Odiniai drabužiai, tamsūs akiniai nuo saulės, galvą puošianti skarelė ir, žinoma, motociklas – rokeriškos išvaizdos tuomet keturmetis Lukas buvo vienas populiariausių vaikų Lietuvoje.
Tačiau ne be reikalo Lukas užsiminė apie muzikos terapiją. Buvo laikas, kai dėl sunkios klubo sąnario ligos dainininkas į sceną atriedėdavo kėde su ratukais. Ir tik muzika bei jo klausantys žmonės L.Liepinaičiui suteikė stiprybės ir gyvenimo džiaugsmo.
Šiandien Lukas savo svajones paverčia realybe. Dainininkas spėjo Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje įgyti bakalauro laipsnį, susirasti gerai mokamą darbą, mylimąją, bet galvoje vis kirba idėjos, kaip vėl suvirpinti klausytojų širdis.
– Kaip keturmetis vaikas tapo populiariu Rokeriu Luku?
– Mama nuvedė į vaikų popchorą „Abėcėlė“. Vokalo mokytoja mano gabumus ir klausą pastebėjo iškart, todėl pradėjo stumti į priekį. Taip savaime prasidėjo koncertiniai turai per Lietuvą.
Šviesaus atminimo kompozitorė ir dainų autorė Nejolė Laukavičienė parašė dainą, kurioje buvo žodžiai „Rokeris Lukas“, taip ir atsirado mano sceninis vardas.
Pagrindinė investicija buvo tėvų – jų kantrybė, aukojamas laikas. Man reikėjo tik panaudoti savo potencialą: užlipti ant scenos ir daryti tai, ką moku geriausiai.
– Tikriausiai tuomet nesuvokėte savo žinomumo?
– Viskas atėjo su metais, kai pradėjau lankyti mokyklą. Tada supratau, kad esu žinomas. Esu sulaukęs ir įvairiausių mokytojų komentarų, bet to nesureikšmindavau. Manau, kad jei žmonėms kas nors nepatinka, tai jau jų problema, o ne mano. Visada gyvenau taip, kaip man patinka. Daug kas sakė, kad ne į tą specialybę įstojau, nes visada buvau drąsus, mėgstu vaidybą. Mano tėčio pomėgis taip pat muzika – turėjau iš ko pasimokyti. Dažnai autografų dalijimas, plakatų ir kompaktinių diskų pardavinėjimas užtrukdavo tiek pat, kiek ir koncertas, kartais tai vargindavo.
– Jūs staiga koncertuoti pradėjote neįprastai – žiūrovai pamatė jus į sceną įvažiuojantį kėde su ratukais, nevaikštantį.
– Kai baigiau pirmą klasę, mane užklupo klubo sąnario liga. Jis buvo tiesiog sutrūkęs nuo aktyvios veiklos vaikystėje – Kauno sanatorijoje praleidau porą metų.
Metus visiškai negalėjau vaikščioti. Iš pradžių buvo labai sunku – juk mane išvežė į palatą ir atskyrė nuo visų artimųjų. Niekam to nelinkiu.
Bet nebuvau ligonis. Man tik buvo už-drausta vaikščioti, kad sąnarys sugytų. Kadangi buvau mažas, sąnariai toliau vystėsi, todėl nebuvo galima daryti jokių operacijų.
Visi tiesiog pagalvojome, kad reikia pamėginti dainuoti, juk niekas nepasikeis, jeigu aš sėdėsiu ir dainuosiu. Aišku, dauguma žmonių keistai žiūrėjo, stebėjosi, kaip galima serganti vaiką vežti į sceną. Bet aš taip greičiau pasveikau.
– Kai išvykote į Vilnių studijuoti, staiga nutraukėte ir karjerą. Ar jumyse vis dar gyvena Rokeris Lukas?
– Muzika man visada buvo prie širdies. Tik su laiku baigėsi koncertai ir reikėjo galvoti apie dar ką nors – nesustoti ties muzika. Juk visada turi būti atsarginis planas.
Tačiau norėčiau vėl užkariauti didžiąją sceną. Dabar konkurencija didelė, o save parduoti auditorijai labai sunku. Visos žvaigždės, kurias matome projektuose, greitai suspindi, bet tai laikina.
