: Dabar jaučiuosi puikiai. Aišku, tuo metu nežinojau, kaip bus. Rizika buvo, nesu dirbęs kartu, bet turėjau patirties nekilnojamojo turto srityje. Svarsčiau, kad turiu ką atnešti, neatėjau tuščiomis – turėjau žinių. Manau, kad tai ir buvo esmė, – atėjau su tam tikra žinių baze, gebėjimais, kurių labai reikėjo.
– Vis dėlto labai įdomu, kaip priimami sprendimai. Domai, jūs esate generalinis direktorius, Robertas – valdybos pirmininkas. Kas taria galutinį žodį?
Robertas: Yra atsakomybių takoskyra. Kiekvieną kartą sprendimus, kuriuos turime daryti dėl įsigijimų, priimame sykiu. Pasidėliojame visą algoritmą ir tada priimame sprendimą. Visada yra kalbėjimas ir pasitikėjimas.
– Tačiau Domas gali turėti visai kitokią filosofiją, nes yra gyvenęs užsienyje ir grįžo su galbūt kitokiu požiūriu į verslą. O jums reikia priimti tą požiūrį. Kaip tai vyksta?
Robertas: Nelaikau savęs dogmatiku ir užpelkėjusiu žmogumi. Man visada buvo įdomios ir svarbios naujovės, visą laiką „Eikoje“ sekdavome jas. Domas nejautė jokio pasipriešinimo iš mūsų, valdybos. Valdyboje yra ir mama, nes tai – šeimos verslas.
Domas: Pas mus aiškiai apibrėžtos atsakomybės. Išmokome labai gerai suprasti darbą kolektyve ir darbą valdyboje. Įgyvendinimas yra kolektyvo kompetencija.
– Ar jūs namuose diskutuojate apie verslą?
Domas: Gali juokingai nuskambėti – mes labai retai matomės. Ir darbe retai matomės. Keliai kasdien retai susikerta. Valdybos susitikimai būna kartą ar du per mėnesį, ne dažniau. Kasdienėje Roberto veikloje yra labai daug socialinės veiklos, jis turi daug įvairių kelionių, susitikimų. Aš turiu verslo susitikimų, tam tikrų projektų su komanda. Mes darbe retai kalbamės, o namie apie verslą, darbus beveik nesikalbame, nes yra vaikai, anūkai, sesės. Mes irgi norime pailsėti.
– Taigi būsimų investicijų prie Kalėdų stalo neaptarinėjate?
Robertas: Negalima griežtai brėžti linijos, kad tai yra tabu. Be abejonės, ir prie stalo, ir pietaudami kartais persimetame vienu kitu žodžiu dėl kokio nors projekto, nes kartais būna, kad nesimatome savaitėmis, nors dirbame toje pačioje kompanijoje kiekvieną dieną. Bet jeigu įsivaizduojate, kad susėdusi šeima nuo ryto iki vakaro projektuoja investicijas, tikrai taip nėra.
– Šeimyninis santykis versle labiau padeda ar trukdo?
Domas: Man padeda.
Robertas: Ir man padeda. Yra vienas labai svarbus aspektas versle – pasitikėjimas. Domas aiškiai supranta, kad jis bus vienas iš tų, kurie paveldės šį verslą, ir jam reikės jį plėtoti toliau. Kol kas šiandien kitos atžalos nėra pareiškusios jokio noro dirbti kompanijoje, nors buvo tokia kalba. Dukros pasakė, kad pačios brėš savo gyvenimo trajektoriją. Ir viskas, nebuvo jokio spaudimo, nediskutavome visiškai. Sakau: mergytės, jūsų pasirinkimas, kaip norite, taip elkitės. Ir jos kol kas pasirinko kelią ne „Eikoje“. Bet jos irgi supranta, kad kada nors taps dalininkėmis.
