Neseniai vykusį bendrą legendinio trio (Viačeslavas Ganelinas, V.Čekasinas, Vladimiras Tarasovas) koncertą Valdovų rūmuose muzikos kritikai pavadino išskirtiniu įvykiu Lietuvos muzikos istorijoje, o atlikėjus – muzikos dievais.
Kaip gyvena vienas jų – V.Čekasinas?
Apšepęs Žirmūnų penkiaaukštis. Praeinu pro grupelę draugų, kažko nepasidalijančių gatvėje prie šiukšlių konteinerio. Už kampo centus skaičiuoja dviese. „Ponia, gal primestumėte euriuką, labai troškina“, – atkišo ranką vienas. „Vyrams neduodu“, – atkertu ir neriu į nerakinamą laiptinę. Laimė, jie nesiveja, o ketvirtame aukšte girdžiu atsiveriant duris. „Labas labas, baryšnia (išvertus iš rusų k. – panelė), užeikit, aš kaip tik pietauju“, – kviečia nedidelis žmogeliukas – legendinė džiazo žvaigždė. Kaip visada apsirengęs labai stilingai – kažkuo nenusakomu, neaprašomu ir nesuvokiamu, bet nuolat kintamu. Tik ant galvos ta pati maestro pamėgta juoda maža beretė.
Kai atsisakau jo paties pasigaminto, pavadinimo, matyt, neturinčio, bet gardžiai kvepiančio pietų patiekalo, jis per daug nenusimena.
„Tai kavos, arbatos?“ – siūlo svetingai.
Kokios kavos? Juk visi muzikantai žino, kad su V.Čekasinu reikia gerti tik arbatą.
Maestro atlapoja spintelės dureles: „Kokios, baryšnia, pageidausite?“ Čia net akys raibsta nuo arbatų gausos. „Gal ramunėlių“, – pasikuklinu pasirinkdama nemėgstamiausią, bet nors žinomą.
Dairausi po butuką, kuriuo maestro, matau, didžiuojasi. Prieš porą metų jį įsigijo pardavęs visai apleistą tėvų butelį apšepusioje „chruščiovkėje“.
Koridoriaus sienos ir durys išdažytos rožine spalva, virtuvės staliukas – smaragdine. „Norėjosi šviesos ir spalvų“, – šypsosi pagirtas. Ant šaldytuvo raudonuoja tik viena rožė. Po koncerto gautos gėlės išdalintos, pasirodo, kažkokioms „baryšnioms“.
Kol maestro verda arbatą, smalsauju, kas jo knygų lentynose. Carlas Gustavas Jungas, Michailas Bulgakovas... O! „Seksualinės paslaptys, kurias turi žinoti kiekvienas vyras“, „Moters seksualinės energijos tobulinimas“...
Kai su arbatos puodeliais maestro įtipena į kambarį, aš jau žinau, nuo ko pradėsiu pokalbį su vasario 24 dieną 70-metį tyliai šventusiu džiazo patriarchu.
– Maestro, kas tai? – mojuoju knygomis. – Ar to jūs mokote ir savo studentus Vilniaus kolegijoje?
– Taip, nes niekas daugiau to nemoko. Čia ne tai, apie ką jūs pagalvojote, baryšnia. Tai yra bazė, kaip panaudoti seksualinę energiją kūryboje, kurią duodu mokiniams. To nėra nė viename vadovėlyje, – šeimininkas patogiai įsitaiso krėsle pasirengęs ilgai paskaitai. O aš apsidžiaugiu paprašiusi raminamosios ramunėlių arbatos.
– Reikia išmokti, kaip reikiamu metu valdyti ir panaudoti seksualinę energiją kūryboje, nukreipti ją reikiama linkme. Aišku, jei reikia tik seksualinio gyvenimo, tai reikia. Bet mane tai domina kaip energetinė kūrybinės išraiškos stimuliacija, tam tikro tipo komunikacija. Jei jūs atliekate viešą aktą...
– Ką? – užsikosėju.
– Turiu galvoje – komunikavimo, bendravimo veiksmą. Jei jums staiga reikia scenoje persijungti, pasakyti muzikinę frazę ne žodžiu, o muzikine išraiška, arba pa-prašyti muzikanto sugroti tą vietą švelniai, minkštai – kaip tai atlikti? Čia ir padės, jei žinosi, kaip panaudoti seksualinę energiją.
– Maestro, jūs pats visa tai išstudijavote?
– Na, taip, tai iš mano asmeninės praktikos. Koncertą reikia sugroti stabiliai, o mano emocinė, fizinė būsena gali būti įvairi. Jei žinai, kurioje vietoje mobilizuoti raumenis, kaip stimuliuoti tai, kas tuo metu yra nusilpę, tada susikoncentravęs į kūno valdymą ir panaudodamas seksualinę energiją pasieksi savo tikslą, – ramiai dėsto V.Čekasinas.