Šiemet jau mėginau laimę projekte „Mes vieno kraujo“. Planuoju kitais metais pasirodyti televizijos projekte „Lietuvos balsas“. Šiais metais sudvejojau, gal šiek tiek nepasitikėjau savimi. O šiaip laisvu laiku visada klausausi dainų, kurias galėčiau dainuoti, stengiuosi tobulėti ir šioje srityje.
Muzika įaugusi man į kraują. Man patinka populiarumas. Mėgstu kartais pasirodyti, kad esu išskirtinesnis.
– Koks jūs esate žmogus?
– Esu Dvynys. Dvi asmenybės vienu metu. Galiu būti labai ramus ir galiu būti degtukas – tai priklauso nuo situacijos.
Stengiuosi išlikti draugiškas, bet elgiuosi taip, kaip elgiamasi su manimi. Esu užsispyręs, turiu konkrečių tikslų ir siekių, todėl nesidairau į skirtingas puses.
Mane žavi atviri, daug bendraujantys, mėgstantys diskutuoti, nuoširdūs žmonės.
– Koks dabar yra jūsų gyvenimo etapas?
– Porą metų dirbau banke pinigų prevencijos specialistu. Darbe reikėjo globaliai mąstyti, įžvelgti įvairias verslo struktūras, įvertinti klientų situaciją ir pan. Tai buvo įdomu, tačiau norėjosi iššūkių, todėl po šešerių gyvenimo Vilniuje metų vėl grįžtu į Vilkaviškį. Viena gamybos įmonė man pasiūlė geras sąlygas, todėl noriu save išbandyti kitur.
Nesinori stovėti vietoje, reikia daug stengtis, norint užsitikrinti gerą ateitį. Esu sau pasakęs, kad turiu žiūrėti, koks darbas, ką galiu pasiekti, o ar aš gyvensiu šalia „Akropolio“, ar mažame mieste, man nesvarbu. Manęs nejaudina ir tai, kad galbūt Vilkaviškyje mažiau šurmulio. Juk savaitgaliais niekas netrukdo atvažiuoti į Vilnių ar Kauną.
Stengiuosi kuo dažniau išeiti iš komforto zonos. Man tai pradeda teikti daugiau malonumo nei baimės.
– Ar šalia jūsų yra mylimoji, kuri palaiko jūsų idėjas?
– Taip, mes kartu jau dveji metai. Kaip ir visos poros, ir pasiginčijame, ir pasidžiaugiame. Esu laimingas ir man nieko netrūksta.
Su Oksana esame dainavę toje pačioje scenoje vaikystėje, tačiau tik draugaudami pamatėme, kad esame kadaise kartu nusifotografavę bendroje nuotraukoje.
Vilkaviškyje ji susirado tai, ką mėgsta daryti, – tai susiję su grožio sfera. Ji pusiau lietuvaitė – turi ir armėniškų šaknų. Turi ir nemažai principų, bet aš irgi nenusileidžiu. Tie visi ginčai reikalingi, nereikia jų bijoti, reikia iš jų mokytis. Aš kaip tik stengiuosi kartais pokalbį paversti diskusija, kad galėtume daugiau pasiaiškinti.
– Ar mėgstate ją stebinti? Ar esate romantikas?
– Nemanau, kad esu romantikas. Man nepatinka mažybiniai žodžiai. Kartu tiesiog mėgstame pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Stengiuosi daryti staigmenas. Jeigu žinau, kad ji ką nors mėgsta, tai tą ir padarau. Jei matau, kad jai buvo prasta diena, stengiuosi pralinksminti, kad ir vakarienę paruošti.
– Kaip apibūdintumėte posakį „stiprioji lytis“?
– Galbūt išskirčiau lyderystę, mokėjimą nepalūžti ir susitvarkyti su savo mintimis, kritinėmis situacijomis – tai, ko aš vis dar mokausi. Stengiuosi suvaldyti bet kokią situaciją ir išlikti pozityvus. Man stiprioji lytis nesiasocijuoja su fiziniu stiprumu.
