Jaukūs ir stilingi milijonieriaus B.Gylio namai tapo ne tik jo debiutinės knygos pristatymo erdve, bet ir mūsų pašnekesio klausytoju. Šmaikštus ir atviras – tokį Benediktą pamatysite ne tik namuose, bet ir gatvėje ar mezgant idėjas jo įkurtame paramos fonde. Turtingą ir spalvingą gyvenimą jaunas vyras susikūrė dar tuomet, kai kiti apie turtus tik pradeda svajoti.
Kuklus ir vėjavaikiškas Benediktas sako nemėgstantis apsikrauti materialiais dalykais, juos iš gyvenimo išstūmė dvasinės ramybės paieškos ir noras pažinti. Po skaudžių nesėkmių, suklupimų ir artimiausių draugų išdavysčių būdamas vos 22-ejų interneto milijonierius savo sąskaitoje išvydo išsvajotą septynženklę sumą. Ši revoliucija nė trupučio nepakeitė nuoširdžios Benedikto šypsenos.
– Kaip atsitiko, kad paskyrėte savo gyvenimą technologijoms bei internetui?
– Gana anksti mano kambaryje atsirado kompiuteris. Buvimas interneto pasaulyje man atrodė tarytum pabėgimas nuo rutinos ir mokyklinio gyvenimo. Taip pat labai norėjau užsidirbti – lankiau prestižinę Salomėjos Nėries gimnaziją, kurioje netrūko madų – gražių džemperių ir gerų džinsų – demonstravimo. Mano tėvai labai sunkiai dirbo ir pats nenorėjau jų prašyti man pirkti dalykų, kurių iš esmės nereikia. Tad nuo 15 metų pradėjau ieškoti būdų, kaip užsidirbti internetu. Tuo metu tai buvo vienintelis kelias, juk mokantis mokykloje buvo sunku susirasti darbą po pamokų. Tuomet man atrodė, jog interneto pasaulis yra labai platus, jame galima sukurti, pastatyti naujus dalykus. Taip ir prasidėjo mano karjera – buvau įsitikinęs, jog nesu skaičių žmogus, dirbdavau kaip interneto tinklalapių dizaineris.
– Ar tikėjotės, jog ta veikla kada nors taps pagrindiniu, pelningu jūsų pragyvenimo šaltiniu?
– Ir tikriausiai netgi žinojau, kad taip bus. Man niekuomet netrūko pasitikėjimo savimi. Mačiau, kad daug panašių į mane žmonių sukūrė sėkmingus projektus. Man tai neatrodė kaip neįmanoma misija, grandiozinis ar nerealus verslas. Internete viskas atrodė aiškiau ir paprasčiau – ten nereikia didelio finansavimo ar paskolų. Tai buvo pasaulis, kuriame daug ko trūko. Žinojau, kad įveikus nesėkmes vieną dieną ir man pasiseks su vienu ar kitu projektu.
– Rodos, esate užsiėmęs žmogus – išleista knyga, fondas – kaip iš esmės atrodo jūsų diena?
– Mano dienos nėra labai įdomios. Dažniausiai einu miegoti 4–5 val. ryto. Visą gyvenimą buvau nakties žmogus, galiu save pateisinti – kartais naktimis tenka kalbėti su žmonėmis, gyvenančiais kitose laiko zonose, bet tai labiau pasiteisinimas. Visuomet noriu gyventi gamtos ritmu, keltis anksčiau, bet man neužtenka paskatų ir motyvacijos, tad keliuosi apie 12 valandą.
Atsikėlęs padėkoju visatai už sveikatą, šeimą, už tai, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Tuomet pavalgau grikių arba avižų košės, išgeriu kavos ir sėdu prie kompiuterio. Apie 7 val. vakaro einu sportuoti, manau, labai svarbu judėti, gauti testosterono, nes darbas prie kompiuterio labai slopina.
Tai standartinės rutinos dienos, dažnai išvykstu į svečią šalį, kelionę. Spalio pradžioje buvau kūrybinio rašymo dirbtuvėse Nidoje, Berlyne. Stengiuosi pasinaudoti interneto teikiama laisve dirbti iš bet kurio pasaulio kampelio.
– Sakote, užsiimate joga. Paprastai žmonės, dirbantys kompiuteriais ir internetu, yra labai tikslūs ir tokia veikla jiems visai neįdomi. Ką jūs atrandate jogoje?
– Man buvo pasidarę per sunku gyventi racionaliame pelno bei pajamų pasaulyje, nebuvo kito kelio, tik pasileisti į dvasinio tobulėjimo kelionę. Joga reiškia proto, kūno ir dvasios sąjungą. Tai man yra pusiausvyra, į kurią galiu atsiremti, kai nesijaučiu jaukiai savo loginiame pasaulyje.