– Ar galima tą seksualinę energiją panaudoti, na, ne muzikuojant, bet meilėje? Kas jums yra meilė, maestro? – kreipiu kalbą suprantama linkme. – Kažkada mane, žurnalistę, esate mulkinęs apie meilę pasakodamas taip: „Atsiranda energetinis kontaktas tarp žmonių. Toks kontaktas duoda postūmį, įsiūbuoja, kad ką nors sukurtum.
Kyla jausmai, kuriuos norisi transliuoti. Tarp žmonių yra dviejų tipų santykiai – savininkiško ir energetinio ryšio suvokimas. 99 proc. savininkiški. Mes sakome – tu esi mano, ir dėl tos neteisingos nuostatos kyla visos kančios.“
– Jūsų supratimas apie meilę nepasikeitė?
– Ne, meilė yra keitimasis energija, tam tikras bendradarbiavimas, kaip aš ir sakiau.
– Visas jūsų gyvenimas nuo 23 metų, kai atvykote į Vilnių, – kelionės ir gastrolės. Lietuvos džiazo menininkai buvo turbūt vieninteliai buvusioje SSRS, kurie galėjo taip plačiai keliauti po pasaulį.
Pašėlęs ritmas, svaiginanti karjera ir visur – pripažinimas, premijos, gerbėjai. Gyvenote nuotykių kupiną gyvenimą, maestro?
– Turbūt, bet nieko neprisimenu. Gal todėl, kad anuomet džiazo klubuose visi labai rūkė. Ir salėje, ir užkulisiuose. Aš ir V.Ganelinas visai nerūkėme, baisiai kentėjome. Man grojant dažnai akyse su-kdavosi tik juodi ratilai. Gal nuo to dingo atmintis? Štai V.Tarasovas pats rūkė, jam nieko, ratilai nesisukdavo ir jo atmintis gal nepažeista. Todėl jis ir galėjo parašyti knygą „Trio“, kurioje pasakoja ir tai, ko mano gyvenime visai nebuvo. Bet, kaip sakiau, jis žino geriau.
Iš mūsų gastrolių prisimenu tik tą pašėlusį tempą – kai užsienyje baigi koncertą vidurnaktį, o kitą vakarą turi koncertuoti kitame mieste už 900 kilometrų. Su kvartetu ir važiuojame per naktį susispaudę viename automobilyje – mes ir dar mūsų instrumentai.
– Kodėl jūsų gyvenimą kolega yra pavadinęs tema kvapą gniaužiančiam romanui?
– Nežinau, ką V.Tarasovas čia prisigalvojo... Jei man pavykdavo įgyvendinti keletą savo projektų, tai ir būdavo romanas. O jei projektai dideli ir jų daug – tai ir didelis romanas.
– Maestro, jūs iš manęs juokiatės? Jūsų mokiniai prisimena ir pašėlusias jūsų meilės istorijas, kuriose ne- trūko gerbėjų grasinimų nusižudyti, ašarų, aistrų. Gerbėjos atsibelsdavo į Vilnių iš visų miestų, kur jūs tik koncertavote. Gal prisimintumėte kokią linksmą istoriją ar moters, kuri buvo jūsų mūza, vardą?
– Ne, ne, aš nieko neprisimenu... Nebuvo jokių moterų... Aišku, ir vyrų taip pat.
– Tada priminsiu jums vieną jūsų „projektą“.
„V.Čekasinas dirba muzikos mokykloje su mokiniais. Staiga atsidaro klasės durys. Iš pradžių įžengia įspūdingas biustas, po to pasirodo ir jo savininkė, pritrenkianti moteris. Aišku, ji pas Čekasiną. Viena jo gerbėjų, išgirdusi jį grojantį Maskvoje ir atsibeldusi sovietiniais laikais į Vilnių net iš Paryžiaus...“
– Galite rašyti, bet būtinai pažymėkite, kad informacija nepatvirtinta.
– Tai jokios meilės neišgyvenote? Turėjote dvi žmonas, bet gyvenate vienas. Ir ne kokia nors paslaptinga dama čia jums pritiesė staltiesėlių ir jaukiai sutvarkė butą?
– Na, nesakau, kad damų nebūna. Nesu vienas, turiu daug pažįstamų, tarp jų yra ir damų, su kuriomis galima pasikalbėti. Puikiausias bendravimas su jomis – per atstumą. Kaip sakiau, meilė yra energetinis ryšys. Aš turėjau stiprių energetinių kontaktų, kurie išliko iki šiol. Ar tai norėjote išgirsti? – aiškiai mane per dantį traukia džiazo magas.
