Ultramaratonininko tėvai nuo pat vaikystės skatino jį propaguoti sveiką gyvenseną. Vaidas yra lankęs gimnastiką, imtynes, irklavimą – bėgimas visada buvo tarsi kitų sporto šakų palaikymo priemonė. Bet profesionaliau į bėgimą, kaip atskirą sporto šaką, vyras pradėjo žiūrėti prieš penkerius metus, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Tuomet mano supratimas apie bėgimą pasikeitė iš esmės. Greičiausiai iki šiol per treniruotes bėgiočiau vos po 3 kilometrus, o žiemą šiltai susisukęs ant sofos į kokoną gerčiau alų, jeigu ne vieno bičiulio patarimas: „Nebijok blogų orų, o mėgaukis jais!“
Galbūt noras suprasti, kaip išvis įmanoma ne tik vengti, bet netgi mėgautis kiek neįprasta ir nepatogia aplinka, paskatino mane bėgimui skirti vis daugiau laiko. Šiandien, būdamas profesionalus atletas, skatinu ir įkvepiu kitus džiaugtis bėgimo malonumu. Bėgu, kad rytoj bėgtų ir kiti!“ – savo istoriją pasakojo Vaidas.
Per savaitę nubėgti 140 kilometrų Vaidui vieni juokai. Vyras jau yra oficialiai įveikęs per dvidešimt tarptautinių ultramaratonų, iš jų penki – Europos ir pasaulio čempionatai.
Prieš metus pasaulio kalnų čempionate Vaidas užėmė 20-ąją vietą, šiemet pasaulio ultrataurės etape „TransGrancanaria 125 km“ – antrąją.
Siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį, kad judėjimo teikiamam džiaugsmui patirti nėra būtinos geriausios sąlygos, šilčiausias oras ar lygiausias takas, vyras neseniai ant bėgimo takelio per septynias valandas nubėgo 100 kilometrų tiesiog prekybos centre.
Vaidas yra vienas greičiausių ir ištvermingiausių Lietuvos žmonių. Jis greitai gali bėgti ne tik maratonus, bet ir itin ilgas distancijas, besidriekiančias kalnais, per tarpeklius, akmenis, sniegą ar svilinant karščiui.
Bet kada gi žmogus gali save vadinti ultramaratonininku?
„Bėgimas nėra vien kilometrai, tai gyvenimo būdas, tačiau tikrai ne visi tai supranta. Regis, vos įveikę distanciją, kuri didesnė nei maratono, save galėtume priskirti prie ultrabėgikų. Tačiau kvaila apie bėgimą kalbėti vien kaip apie dviejų žingsnių ciklo metu įveikiamą atstumą.
„Ultra“ žmonėmis tampame tik tuomet, kai suprantame, kad visi rėmai yra tik mūsų galvose ir kad nuolatinis stengimasis juos peržengti ne tik suteikia daugiausia pasitenkinimo ir laimės, bet kartu skatina mus visapusiškai augti ir tobulėti“, – kalbėjo Vaidas.
– Galimybių ribų peržengimas neatsiejamas nuo žmogaus psichologijos. Kaip jūs su tuo susitvarkote?
– Pastebiu, kad dažniausiai mus sustabdo ne fizinis negalėjimas, o psichologiniai aspektai: susikaustymas ir baimė. Pirmiausia vidinis nerimas ir baimė patekti į diskomforto zoną neleidžia mums pasiekti dar daugiau. Manau, reikia nebijoti kartais išeiti iš patogiai įprastos aplinkos, visur įdėti dalelę širdies ir toną prakaito.
Esu užsispyręs, siekiantis lyderiauti ir būti pranašesnis, greitesnis už kitus. Dėl to šis sportas man ir patinka. O realiame gyvenime sporte ugdomas charakteris irgi praverčia – esu atkaklus, jei ko nors siekiu, susikoncentruoju ir nebesiblaškau, daug valandų fizinio ir psichologinio diskomforto varžybose leidžia sugrįžus į buitines problemas žiūrėti kur kas ramiau.