Domas šiandien yra tas ramstis, ant kurio statoma kompanijos ateitis. Ne dėl to, kad jis sūnus, bet dėl to, kad atėjo dirbti kaip nekilnojamojo turto profesionalas. Tada susideda viskas: pasitikėjimas, profesionalumas, naujumas, tendencijos, pokyčiai. Visa tai labai gerai susiderino ir mums tikrai padeda. Kol kas dėl visko susitariame, pasikalbame.
Aš esu demokratiškas žmogus, suprantu, kad kiekvienas klystame, mūsų klaidos yra brangios. Didžiausia klaida, kurią esu padaręs, kainavo 2 milijonus litų. Tai buvo tuščiai išmesti pinigai, nieko nepadarysi. Suprantu, kad Domas turi lygiai tokią pat teisę klysti. Gali kas nors ir nepasisekti.
Domas: Mūsų požiūris į verslą labai panašus. Abu visą laiką norime keistis, norime naujovių. Pristatęs kokią nors naują idėją žinau, kad sulauksiu palaikymo. Kiti valdybos nariai konservatyvesni, nes nors tai šeimos verslas, valdyboje yra ir ne šeimos atstovų. Jie turi kitokį požiūrį, tai irgi gerai. Aš galiu turėti per daug entuziazmo, energijos ir noro rizikuoti. Galbūt ir Robertas linkęs rizikuoti labiau, negu reikėtų, ir tai labai padėjo „Eikai“ užaugti. Bet tam tikrose situacijoje būna per daug klaidų, jos brangios.
– Šiek tiek gesinate tėvą?
Domas: Negesinu, bet yra kas gesina. Ir mane gesina. Justi, kad nuomonės, filosofija ir priėjimas prie klausimo labai skiriasi. Aš tuo metu gal supykstu, susinervinu, kodėl manęs neišklauso, kitą sprendimą priima, bet praeina laiko, pagalvoju, kad gal ir gerai padarėme. Diskusijų labai reikia. Jeigu mes dviese valdytume įmonę, gali būti, kad ji būtų per daug rizikinga ir sprendimai būtų per daug drąsūs. Jei kiltų naujas nekilnojamojo turto burbulas, „Eika“ eitų stačia galva – to mums nereikia. Kai būna sunku, reikia stabilumo.
– Domai, ką manote apie tai, kad jūsų tėvas minimas kaip vienas kandidatų į Lietuvos prezidento postą?
Domas: Susilaikysiu nuo viešų komentarų, bet džiaugiuosi, kad mano tėvui rūpi ne vien verslas ir pinigai. Man – taip pat. Nematau savęs labai siauroje verslo srityje, orientuotoje vien į pelną. Taip, mes, verslininkai, norime, kad įmonė veiktų pelningai, būtų klestinti, bet tai nėra vienintelis ar pagrindinis tikslas. Žaviuosi plačiu tėčio požiūriu į mūsų valstybę, visuomenę, bendruomenes. Tai man patinka.
Robertas: Būtų galima pridėti, kad Domas yra „Global Lithuanian Leaders“ valdybos pirmininkas. Indrė, mūsų vidurinė dukra, mokėsi, po to ilgą laiką dirbo Londone, buvo Jungtinės Karalystės jaunimo sąjungos prezidentė. Tai tarsi paveldima. Ir paveldėjimas atėjęs iš mano vaikystės, mano senelio. Daug laiko savaitgaliais praleisdavau pas senelius, matau, kad mano domėjimasis visuomenės pokyčiais ir raida atėję iš jo. Labai gerai atsimenu visus kaimynų susirinkimus senelio troboje. Man buvo 8 ar 10 metų, bet atsimenu tokias frazes: Jugoslavijos politikos nesutapimas su Sovietų Sąjungos politika, Kinijos sukimas kita linkme, perversmas Čilėje, kai Salvadoras Allende buvo nušalintas ir atėjo Augusto Pinochetas. Aš tą emociją nuolat jaučiau aplink save.
Užaugau tokioje terpėje, kur buvo kalbama ne tik apie bulves, savo obelį ar upę. Domėtis plačiai pasaulyje vykstančiais dalykais, naujienomis man buvo įprasta.
