Matyt, iki šiol galima ginčytis, kurios dainos žodžiai yra tikroji T.Augulio vizitinė kortelė – apie tylią Kalėdų naktį ar sąnarius.
Dabar daugiau laiko T.Augulis skiria verslui, nebenešioja tamsių akinių, tačiau neužleidžia ir kūrybos – atlikėjas ruošia naują savo albumą.
Kalbant apie muziką jo balse girdėti ir aistra. Nuo muzikos, sako Tomas, jis niekada nebuvo pernelyg nutolęs: ji visada buvo šalia, kartais – negirdima, kartais – tik sau, o kartais – kaip į lentyną sudėti prisiminimai.
Tačiau prisiminimai kartais virsta daugelį metų išlaikytu putojančiu vynu – jie iššauna. Vieną rytą pabudęs Tomas suprato, kad tylos gana.
„Atsiduok Vilniui“ – netikėtai muzikanto širdyje suskambėjusi daina savo mylimam miestui rado atgarsį pirmiausia tarp jo kolegų muzikantų.
„Paskambinau savo seniems bičiuliams. Visi susirinkome ir įrašėme“, – sako T.Augulis.
Daina tapo populiari ir radijo stotyse, o T.Augulis su ja savotiškai sugrįžo į muziką.
Maždaug prieš penkiolika metų, kai užklupo sunkmetis ir labai sumažėjo Lietuvos atlikėjų honorarai, koncertuoti kone už centus nepanoręs T.Augulis mikrofoną padėjo į šalį. Ir ėmėsi marškinėlių.
Verslą pradėjęs atlikėjas pasirinko tuo metu dar naują jo nišą – elektroninę prekybą. Internetinėje parduotuvėje žmonės galėjo patys išsirinkti marškinėlius su pageidaujamu užrašu ar atvaizdu.
Tiesa, tokį T.Augulio sumanymą palaikė toli gražu ne visi: „Man sakė: gal tu kvailas, kas pirks tuos tavo marškinėlius.“
Tačiau Tomas pasikliovė savo bičiulio verslininko pasakyta fraze, kad visa ateitis priklauso internetui, o iš kito bičiulio gavęs dovanų prietaisą, kuriuo galima ant marškinėlių tvirtinti užrašus, ėmėsi naujo verslo.
„Tada aš apie elektroninę prekybą dar ne viską supratau. Vėliau tapo aišku, kad mano bičiulis neklydo“, – pasakojo T.Augulis.
Atlikėjas iki šiol prisimena ir emocijas, kai jo ką tik įkurtas tinklalapis marskineliai.lt sulaukė pirmojo užsakymo: „Jo sulaukėme pačią pirmą dieną. Man buvo šokas. Ir nuo pat pirmojo užsakymo susižavėjau elektronine prekyba.“
– Tomai, bet galbūt taip pat sėkmingai būtumėte prekiavęs ne marškinėliais, o saulės akiniais?
– Gal. Pamenu Jogailos Morkūno kadaise pasakytą frazę: „Kad ir kur, kad ir ką darytum, tavo vardas turi dirbti tau.
Ko man tik nesiūlė. Ir dainoje „Kalėdų naktį tylią“ siūlė pakeisti žodžius, ir dainuoti ne „žvakutę ant tavo širdies“, o „lemputę“ taip reklamuojant jų gamintojus.
Galvojau ilgai, bet nesutikau. Siūlė ir kažkokius vaistus sąnariams reklamuoti. Irgi nesutikau.
Ne kartą farmacininkai skambino, net tekstus savo siūlė. Kai kurie buvo labai baisūs. Nesutikau keisti dainos.
– O dabar marškinėlių projektas jau išaugo marškinėlius?
– Tai seniausias mano projektas. Po jų buvo kelionių agentūra pasauliokeliones.lt, o dar vėliau – manodovanos.lt, kur galima ne tik patiems susikurti dovanas, savo parduotuvėlę su prekėmis, ant kurių galima „uždėti“ kurtą dizainą – taigi tapti dizaineriais.
Tada pamaniau, kad šią jau įgyvendintą idėją reikėtų pasiūlyti ir Lietuvos muzikantams, kurie galėtų turėti savo suvenyrų parduotuvėles ir savo sukurtą produkciją siūlyti gerbėjams, nesirūpinant nei suvenyrų gamyba, nei pristatymu.