– Būdamas labai jaunas susikūrėte tokį gyvenimą, apie kokį svajoja daugelis. Ar tai sėkmės, ar didelio darbo nuopelnas?
– Neabejoju, kad yra dalis sėkmės. Turbūt turėjau daugiau ryžto atsistoti po labai skausmingų kritimų žemyn. Pakankamai savimi pasitikėjau, kad galvočiau, jog nesu kvailas ar nevykėlis, – tikėjau, jog man pasiseks pabandžius dar kartą. Ėjimas nesustojant po nesėkmių, manau, buvo viena pagrindinių sėkmės sudedamųjų dalių. Taip pat kopijavau tuos žmones, kuriems sekasi, skaičiau knygas, ieškojau tendencijų.
– Kalbate apie nesėkmes. Kokios jos buvo?
– Skaudžiausias krytis ir neviltis buvo tada, kai su geriausiu draugu turėjau tuo metu Lietuvoje populiarų socialinį tinklą. Buvau bičiulio apgautas ir skaudžiai išstumtas iš to verslo. Buvo sunku atsistoti ant kojų ir vėl pasitikėti žmonėmis – tai buvo skaudžiausia nesėkmė.
Liūdna, kai tikėjimas ir žinios virsta visišku nusivylimu. Buvo akimirkų, kai nesėkmės kėsinosi į mano identitetą, kartais pradėdavau mąstyti, ar iš tiesų ką nors sugebu, gal visa tai ne man. Kartais tokie etapai trukdavo mėnesius, tad būdavo sunku save iš naujo susirinkti ir vėl bandyti.
– Jūsų veikloje svarbus tikslumas. Ar toks tikslus ir pats esate namuose, santykiuose?
– Ne, nesu tikslus, jo užtenka darbe. Man visuomet norisi vėjavaikiškumo, šėlionių, kūrybos. Trokštu užsiimti veikla, kuria, manau, negaliu užsiimti, kaip kad kūrybinis rašymas ar ėjimas pasivaikščioti į mišką naktį. Kai esi žaismingas, juokiesi iš dalykų, kurie rimtam žmogui atrodytų kvaili, eini išvien su gamta ir jautiesi puikiai.
– Kas, jūsų nuomone, yra stiprioji lytis?
– Neskirstau žmonių į lytis. Stiprioji lytis šiandien yra ta, kuri sugeba triukšmo ir abejotinų vertybių pasaulyje nepamesti savojo „aš“, įsiklausyti į savo balsą, priimti sprendimus savo, o ne visuomenės protu, judėti į priekį nepaisant kelyje pasitaikančių iššūkių. Šiandien būti stipriam reiškia ne žinoti teisingus atsakymus, o žinoti ir neabejoti, kad esi pakankamai stiprus, kad susitvarkytum su visais iššūkiais ateityje.
– Kokia gyvenimo filosofija vadovaujatės, kokios jūsų vertybės?
– Viena iš mano vertybių yra ta, kad gyvenimą reikia patirti, nereikia jo gyventi labai gražiais dažais nudažytoje komforto zonoje.
– Kai uždirbote pirmąjį savo milijoną, ar kas nors pasikeitė jūsų aplinkoje – šeimos, draugų santykiuose?
– Ne. Džiaugiuosi, jog turiu būrį draugų, kuriuos pažįstu nuo 7 metų. Jie nepasikeitė mano atžvilgiu ir, noriu tikėti, jie nepakeitė savo požiūrio į mane. Visada save prisimenu tokį pat, kaip esu dabar, tad mano branduolys visiškai nepasikeitė. Draugams išvis apie pinigus nesakiau, galbūt jie pastebėjo, jog tapau vaišingesnis, kai jie ateina į svečius, randa vyno ir užkandžių.
Kalbant apie šeimą niekas taip pat nepasikeitė – visuomet turėjau galvoje viziją, jog sėdžiu tėvų namuose ant sofos ir pranešu jiems žinią, kad uždirbau milijoną. Buvo siurrealu, kai ši vizija išsipildė realybėje beveik identiškai tokia, kokią ją ir įsivaizdavau.
– Dažnai jūs lyginamas su M.Zuckerbergu. Kaip jums pačiam skamba šis palyginimas?