Aišku, ne tai. Bet žinau vardus dviejų damų, apie kurias jis kalba su malonumu ir net prisimena jų gimimo datas. Tai – Larisa ir Ania.
Vieni Maskvos gimdymo namai, 1986 metai. Laukiamajame būriuojasi grupelė žmonių, tarp jų V.Čekasinas, jo kvarteto kolegos iš Lietuvos Leonidas Šinkarenka ir Gediminas Laurinavičius, atvykę čia koncertuoti. Įvykis neeilinis. V.Čekasinui gimė duktė Ania. Atsidaro durys, stambi slaugė baltu chalatu išneša suvyniotą į vystyklus kūdikį ir griausmingu balsu įsako: „Paimkite kūdikį!“ Grupelėje niekas nesujuda. Slaugė pakelia balsą: „Paimkite pagaliau kūdikį! Kas jo tėvas?“
„Žvilgteliu į V.Čekasiną. Jis stovi visas išbalęs, galvą žemyn nudūręs ir žingsnio negali žengti. Suprantu – reikia gelbėti situaciją. Žengiu į priekį ir sakau – duokit man, aš tėvas“, – ir šiandien L.Šinkarenka kvatojasi, kai su savo mokytoju V.Čekasinu prisimena jo jaunesniosios dukros Anos gimimą.
„Dabar Ania (31 m.) dainuoja popsą ir su viena Maskvos grupe važinėja po visą pasaulį. Dainuoti ją į savo grupę pasikvietė azerbaidžaniečio naftos milijonieriaus sūnelis. Tėvas Maskvoje pastatė visą pramogų miestą „Crocus Sity“, net pasiekė, kad tiesiant metro liniją specialiai ji darytų vingį pro šį kompleksą. Bet Ania dažnai dirba ir Lietuvoje su jaunaisiais džiazo kūrėjais, aš jai specialiai parašiau programų. Ji jau nusipirko Vilniuje butą ir tikiuosi, kad greitai mes ją išgirsime čia dainuojančią džiazą“, – tikisi džiazo meistras.
Larisa Čekasina (45 m.), maestro pirmagimė, užaugusi Vilniuje, taip pat turi nuostabų balsą. Daug kas prisimena, kai ji dainavo Stepono Januškos grupėje „Studija“.
„Larisa ištekėjo ir gyvena Vokietijoje, augina tris vaikučius. Jai dabar sunku koncertuoti, bet noriu tikėti, kad pavyks vėl grįžti į sceną“, – pasakoja maestro ir, kad ir kaip slėptųsi, pamatai jo silpną vietą – jis didžiuojasi savo dukromis, kurių pačiam auginti neteko.
- Jūsų visas gyvenimas nuo 23-ejų metų, kai avykote į Vilnių, kelionės ir gastrolės. Lietuvos džiazo menininkai buvo turbūt vieninteliai buvusioje SSSR, kurie galėjo taip plačiai keliauti po pasaulį.
Pašėlęs ritmas, svaiginanti karjera ir visur – pripažinimas, premijos, gerbėjai. Gyvenote pilną nuotykių gyvenimą, maestro?
– Turbūt, bet nieko neprisimenu. Gal todėl, kad anuomet džiazo klubuose visi labai rūkė. Ir salėje, ir užkulisiuose. Aš ir V.Ganelinas visai nerūkėme, baisiai kentėjome. Man grojant dažnai akyse sukdavosi tik juodi ratilai. Gal nuo to dingo atmintis? Štai V.Tarasovas pats rūkė, jam nieko, ratilai nesisukdavo, ir jo atmintis gal nepažeista. Todėl jis ir galėjo parašyti knygą „Trio“, kurioje pasakoja ir tai, ko mano gyvenime visai nebuvo. Bet, kaip sakiau, jis žino geriau.
Iš mūsų gastrolių aš prisimenu tik tą pašėlusį tempą – kai užsienyje baigi koncertą vidurnaktį, o kitą vakarą turi koncertuoti kitame mieste už 900 kilometrų. Su kvartetu ir važiuojame per naktį susispaudę viename automobilyje – mes ir dar mūsų instrumentai.
- Bet juk būta ir linksmesnių nuotykių? Priminsiu vieno jūsų kolegos pasakojimą. „Štai rieda traukinys „Čaika“ iš Talino į Vilnių. Bendrame vagone ir V.Čekasino kvartetas, grįžtantis iš gastrolių. Kaip įprasta, keleiviai valgo vištą ir šnairuoja į taurelę lenkiančius džiazmenus. Nematyt tik paties maestro, kuris niekada nieko – nei į burną.