– Jūsų kompanijai faktiškai yra tiek pat metų, kiek nepriklausomai Lietuvai, – 25-eri. Įsivaizduoju, kad tai, kaip viskas prasidėjo ir kaip yra dabar, skiriasi kaip diena ir naktis. Robertai, jūs esate pasakojęs, kad pradžia buvo tokia: išsinuomojote rašomąjį stalą ir kėdes 16 kvadratinių metrų kabinete. Buvo daugiau ambicijų ar daugiau baimės?
Robertas: Taip, buvo rašomasis stalas, keturios kėdės. Tikrai negalėčiau pasakoti apie begalines ambicijas, nes buvo toks laikas, kai nežinojai, kuo viskas išvirs. Mes visi dirbome sovietinėse valstybinėse kompanijose, po to atėjo laisvė – eikit, darykit, ką norit, užsiimkit, kuo norit, bet nieko negausit, turit patys viską susikurt.
Turbūt sutapo keli dalykai. Noras išbandyti save, jaunystė. Jeigu dabar man reikėtų iš naujo to imtis, būtų labai sudėtinga kurti tokius dalykus. O tada 14–16 valandų buvo normali darbo diena, buvo noras pelnyti klientų pasitikėjimą, kurti gerus produktus. Mes tada ieškojome kelio, kuo galime skirtis nuo kitų, nes čia yra viena verslo filosofijų. Tu turi išsiskirti, jeigu nori būti geresnis.
Pasirinkome kokybę. Mes labai daug investavome į kokybę „Eikoje“. Atsimenu, buvo etapas, kai turėjome samdomus suomių darbininkus. Mano darbininko atlyginimas buvo du kartus didesnis negu mano paties. Neturėjau pinigų, bet labai norėjau, kad išmokytų mūsų darbininkus kokybės. Reikėjo visiškai kitokių medžiagų, instrumentų. Mes nuolat eksperimentuodami judėjome į priekį.
Nereikėtų pamiršti, kad ištvėrėme kelias labai rimtas krizes. 1995 m. bankų krizė – daug kompanijų pabaigė savo gyvavimą, nes bankai nusinešė jų pinigus. 1998 m. lygiai tas pats – Rusijos krizė. Man valstybė tuo metu buvo įsiskolinusi 4,5 milijono litų. Reikėjo kaip nors atsilaikyti, mokėti darbininkams atlyginimus, atsiskaityti su rangovais, sumokėti už medžiagas. Bet visą laiką vedė tikėjimas, kad turi eiti į priekį.
Po to atsirado nekilnojamojo turto plėtra – sritis, kuri Lietuvoje anksčiau nebuvo žinoma. Niekas tuo neužsiėmė, visi tik teikė statybos paslaugas.
Versle nuolat pabrėžiu, kad turime matyti toliau nei horizontas, negalime matyti tik to, kas priekyje tavęs. Ir bandymas nuspėti, kaip klostysis situacija, kuo gali būti naudingas kitiems, – tai visada vedė į priekį. Ir, manau, tikrai pasiteisino.
Ko labai trūksta šiandien, ypač jaunajai kartai? Kad į verslą ateitų gerokai daugiau žmonių. Atrodo, jog viena Lietuvos stigmų yra tai, kad versle turime per mažai žmonių, kurie pasitelkę savo kūrybingumą galėtų sukurti daug daugiau.
Domas: Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad „Eika“ turi būti technologijų kompanija šalia nekilnojamojo turto. Turi suprasti technologijas, kurios ateina, ir naudotis jomis, galbūt net kurti. Ką mes darome su virtualia realybe – tai normalus mūsų pardavimo instrumentas, tu gali savo butą su visa įranga ir baldais matyti dar kai namas nepradėtas statyti. Gali rinktis plyteles, sofą, lempas, kurios kabo svetainėje. Ir vaizdą pro langą matai, būsimą medį kieme. Tai yra tai, apie ką kalbu, kur mes investuosime toliau, kaip technologijos padės mums plėtoti savo verslą.