– Nemanau, kad galėčiau būti su juo lyginamas. Ši „etiketė“ man buvo labai netikėta, ją iš esmės man sugalvojo žurnalistai, nė karto nebuvau pagalvojęs, jog esame panašūs. Bet tai buvo tikra dovana mano knygos pardavimams. Norėčiau jo pasiklausyti, nes žinau, jog jis garsėja netradicine darbo etika, noru mokytis, neabejoju, turėčiau ko iš jo išmokti.
– Sėkmės lydimo vyro gyvenimą susikūrėte dar labai jaunas. Kaip taikstėtės su užgriuvusia sėkme? Kas buvo sunkiausia?
– Na, tik visai neseniai žmonės susidomėjo manimi, tad šis etapas man yra svetimas. Man patinka bendrauti su žmonėmis, gauti gerų žinučių, padėkų, kad mano knyga jiems padėjo kai ką sužinoti. Tai tikrai keistas gyvenimo etapas, bet jis mane žavi netikėtumais. Kasryt gera atsikelti iš lovos, nes ilgą laiką savo gyvenime nežinodavau, kas nutiks, su kuo susitiksiu. Anksčiau galėdavau tiksliai nuspėti, kaip atrodys mano trečiadienis ar sekmadienis, dabar to padaryti nebegaliu – beveik kiekviena diena pažeria ką nors nauja ir nepatirta – tai maloniai jaudina.
– Kaip save išblaškote nuo darbo?
– Sportu, joga ir meditacija. Labai padeda išsiblaškyti draugai, kurie domisi menu arba dirba visai kitose sferose. Man būna gera jų klausytis – tai padeda pamiršti savo bėdas. Džiaugiuosi, kad turiu laisvamanių draugų būrį.
– Kurios vertybės – materialinės ar dvasinės – šiuo metu jums svarbesnės?
– Anksčiau buvo svarbesnės materialinės. Bet, kaip sakoma, tuščias pilvas yra viena problema, pilnas pilvas – šimtas problemų. Šiuo metu esu tame 100 problemų. Nesu daiktų kolekcininkas, tad materialinės vertybės man nekelia jokių didelių emocijų ar susidomėjimo.
– Ar kelionės jums padeda atsipūsti? Kokios mėgstamiausios pasaulio kryptys?
– Mėgstu keliauti ten, kur žmonės neatrodo sukurti pagal tą patį šabloną. Tai nėra dvasinio kelio ieškojimai, o pasaulio pažinimas.
– Esate labai ekstravertiškas žmogus. Kokioje šeimoje užaugote?
– Esu kilęs iš mokytojų šeimos. Mama yra anglų kalbos mokytoja, o tėtis daug laiko skiria mokydamas vairuoti. Man pasisekė, nes užaugau mylinčioje šeimoje, į viską buvo žiūrima pasaulietiškai, nors mano tėvai yra konservatyvūs. Jie priimdavo mano kitokią nuomonę, požiūrį.
– Ar sakote žmonėms tiesą į akis, ar ją pateikiate subtiliai?
– Iš mamos paveldėjau diplomatiją, viską stengiuosi paaiškinti gražiai. Bet mano gyvenimas dažnai išmokė, jog kartais diplomatinis paaiškinimas nebūna aiškus. Darbo aplinkoje esu labai tiesmukas, tačiau irgi – gražia forma, neįžūlus, nesiveliu į ginčus.
– Ar kada nors pagalvojate, jog norite gyventi kitoje šalyje?
– Ne, Lietuvoje man gera – čia gyvena mano tėvai, turiu daug draugų. Mano sesuo yra emigravusi – ji dirba dantiste Dubline, tad esu vienintelis likęs vaikas čia, tėvams dėl to gera. Man patinka Vilniaus tobulėjimas, kasmet jis tampa vis gražesnis. Puikiai prisimenu, kaip vaikystėje vaikštant po Senamiestį pinigus tekdavo slėpti kojinėse, nuolat bandyti išvengti susidūrimo su pavojingais asmenimis, kuriems vos tik pamačius mane prisireikdavo kažkam paskambinti mano telefonu. (Juokiasi.) Gyvendamas Londone visada jaučiausi svečias. Kaip koks Stingas Niujorke. Svečiuotis smagu, tačiau savoje lovoje miegasi geriausiai.
– Žvelgiant į ateitį, kokie artimiausi jūsų planai?
– Noriu pradėti daugiau linksmintis, nes pastarieji metai buvo labai darbingi. Matau save dirbantį su fondo projektais, dėl jų labiausiai noriu rytais keltis iš lovos. Esu jaunas, tad noriu išbandyti dalykų, kurių nesu bandęs, norėčiau išmokti dar vieną kalbą – vokiečių. Stengiuosi būti dėkingas už tai, ką turiu.
