Kalbant apie lietuvių kovą už laisvę ir istorinį Baltijos kelią režisieriaus Donato Ulvydo (41 m.). veidas pasikeičia – tai jam taip artima ir jautru. Tad nenuostabu, kad naujausias jo filmas apie laisvę „Emilija iš Laisvės alėjos“ sulaukė pačių gražiausių įvertinimų.
Pažiūrėję „Emiliją iš Laisvės alėjos“ verkia net okupacijos laikų jau neregėję paaugliai. Akivaizdu, kad režisieriui savo jauseną puikiai pavyko perkelti į kino juostą, rašo žurnalas „Stilius“.
Vienas ryškiausių šių dienų Lietuvos režisierių pastaruosius dvejus metus dirba nedidelėje studijoje LRT patalpose. Ten kurtas tiek šis filmas, tiek televizijos laida „Laisvės vėliavnešiai“, tiek daug kitų projektų.
„LRT, gavus finansavimą filmui, tapo mūsų partneriais. Kaip kūrėjas visada ieškai, kur sėdėti: nori nenori į kūrybą eini kaip į darbą. Ūkis ir bitės atima daug laiko ir dėmesio“, – rodydamas savo studiją pasakojo jis.
Prieš pokalbį režisierius kuklindamasis primena, kad pats savarankiškai nėra sukūręs nė vieno filmo. Į visų filmų, kuriuos režisavo, kūrimą jis buvo pakviestas. Filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ idėja pirmiausia kilo prodiuserės Živilės Gallego galvoje. Tada filmo kūrybinėje komandoje atsidūrė jo scenaristas Jonas Banys, o vėliau – ir D.Ulvydas.
– Kad ir kaip būtų, lietuvybės tema jums artima?
– Nesu kūręs nė vieno man svetimo filmo. Tiesiog taip atsitiko, kad kūriau filmą apie Tadą Blindą, o dabar – „Emiliją“.
Būdamas vaikas, gyvendamas sovietinėje Lietuvoje, girdėdavau, kaip tėtis kalba apie tikrąsias vertybes, už kurias reikia kovoti. Per Sausio 13-ąją, dar būdamas paauglys, įvykius stebėjau per televiziją. Tuo metu gyvenau Šiauliuose ir supratau, kad vyksta kažkas reikšmingo. Bet tai nebuvo mano, nes ten nedalyvavau. Tokį kompleksą nešiojausi visą gyvenimą – norėjau ką nors duoti ir aš. Tad gyvenime pasitaikančios patriotinės temos yra artimos, nes tai mano, kaip piliečio, kaip tėvo, pareiga atiduoti duoklę savo valstybei.
– Prezidentas Valdas Adamkus, iš kurio gavote apdovanojimą, pavadino filmą dovana Lietuvai.
– Nedrįsčiau taip pasakyti, ne aš taip pavadinau. Tačiau tokį įvertinimą man labai malonu girdėti. Tokių atgarsių matau ir socialiniuose tinkluose. Bet tai ir geriausia, kai įvertinimą pasieki, o ne pats jį įvardiji. Galiu turėti dovaną jums, žiūrovams, bet negaliu turėti dovanos Lietuvai... Vėlgi, tai noras būti dėkingam valstybei, kurią myli, kurios istoriją žinai ir suvoki, kiek kainavo už ją kovoti.
Manau, kad kūrėjai tą pilietinį sąmoningumą savyje turi turėti ir vystyti. Kai žiūrime amerikietiškus filmus, beveik kiekviename matome šalies vėliavą. Ar jiems už tai mokama? Esu tikras – ne. Vadinasi, tai kūrėjo sąžinė: jis nori paminėti savo šalį, pagirti ją, priminti, sureikšminti. Tokie dalykai yra kertinės vertybės, kurias sąmoningi piliečiai puoselėja. Lygiai taip pat ir aš noriu.
– Iš prezidento rankų gavote apdovanojimą „Laisva šalis“. Ką V.Adamkus jums pasakė teikdamas apdovanojimą?
– Kai kūrėjas gauna progą nusilenkti prieš 400–500 žmonių, kai jie tau ploja, tai be galo jautri ir jaudinanti akimirka. Bet kai visi tie žmonės sėdi ir pirmas iš jų atsistoja V.Adamkus... Tokio dalyko neužmiršiu niekada. Tai yra daug pasiekęs, gerbiamas, mylimas žmogus. Kai jis parodo tokį dėmesį, nebesvarbu, ką pasakys. Pats faktas, kad jis atsistojo ir paskatino kitus atsistoti, jau yra įvertinimas. Tai daugiau nei žodžiai.
– Kurdamas filmą sulaukėte įvairiapusiško palaikymo. Kaip palaikė artimos aplinkos žmonės?
– Kūrėjas yra egoistas, jis priverčia visą aplink jį esantį pasaulį suktis jo ritmu. Laimingi tie kūrėjai, kurie turi tam sąlygas.
Esu pratęs nuvežti ir parsivežti vaikus iš mokyklos, bet kai filmuoju filmą, negaliu to daryti. Tada pagelbėja šeima ir draugai. Ir jeigu draugai pripratę atvykti savaitgaliais į svečius, artėjant premjerai jie žino, kad man negalima skambinti. Artimiausias žmonių ratas žino, kad tai yra tarsi paskutiniai nėštumo mėnesiai, esi nepakaltinamas.