Gal todėl dažnai sulaukiu pasiūlymų vesti seminarus įmonėms apie tikslo siekimą, kvietimų dalyvauti įvairiose diskusijose ir mokymuose. Taip pat į mane dažnai kreipiasi sportuojantys žmonės, norintys pasitarti ar gauti individualių treniruočių planą.
– Kokių minčių kyla bėgant nesibaigiančius kilometrus? Galbūt taip užmirštate visas problemas?
– Kartais bičiuliai juokauja, kad bėgu nuo problemų. Tikrai taip nėra – puikiai žinau, kad jos pačios savaime neišsispręs. Netgi priešingai – viso bėgimo metu jos tiesiog neduoda ramybės. Dažniausiai galvoju apie buitinius, kasdienius reikalus, vykdomus projektus ir ateities planus.
Šiuo metu rašau knygą, todėl tam tikrus įdomesnius apmąstymus grįžęs užsirašau. Žinoma, juk nesu robotas, gana dažnai kyla ir tokių minčių: „Jau sunku“, „Kokio velnio aš išvis tai darau?“, „Daugiau niekada nebebėgsiu“. Stengiuosi tokias mintis keisti pozityvesnėmis.
– Save vadinate laukine siela. Kokiose gyvenimo situacijose tai pasireiškia?
– Laukinį save atradau per bėgimą, vėliau visa tai perėjo į asmeninį gyvenimą, kuris yra už sporto ribų. Tai yra iššūkių nebijojimas ir savo įsivaizduojamų galimybių peržengimas.
Be to, tai labai taikliai apibūdina mano stilių. Pradėjau bendrauti su kirpimo meistru, stilistu Raimondu Pasternackiu. Kai su juo susipažinome, neauginau barzdos. Jis pamatė, kad turiu laukinį požiūrį, išsikalbėjome, jog barzda yra tokio žmogaus pagrindinis akcentas.
Daug kas sako, kad esu keistas dėl viso nestandartinio mąstymo, nestandartinių distancijų pasirinkimo, kitaip tariant, kitokio požiūrio. O juk nestandartinis mąstymas atsiranda iš platesnės pasaulėžiūros, kurią pamatai tyrinėdamas. Todėl net nesistengiu būti standartiniu žmogumi. Bėgimus stengiuosi rinktis taip pat maksimaliai laukinius.
– Treniruojatės be trenerio. Sportininkai įprastai jį turi.
– Tai turbūt labiausiai užsienio apžvalgininkus ir žurnalistus stebinantis dalykas. Jūs tik įsivaizduokite, kokia būna jų reakcija, kai pasakau, kad man, pasaulio ypač ilgų distancijų kalnuotomis vietovėmis elitiniam bėgikui, bėgimas yra tik pomėgis po darbo dienos, tik aktyvi veikla trepsint Lietuvos lygumomis. Tiesą sakant, nesu radęs sau tinkamo trenerio, nes neįsivaizduoju, kaip vyktų dialogas tarp mūsų.
Neturiu griežto režimo, kad šiandien būtinai turiu nubėgti tiek ar tiek kilometrų. Nors esu individualistas, labai vertinu sporto stovyklas – į jas susirenka bendraminčiai, dalijasi patirtimi, nesėkmėmis ir jiems pasiteisinusiomis metodikomis.
– Ar esate sau labai griežtas mitybos klausimais?
– Esu nepataisomas kavos mėgėjas. Jos išgeriu tikrai daug. Daug kofeino įvairiomis formomis vartoju ir per varžybas. Jis slopina skausmo indikatorius ir padeda išlikti žvalesniam.
O mityba – paprasta. Nesveiko maisto valgau mažai, mėsos vengiu, o saldumynus išvis stengiuosi riboti. Pirmenybę teikiu kruopoms, o grikius galėčiau valgyti savaitėmis. Gaminu tai, kas, mano galva, yra sveika, ekonomiška ir paprasta. Tiesa, negaliu užmigti sočiai nepavalgęs. Tegu visi dietologai griebiasi už galvos, tačiau svorio nuo to tikrai nepriaugu ir net priešingai – jaučiuosi puikiai.