Pamenu, kai pirmą kartą turėjau savo vardinius marškinėlius. Tai buvo kažkas tokio. O suvenyrai yra labai svarbi muzikinio verslo dalis. Tokią parduotuvę jau turi Andrius Mamontovas, tik mes dar atrinkinėjame prekes, ant kurių jis norėtų matyti savo logotipus.
– Jūs ėmėtės verslo, tačiau jo ėmėtės tada, kai nebeuždirbote iš muzikos? Koks tai jausmas – suvokti, kad yra vieno, labai svarbaus jums, etapo pabaiga? Ar nėra gėdos jausmo, kai pats sau turi pasakyti – į koncertus neateina žmonės? Ir tam tikra prasme pasakyti tai viešai.
– Pamenu, kai pirmą kartą daviau interviu apie verslą ir marškinėlius. Po to užlūžo serveriai – buvo didžiulis lankytojų srautas. Vienos krizės metu supratau, kad nebegaliu laukti, kol ji praeis, ir tada tęsti muzikinę karjerą. Norėjau kokios nors veiklos. Manęs netenkino tris kartus nukritę honorarai, netenkino aptuštėjusios koncertų salės. Pasidarė net gėda sakyti, koks yra tavo honoraras.
Aš su tuo negalėjau susitaikyti, niekaip negalėjau peržengti tos ribos, kad gal reikia palaukti. Su draugų pagalba nėriau į reklamos verslą. Taip, reikėjo atrasti nišą. Ne visus darbus galėčiau dirbti. Sakykime, būti barmenu man būtų lyg ir nejauku.
– Kodėl „Sąnariai“? Kodėl sukūrėte tokią dainą?
– Nežinau. Gal tuo metu man atrodė, kad kuo kvailiau – tuo geriau. Negaliu to paaiškinti. Tą žodį „sąnariai“ buvau išgirdęs vienoje iš dainų. Ir man jis patiko.
– Tačiau tas kvailumas pasiteisino?
– Labai.
– Kiek jums buvo metų, kai tapote populiarus?
– Apie 18–19. Su pirmomis savo dainomis roviau galingai. Pamenu, kadaise mano svajonė buvo atsidurti „Moksleivio“ žurnale. Prieš pradėdamas kurti buvau didžėjus Vilniaus diskotekose.
Visą laiką turėjau naujausią užsienio šokių muziką. Ir galvojau: Dieve, kaip būtų gerai, kad galėčiau pats taip padaryti. Maiviausi prieš veidrodį, repetavau judesius, koks aš būsiu kietas. Ir vieną dieną – bac, ir yra.
Sukūriau tokią dainą „Mada“, ir ja susidomėjo Lietuvos televizija. Pagal ją sukūrė kažkokių skarelių reklamą, kurią rodė prieš „Panoramą“ ir po jos. Toje reklamoje, stikliniame rutulyje, sukausi aš, o aplinkui šoko merginos.
Prasidėjo tai, ko nelaukiau, nesitikėjau. „Moksleivio“ žurnale, paskutiniame puslapyje, visada būdavo reitingai atlikėjų, už kuriuos skaitytojai balsuoja. Aš svajojau, kaip būtų faina, jeigu kada nors ten atsidurčiau. Ir ką jūs manote? Vieną dieną atsiverčiu ir matau: kažkur per vidurį – Tomas Augulis.
Buvo nerealu. Galėjai, regis, išprotėti. Viskas apsivertė, viskas pasikeitė, mane pradėjo fotografuoti viršeliams, žurnalams, pradėjau važinėti po įvairius „Mis“ konkursus.
– Tomai, ar dažnai teko gyvenime patirtį tokį tikrą, nuoširdų džiaugsmą, kaip tada, savo pavardę išvydus žurnale?
– Buvo tų džiaugsmų. Taip, vėliau daugelis dalykų, sukėlusių džiaugsmą, tampa įprasti. Didelės emocijos buvo pasirodžius pirmam albumui. Emocijos tokios, kokių nepakartosi. Vėliau noras filmuotis ir fotografuotis tapo ne toks svarbus kaip noras matyti galutinį rezultatą.