Staiga tambūre kyla pragariškas triukšmas. Atsidaro durys ir į vagoną įvirsta kompozicinė grupė: visomis keturiomis ropoja džiazo pianistas Olegas Molokojedovas, o jį apžergęs maestro V.Čekasinas spardo kulnais per pasturgalį ir pučia klarnetą, lyg skelbdamas Paskutinę teismo dieną. „Kompozicija vadinasi „Kentauras“, – praneša džiazo žvaigždė apstulbusiems keleiviams“.
– Gal taip ir buvo, o gal ir ne. Žinot, ta mano atmintis... Rašykit vėl – informacija nepatvirtinta.
- Kaip čia yra maestro, per mūsų pokalbį atrodo jūs daugiau apie save sužinojote iš manęs, negu aš – iš jūsų?
– O jūs kalbėkite, dar neišeikite. Aš gi jums, baryšnia, sakiau, kad man patinka bendrauti su damomis.
- Gerai, tada paklausiu rimtesnių dalykų. Per jūsų trio koncertą Valdovų rūmuose teko iš arti stebėti jūsų visų trijų veidus. Jūs buvote taip susikaupę, taip įsiklausę vienas į kitą, lyg jus rištų kažkokią nematoma virkštelė.
Nei repeticijų, nei natų, tiesiog atsisėdote po 13 metų kartu prie savo instrumentų ir klausytojų akyse sukūrėte stebuklą, kurio niekada nebus įmanoma pakartoti. Kaip?
– Miela baryšnia, čia joks stebuklas. Tai yra tik normalus, profesionalus darbas. Kiekvienas mūsų turime individualią kūrybinę praktiką, žinome struktūrizavimo principus, technologiją. Įsiklausome vienas į kitą, ir žinome, kaip reaguoti į partnerio improvizaciją.
- Ir tai viskas? Kaip jūs, įsiterpdami vienas į kito muzikinį solo, „neužšokate“ vienas ant kito, o kažkokiomis eiliniam žmogui nesuvokiamomis priemonėmis lyg magai išaudžiate net valandos trukmės kūrinį?
– Mes žinome, kiek laiko užtruks vieno ar kito atliekama tema, kiek ji plėtosis. Tiesiog jaučiame laiką, o tos savybės nepamirši ir per dešimtmečius, – aiškina maestro, o aš tik kraipau galvą.
Norite pavyzdžio? Pasekite laiką – lygiai per 20 sekundžių aš jums sudainuosiu temą iki kulminacijos.
Seku laiką savo telefone, maestro niūniuoja ir ranka muša taktą. Tempas nuolat intensyvėja, garsiai dinamiškai kyla ir... kulminacija!
– Na, kiek laiko praėjo? – gudriai šypsosi V.Čekasinas.
- Lygiai 20 sekundžių, – numykiu gal ir įtikinta. – Visus, kurie klausėsi Trio koncerto, matyt nepaliko viena mintis – visa tai girdi vienintelį ir paskutinį kartą, nes nesuteikėte vilčių, kad dar kada nors koncertuosite kartu. Ar jūs ant scenos jautėtės taip pat?
– Na, jei kas dar išrašys premiją, gal ir vėl susirinksime, – šypteli V.Čekasinas, bet jo žodžiuose išgirstu ir kartėlio.
- Visi trys santūriai kalbėjote, kad džiaugiatės įvertinimu. Bet buvo galima įžvelgti ir šiokio tokio nusivylimo. Muzikos pasaulyje jau senokai stebimasi, kad visi apdovanojimai, ordinai ir premijos džiazo srity aplenkia legendinį džiazo trio, kuris įėjo į pasaulio džiazo istoriją ir sukūrė muzikoje tai, ko niekas iki jų nedarė. Nacionalinės kultūros ir meno premijos turėjote laukti kelis dešimtmečius.
– Jokių premijų niekada nelaukiau. Ačiū, kad davė, pasidalinome vieną premiją trise, ir gerai. Visada sakiau – jei ir nematė, tai ir gerai, nes netrukdė dirbti.
- Ar nepagalvojate apie galimybę visiems trims vėl kartu koncertuoti pasaulyje džiazo festivaliuose?
– O kas prodiusuos? Europoje daug gerų atlikėjų, bet Amerikos prodiuseriai yra tiesiog žvėriškai geri, jie užpildo visą rinką.
Miela baryšnia, reikia suprasti, kad viskas, apie ką mes kalbame, yra praeitis. Todėl ir sakau, kad jos neprisimenu. Gyvenu tik ateitimi, kuri niekada neateis.
Praeis savaitė, kita, ir viskas užsimirš.