– Esate sakęs, kad didžiausia pergalė yra ne nugalėti varžovą, o patį save. Kiek esate tokių pergalių išplėšęs?
– Stengiuosi per kiekvieną treniruotę ar varžybas nugalėti, aplenkti save.
Tiesa ta, jog šia nuostata pradėjau vadovautis vos prieš metus, kai supratau, kad aplenktas varžovas ar laimėtas medalis yra per maža paskata siekiant pasitenkinimo užsiimama veikla.
Laimėtus medalius išmetu arba sumetu į tolimiausią rūsio kampą. Net jei per varžybas atbėgu paskutinis, bet padarau maksimaliai viską, ką tuo metu galėjau, ir dar šiek tiek daugiau, jaučiuosi kaip nugalėtojas.
– Kaip jūs atrodote už bėgimo ribų?
– Mėgstu judėti, keliauti, bendrauti ir kitaip džiaugtis gyvenimu. O šiaip esu aštuonias valandas biure dirbantis darbuotojas, kuris uždaręs kabineto duris bėga laukinius kilometrus.
Jeigu kalbėtume apie atostogas – nepamenu tokių, per kurias būčiau tik gulėjęs ir deginęsis. Visada poilsį derinu su bėgimo varžybomis ar stovyklomis. Netgi vykdamas į darbo komandiruotę visada įsimetu sportinę aprangą. Juk valandėlę kitą galima skirti naujai vietai patyrinėti! Mano aplinkos žmones daugiausia yra aktyvaus gyvenimo propaguotojai, todėl su jais taip pat praleidžiu nemažai gražaus laiko.
Aišku, esu jaunas žmogus, norisi ir kur nors išeiti. Mano gyvenime retai, bet būna ir šokiai, ir bokalas alaus.
– Ar šalia jūsų yra moteris, kuri supranta jūsų veiklą?
– Bėgimo blogoji pusė yra ta, kad, siekiant kaskart vis labiau save išreikšti, nukenčia žemiškesnių poreikių pildymas. Manau, man pritartų bet kuris profesionalus sportininkas, kad moterims šalia mūsų nėra lengva.
Taip, šalia yra nuostabi moteris, kuri ne tik palaiko mano avantiūras, bet net į jas leidžiasi kartu. Dėl to esu be galo laimingas.
– Jūs mėgstate ne tik išskirtinai elgtis, bet ir išskirtinai atrodote. Kaip apibūdintumėte savo stilių?
– Bendradarbiauju su keliais labai stipriais ir man patinkančiais lietuviškų drabužių prekių ženklais. Mieste mielai dėviu itin patogius ir mielus laisvalaikio drabužius. Taip pat daug dėmesio skiriu barzdai, kartu su Raimondu eksperimentuojame, o prieš kiekvienas varžybas geriname jos aptakumą. Retai pamatysite mane pasipuošusį kostiumu, o dėl raumeningų, tvirtų kojų mūvimi džinsai dažnai ant manęs atrodo kaip aptemptos bėgimo tamprės.
– Kalbamės rubrikai „Stiprioji lytis“. Ką jums reiškia ši sąvoka?
– Mes, žmonės, iš esmės esame vienodi, tad kalbėdamas apie stipriąją lytį norėčiau pabrėžti abipusį tiek vyro, tiek moters santykį, veikimą komandoje. Jeigu viena lytis kitą palaiko, stiprioji lytis bus abudu. Jeigu ne, nebus nė vieno. Nemanyčiau, kad tai yra tik apie ambicingą vyrą, valdingą moterį ar tiesiog fizinę jėgą. Tai neteisingas stereotipas. Mūsų visuomenėje viena lytis tiesiog negalėtų dominuoti.
Abi lytys turėtų nebijoti klysti, rizikuoti. Tiek vyras, tiek moteris turėtų stengtis peržengti savo ribas, skirti daug dėmesio saviraiškai, nuolatiniam tobulėjimui ir nenustoti džiaugtis nuostabiu gyvenimu.