Pamenu, kai filmavome mariose. Mane kateris atplukdė ir pastatė ant stalo, apsėmė tik padus, tad aš, atrodo, vidury marių seklumoj stoviu.Plaukia laivai ir nesupranta, kas čia darosi, stovi Dievas su sparnais baltais, mojuoja ir sraigtasparnis dar skraido virš galvos.
Arba Klaipėdos žvejų rūmuose, kai išėjau į sceną, prieš tai neiškišęs nosies iš užkulisių. Kai prožektorius apšvietė salę, pamačiau ją pilną žmonių. Man kirto per kojas, sekundės dalį negalėjau patikėti, jausmas toks, kokio negali nusakyti. Visi žiūri į tave, visi pusantro tūkstančio žmonių žiūri į tave. Arba Vingio parke, kai visa publika su tavimi dainuoja tavo dainas.
Tai – ypatinga. Tokių dalykų nepamirši niekada, ir kitiems to net nelemta pajusti. Gimė žmogelis, baigė mokslus, ėjo į darbą, sukūrė šeimą, atsirado vaikai, paseno, numirė ir praėjo tas gyvenimas.
Aš dėkoju už kiekvieną savo gyvenimo dieną, už progą, už suteiktas pažintis. Man teko pažinti daug žmonių, pamatyti daug pasaulio šalių, būti ten, kur kiti nebūna. Tai yra didelė laimė.
– Jaunas, gražus, ant scenos. Matyt, buvote ir merginų svajonė? Dėmesio netrūko?
– Tai žinoma, juk būtų keista, jei būtų buvę kitaip. Tai yra popmuzikos klasika.
Aš greitai perpratau pramogų verslo taisykles, kurias man aiškino režisieriai, ir jų nereikėjo kartoti. Jeigu klipas – tai mašina, merginos ir visa kita.
– O jums patiko jaustis geidžiamam?
– Labai. Visi mano kartos atlikėjai troškome dėmesio. Ir turėjome idealias sąlygas populiarumui. Mūsų nebuvo tiek daug kaip dabar.
– Minėjote, kad ruošiate naująjį savo albumą.
– Taip, po dešimties metų pertraukos. Niekur labai neskubu. Renku, kuriu dainas. Man patinka kūrybinis procesas.
– O be kūrybos, be verslo – kur dar galima sutikti Tomą Augulį?
– Mane galima sutikti žaidžiantį padelio tenisą. Jį iš Ispanijos į Lietuvą parvežė Šarūnas Marčiulionis. Padelio teniso aikštė – mažesnė nei įprasto lauko teniso, taisyklės – panašios, tačiau skirtumas tas, kad iš galo yra stiklinės sienos, o žaidėjai turi galimybę paimti kamuoliuką, atšokantį nuo sienos.
Aktyviai praleisti laisvalaikio susirenka ir mano bendraminčiai. Vertinu draugus, naujas pažintis su įdomiais žmonėmis. Man patinka bendrauti, atrasti naujų idėjų. Bendravimas yra didelė jėga.
Dar labai mėgstu važinėti dviračiu, daug bendrauju su savo vaikais. Esu aktyvus tėvas – man rūpi, kuo gyvena mano vaikai, kaip jiems sekasi, kaip jie jaučiasi. Dukra dirba mano įmonėje, sūnus – mokosi. Man patinka mano darbas, muzika. Aš visa tai dievinu.
– Neseniai žiniasklaidoje pranešta apie tai, jog iširo jūsų santuoka.
– Taip, tačiau mes nutarėme šia tema nekalbėti.
– Daug keliaujate?
– Dabar ne tiek daug. Anksčiau daugiau keliaudavau, o dabar stengiuosi bent porą kartų per metus kur nors išvažiuoti. Tos kelionės tikrai nei romantiškos, nei poilsinės. Jos dažniausiai būna pažintinės.
– Kokią šalį pasirinktumėte savo vestuvėms?
– Nežinau. Man labai patinka Azija. Esu buvęs ir Tailande, ir Kinijoje, ir Taivane. Tai gal kurią nors Azijos šalių.
Bet kol kas tai negresia.
