Šiandien Aidžio sugalvotas „socialaus marketingo“ terminas tapo sėkmingai veikiančios įmonės pavadinimu. Nors iš pradžių A.Daliko klientai, gavę pasiūlymą reklamuotis feisbuke, tiesiog sukiodavo pirštu prie smilkinio, rašo žurnalas „Stilius“.
„Man ši idėja buvo labai įdomi, bet pirštų sukiojimas tuo metu nesiliovė. Išėjau iš darbo, nes reklamos agentūrai, kurioje tuo metu dirbau, socialinių tinklų rinkodara užsiimti buvo nuostolinga, niekas nenorėjo investuoti. Bet tikriausiai teisingai darė, nes tuomet nebuvo aišku, kaip iš to sėkmingai uždirbti pinigų“, – prisimindamas 2008-uosius pasakojo A.Dalikas.
Galima drąsiai teigti, kad Aidis – vienas pirmųjų feisbuko vartotojų Lietuvoje ir tikrai pirmasis, rimtai ėmęsis svajoti, o vėliau – ir įgyvendinti rinkodarą feisbuke. Tuo metu, kai jam kilo tokia idėja, feisbuke buvo vos 40 tūkst. vartotojų iš Lietuvos, o dauguma gyveno one.lt eroje.
Jį patį į feisbuką atvedė studijų užsienyje bičiuliai, mat grįžus į Lietuvą taip buvo lengviau palaikyti ryšį su draugais.
„Tuo metu pasaulyje išpopuliarėjo „Web2.0“ internetas, kuriame žmonės buvo ne tik vartotojai, bet ir turinio kūrėjai. Feisbukas tuo metu buvo orientuotas tik į žmones, bet aš pradėjau tikėti, kad socialinio tinklo teikiama galimybė kurti prekės ženklo puslapius ir bus ateities reklama“, – aiškino Aidis.
Tais metais vyras važinėdamas į darbą sostinėje iš Kauno klausydavosi garso knygų. Vienoje rinkodaros guru vadinamo Setho Godino knygų buvo užsiminta, kad lengviausias būdas gyvenime iškilti – sugalvoti savo žodį arba savo pavardę paversti prekės ženklu. Taip jis ir sukūrė iki tol Lietuvoje dar neegzistavusį terminą.
Galiausiai praėjusių metų pabaigoje A.Dalikas pats išleido savo parašytą knygą apie feisbuko rinkodarą. Ir pasikalbėti susitikome knygyne esančioje kavinukėje, pasirodo, ne be reikalo – „Socialaus marketingo“ bendraturtis su knygomis turi itin glaudų ryšį.
– Kaip trumpai paaiškintumėte savo sugalvotą terminą?
– Socialus marketingas arba jo strategija yra pirmiausia rinkodara, paremta bendravimu, ilgalaikių ryšių mezgimu ir grįžtamuoju ryšiu iš vartotojų. Sociali rinkodara padeda užsimegzti draugystei, o tada gerokai lengviau įtikinti pirkti. Principas toks: duok, kad gautum.
– Turėjote asmeninį siekį sukūręs naują terminą išgarsinti ir savo vardą?
– Nesu iš tų žmonių, kurie labai veržiasi į rampos šviesą, be to, tai nebuvo per naktį pasiekta sėkmė.
Tuo metu man buvo 25-eri. Dirbau remdamasis principais, kuriais pats tikėjau, dalijau patarimus nemokamai, rašiau apie tai tinklaraštį, straipsnius, pagaliau mane pastebėjo ir žurnalistai. Galiausiai sulaukiau pirmųjų klientų, dvejus trejus metus iš to ir gyvenau. Bet nebuvo matyti didesnių perspektyvų.
Netyčia susitikau ir pakalbėjau su studijų laikų bičiuliu Arijumi Žaku, kuris šiuo metu yra įmonės direktorius ir veidas. Jį ši idėja labai sudomino, ir nusprendėme įkurti įmonę ir ją pavadinti mano sugalvotu terminu.
2012-aisiais įkūrėme įmonę, o dabar išaugome į prekės ženklą, kurį atpažįsta nemažai žmonių Lietuvoje. Dabar dirbame ne tik su feisbuku, bet ir kitais socialiniais tinklais, „Google“ reklama, reklamos planavimu, kuriame puslapius. Turime nemažą apyvartą ir 23 žmonių kolektyvą. Pats neįsivaizdavau, kad taip galėtų nutikti. Tikėjomės šiek tiek didesnės apimties, nei aš vienas generavau, o viskas pradėjo riedėti į priekį kaip sniego gniūžtė labai greitai.
– Jūsų darbas reikalauja ir daug analizės, tad gal jus galima vadinti interneto tendencijų prognozuotoju?