– Jūsų filmas skirtas plačiajai auditorijai, įskaitant ir jautriausiąją, vaikus?
– Niekada negali būti geras visiems. Tai sakydamas metu akmenį į savo daržą, bet nėra skalbyklės kartu su DVD grotuvu. Tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad šio filmo auditorija daug platesnė, nei tikėjomės. Atrodė, kad filmas bus skirtas tiems, kurie turi šiokių tokių sąsajų su sovietine istorija, žino, kaip tada buvo blogai, ir gali pasidžiaugti šiandiena.
Sulaukiau įvairių reakcijų. Priėjo pagirti vos prieš dieną į kariuomenę įstojusi ir Lietuvai priesaiką davusi mergina. Rašo mokiniai ir sako, kad keliavo žiūrėti filmo su visa klase, ir dėkoja už tai, jog primenu, ką jie skaitė vadovėlyje. Tai dvigubai stipriau. Tai didelė staigmena. O kino teatrai džiaugiasi, kad mato daug daugiau vyresnio amžiaus žmonių kine nei įprastai.
– Kaip jūsų paties vaikai reagavo į filmą?
– Į filmavimą buvo įtraukta visa šeima, nes kai reikia žmonių masinėms scenoms, susikvieti visus... Mano mažasis, devynerių Motiejus, taip pat filmavosi. Su mama filme jis pakankamai matomas. Jam buvo smalsu laukti, kad pamatytų save. Vyresnėlis, penkiolikos Hubertas, buvo tas, kurio reakcija man buvo labai įdomi. Svarsčiau, ar jis supras. Ir jei man labai patinka Marijaus Mikutavičiaus parašyta daina filmui, sūnui nelabai patiko. Tačiau po premjeros jis man pasakė: „Okey, tėti, įskaitau.“ Girdėjau, kad buvo penkiolikamečių, kurie pažiūrėję nuoširdžiai verkė.
– Kas jums asmeniškai jautriausia kalbant apie Lietuvą ir laisvę?
– Didžiuojuosi pastarųjų dvidešimties metų istorijos žingsniais, kuriuos galiu kitiems papasakoti.
Iš neigiamos pusės jautru, kai matau, kad žmonės neturi politinių įsitikinimų ir politinės valios, nėra politinės kultūros turėti savo pažiūras, eiti balsuoti. Kartais matau daug piliečių, kurie nesupranta, ką turime ir turėtume daryti: kaip bus, taip bus... Nėra supratimo, kad turime rūpintis ir puoselėti šalį. Tas abejingumas, atsakomybės savo šaliai nebuvimas plačiai matomas, ir aš tai jaučiu. Ir ne vien emigracija tai atspindi. Kartais žmonės tiesiog negalvoja, kur gyvena ir kokia mūsų istorija. Kalbant žargonu, žmonėms yra „dzin“.
– Ar turite matymą, ką pakeisti, kad nebūtų „dzin“?
– Aš negaliu turėti receptų, esu per daug jaunas ir dar ieškau šių atsakymų. Rizikuodamas būti apmėtytas akmenimis galiu pasakyti, kad turime sulaukti, kol ateis kita karta.
Vis dėlto ji turi pasikeisti, ir tada žiūrėsime: ar ateina karta, kuri nebeturi sovietinio komplekso, kuriai pasaulis yra toks pat platus, kad ir iš kur važiuotum – iš Londono ar Vilniaus. Ateis karta, kuri neslėps, kad moka lietuvių kalbą, kurios niekas kitas nemoka, ir didžiuosis tuo. Tikiu, kad ateis karta, kuri sakys, kad esame maži, bet galingi.
– Dažnai patys lietuviai vieni kitus kaltina, kad nemoka švęsti savo laisvės. Kaip jūs švenčiate?
– Vasario 16-ąją man svarbu nueiti ten, kur šaudomos salvės, kur susirenka žmonės, prie Prezidentūros, kur keliama vėliava. Man tai diena, kurią noriu paminėti. Sutinku būtent tuos žmones, kurie man šviesūs, kuriuos sutikęs didžiuojuosi. Ne kokiame nors vyno klube, o būtent ten. Garbė ten atsidurti, būti ir parodyti save – man tai brangu.
Tokios tradicijos svarbios. Lygiai taip pat, kaip su šeima namuose per televiziją stebint olimpiadą išgirdus Lietuvos himną atsistoti. Kitą kartą vaikas, išgirdęs Lietuvos himną, supras, kad reikia atsistoti. Taip ir kuriamos tradicijos.
– Kuris Lietuvos istorijos periodas jums artimiausias, labiausiai kabinantis?
– Baltijos kelias. Kai bandau suvokti, kas atsitiko, kad žmonės susirinko ne į vieną aikštę, ne į vieną miestą! Visų trijų Baltijos valstybių žmonės susikibo už rankų... Man tai visiškas fenomenas. Darkart apie tai reikėtų kurti filmą. Tai reikia rodyti pasauliui. Mane tai graudina. Tai iš tų įvykių, kurių negali pagrįsti argumentais. Esu apie Baltijos kelią pasakojęs užsieniečiams, jie į šią istoriją reagavo rodydami ant rankų pasišiaušusius plaukus.
Jei reikėtų kurti istorinį filmą, man būtų be galo įdomu prisiminti, ką lietuviai nuveikė, kad nuėjo iki Juodosios jūros. Tai istorijos žingsnis, kuris vertas paminklo, vadovėlio, žinoma, ir filmo.