– Robertai, jūs sakėte, jog nenorite, kad jus išneštų iš kabineto neštuvais. Suprantu, kad svarstote apie atsitraukimą nuo aktyvaus dalyvavimo versle?
Robertas: Priimti valdybos sprendimus nėra labai sekinantis ir kasdienis darbas. Atsitraukimas natūraliai vyksta, jis prasidėjęs truputėlį anksčiau. Mes apsitarę tuos dalykus. Kartu priėmėme sprendimą, kad aš einu į Pramonininkų konfederaciją. Jeigu nebūtume susitarę su Domu dėl darbų kompanijoje, aš turbūt nebūčiau galėjęs atsitraukti nuo „Eikos“ ir užsiimti visuomenine veikla.
– Ar ketinate visiškai pasitraukti?
Robertas: Tai natūralu. Per tam tikrą laiką turbūt visai pasitrauksiu. Kita vertus, negali visiškai atsitraukti nuo savo kūdikio. Jeigu sukūrei kompaniją, visiškas atsitraukimas reikštų jos pardavimą, o tokių idėjų išvis nėra. Matyt, nori nenori aš liksiu kaip investuotojas. Tai bus visiškai kita, finansinė, veikla, kai aš, kaip kapitalo turėtojas, investuoju į tam tikrus projektus, kuriuos turi nurodyti Domas.
– Ką veikiate po darbo? Gal turite bendrų pomėgių?
Robertas: Kol Domas augo, laisvalaikį leidome kartu. Ir atostogaudavome kartu. Visos šeimos atostogos buvo su vaikais. Nebuvo tokių, kad mes išvažiuojame, o vaikai kam nors paliekami. Jie keliavo po Europą, kartu su mumis buriavo, slidinėjo. Jie taip užaugo. Dabar Domas turi savo šeimą, takoskyra yra, tai natūralu. Jie planuoja savo keliones, turi savo vaikus. Mes daugiausia susitinkame per šventes.
Domas: Į kalnus kartu važiuodavome. Kai vaikai paaugs, vėl važiuosime.
Robertas: Buriavimo aistros dabar nėra, o slidinėti vis dar mėgstu. Kai paaugs anūkai – labai laukiu to momento – su jais slidinėsime kartu.
– Domai, ar Robertas – geras senelis?
Domas: Nesiskundžiu. (Abu kvatojasi.)
– Robertai, pakalbėkime apie buriavimą. Tai jūsų didžiulė aistra?
Robertas: Vienas smagiausių užsiėmimų. Dažnai kalbu apie buriavimą, ypač per susitikimus mokyklose. Tai, ką darai, turi daryti su aistra. Nesvarbu, ar dėl pramogos plauki, ar šiaip nori pasiekti kitus kraštus. Būnant laive reikia išmanyti be galo daug – mokėti naudotis jūrlapiais, įvertinti oro sąlygas, suprasti, kaip bangose valdyti laiką. Tai dalykai, su kuriais susiduriame ir gyvenime, todėl buriavimas man panašus į gyvenimą. Dažnai tikslai keičiasi, reikia turėti atsarginių uostų, turėti planą, ką darysime, jeigu mums nepavyks, jeigu bangos neleidžia plaukti į priekį. Turi pralaukti audrą. Pasitikėti žmonėmis, kurie yra aplink. Ypač sunkmečiu kapitonas yra toks pat įgulos narys, tik dar atsakingesnis, turi prisiimti atsakomybę už žmones, kurie yra šalia.
– Domai, o jūs ar turite kokių nors jums labai patinkančių pomėgių?
Domas: Slidinėjimas yra tas sportas, kuris, jeigu turėčiau laiko, atimtų jį visą. Dar man labai patinka technologijos, labai jomis domiuosi. Tai tapo darbo dalimi. Man įdomu, kas vyksta pasaulyje. Be to, traukia visuomeninė veikla. Nemažai laisvalaikio praleidžiu svarstydamas, kaip padėti jauniems lietuviams įsitvirtinti Lietuvoje.