– Tikrai taip. Turiu prognozuoti, kas bus ateityje, kitaip vertės klientams nesukurtume. Jie irgi nori žinoti, kas bus rytoj.
Kad tai būtų galima padaryti, per dieną praleidžiu 3–4 valandas vien skaitydamas užsienio ir Lietuvos aktualijas, analitinius straipsnius, „popsines“ naujienas.
Kiek save atsimenu, visada į save siurbdavau visą informaciją: ar tai būtų tekstas apie Žilvino Grigaičio gyvenimą, ar apie neuromokslą. Pastaruoju metu esu užkabintas profesinės literatūros. Beveik visuomet skaitau kelias skirtingas knygas – skirtingas dienas skiriu skirtingoms temoms.
Šiandien skaitau Danielio Kahnemano „Mąstymas, greitas ir lėtas“ – apie mūsų smegenų veikimą ir Elano Musko biografiją. Net per mano vestuves buvo parodytas filmukas apie mane, kuriame – knygoje išsaugotas raštelis, man, trylikamečiui, paliktas mamos. Tai buvo knyga, kurią ji rado paslėptą po vonia, ir tame raštelyje buvo parašyta: „Aiduti, brangusis, jei dar kartą rasiu knygą vonioje, iš tavęs bus konfiskuotos visos knygos. Prašau gerbti knygas ir skaityti ten, kur jas skirta skaityti.“ Visur mano namuose būdavo prislapstyta knygų. (Juokiasi.) Eidamas miegoti užsidegdavau lemputę arba mobilųjį naudodavau kaip žibintuvėlį, kad galėčiau skaityti po antklode.
– Ar šiomis dienomis jūsų rankose dar atsiduria klasikos kūrinių, romanų?
– Romanus skaitau rečiau ir dėl to ant savęs pykstu. Lengvą literatūrą skaitau, kad visiškai atsipalaiduočiau. Neseniai perskaitytos knygos – „Bridžitos Džouns dienoraštis“, komiko Paulo Reiserio knyga „Tėvystė“.
Kartais grįžtu namo ir tiesiog įsijungiu kvailą filmą, kad smegenys veiktų visai kitokiu režimu.
– Kiek laiko per dieną pats praleidžiate naršydamas feisbuke?
– Viskas nuo to ir prasidėjo, kad buvau uolus naršytojas. (Juokiasi.) Tik vėliau suvokiau, kiek laiko tai suvalgo. Būna dienų, kai darau „iškrovą“ – visai nenaršau feisbuke. Padeda, kai reikia susikaupti. Pradėjau riboti savo betikslį vartojimą. Reikia suvokti, kad tai yra beribės informacijos šaltinis.
– Dabar madinga atsiversti į ramesnį gyvenimo būdą be televizijos, feisbuko telefone. Nemanote, kad socialiniai tinklai galėtų žlugti?
– Madinga taip kalbėti, bet tuo viskas ir apsiribos. Feisbukas nedings, kaip ir žmonės nenustos vartoti alkoholio, rūkyti ar kitokiais būdais savęs žaloti. Socialiniai tinklai iš dalies gali būti žalojimo priemonė, bet tai gali būti ir gėris.
Yra šalių, kur žmonės naudodamiesi socialiniais tinklais sukėlė revoliucijas. Tai labai gera priemonė suteikti balsą kiekvienam iš mūsų.
– Kaip jūsų paties gyvenimą paveikė socialinis tinklas?
– Pirmiausia, įgijau pragyvenimo šaltinį. Dėl mano būdo siurbti informaciją šis socialinis tinklas man padėjo palaikyti gyvenimo būdą, nes protingai sekant įdomius žmones, prekės ženklus, susidėliojant informacijos šaltinius, tai gali tapti kasdieniu laikraščiu, kuriame gauni tik įdomiausią informaciją. Daugybė asmeninių santykių nebūtų galėję išsilaikyti taip ilgai, jei ne socialiniai tinklai.
– Jūsų šeimoje visi turi feisbuko anketas?
– Žmona Giedrė, žinoma, turi. Savo sūnų Harį labai saugau. Aišku, jis pats nieko negali padaryti, jam vos vieneri. Labai nemėgstu, kai žmonės savo vaikus į socialinę erdvę bruka jiems dar negimus.
Stebėdamas vartotojų elgseną suprantu, kodėl žmonės taip daro. Man pačiam tai yra nepriimtina.
Feisbuke yra gal tik trys mano vaiko nuotraukos, bet aš tikrai neplanuoju kurti jo gyvenimo dienoraščio. Sulaukęs trylikos jis galės nesigėdyti, kad internete yra jo sėdinčio ant puoduko nuotrauka ir vaizdelis, kaip apsitaškė valgydamas košę.
– Ką jūsų feisbuko anketa sako apie jus?
– Yra dalis informacijos, kurią skelbiu ribotai – savo feisbuko draugams, ir yra kita dalis, kurią skelbiu viešai. Feisbuke stengiuosi kalbėti taip, kad nebūtų gėda. Dalijuosi informacija, kuri man atrodo aktuali, bet labai nesileidžiu į asmeniškumus: ką valgiau, ką dariau, kur keliauju. Esu daugiau stebėtojas.
– Apie ką svajojote vaikystėje? Greičiausiai tada negalėjote nutuokti, kad duoną valgysite iš interneto?
– Paauglystėje, prisižiūrėjęs serialo „Eli Makbyl“, norėjau tapti advokatu. Bet paskutiniais metais mokykloje nusprendžiau, kad man įdomiausia būtų vadovauti, visiems reguliuoti, ką daryti, pačiam mažiau dirbti. Todėl ėmiausi studijuoti vadybą.
Tiems, kurie juokdavosi, sakydavau, kad vadybininkas yra pati geriausia profesija – Valdas Adamkus yra aukščiausio lygio vadybininkas (tuo metu jis buvo prezidentas).
Vadovavimas man buvo patrauklus, nes man atrodė, kad taip galėčiau surinkti daug informacijos, mokyti ir padėti kitiems. Tai suvokiau kaip galimybę pasiekti ko nors daugiau, nei išmanydamas konkretų amatą.
Nenorėjau uždirbti tik tiek, kiek gali padaryti mano rankos. Ir dabar visai neblogai sekasi – stengiuosi užtikrinti, kad dirbantys žmonės kuo greičiau tobulėtų, taptų savo srities ekspertais ir per trumpiausią įmanomą laiką sukurtų daugiausia naudos, tačiau nepervargtų.
– Visur gyvenime remiatės logika, praktišku mąstymu ar priimate ir nelogiškų sprendimų?
– Turiu labai daug nepraktiškų savybių. Mano verslo partneris galėtų papasakoti daug situacijų, kai ką nors padarydavau arba norėdavau padaryti įsikarščiavęs. Per savo būdą esu vos neatleidęs trijų darbuotojų – dėl pasikartojančių klaidų, kurios man atrodo neatleistinos. Arijus net savo atostogų metu man skambindavo ir ironiškai klausdavo, kiek žmonių atleidau. Ačiū Dievui, taip dar nesu atleidęs nė vieno.
Mano žmona yra vienas tų žmonių, kurie skatina nusiraminti, pagalvoti.
Gyvenime dažnai remiuosi savo nuojauta. Ji yra padėjusi išvengti nepageidautinų situacijų, nepelningų sutarčių.
– Internetas sako, kad domitės psichologija, neurolingvistiniu programavimu.
– Dėl to ir domiuosi, kad reikia save suvaldyti. Būtina dirbti su savimi. Tinkama elgsena gali duoti naudos, o darydamas nesąmones gali greitai žmones nuteikti prieš save.
– Neseniai išleidote knygą „Reklama, kuri patinka“. Kai viskas taip greit keičiasi, nėra drąsu apie feisbuką rašyti ne internete, o leisti popierinę knygą?
– Tai buvo labai didelis iššūkis. Rašydamas knygą turėjau laviruoti ir nesileisti į detales, kurios gali pasikeisti per savaitę.
Knygoje pasakojau apie principus ir galimybes, kurie jau nesikeis: kaip galima pažinti tikslinę auditoriją, kaip su ja bendrauti, kaip žmonės skirtingai naudoja socialinius tinklus, kuriomis dienomis suintensyvėja vartojimas.
Nors maniau, kad parašysiu per du mėnesius, rašiau metus ir du mėnesius. Jaučiau labai didelę atsakomybę, nes tai tikra vizitinė kortelė: jei žmonės paskaitę pasakys, kad tai nesąmonė, antro šanso nebeturėsiu.
Savo žinias vertinu kritiškai. Bet, sakoma, kuo protingesnis žmogus, tuo mažiau įsitikinęs, kad ką nors žino. Kuo kvailesnis, tuo mano žinantis daugiau.
Linkstu į savęs nuvertinimą, žemiškumą – tikinu save, kad ne viskas taip gerai, kaip aš manau.
Tikriausiai mūsų agentūra sėkmingai veikia dėl to, kad kolega Arijus yra priešingybė man – kiekvieną smulkmeną sugeba pavaizduoti kaip didelį, pozityvų dalyką.
– Kaip leidžiate laisvą laiką?
– Mano laisvalaikis yra laikas su šeima, savo vaiku. Atsiriboti nuo darbo visiškai nesunku, nes net jei ir noriu paimti telefoną į rankas, sūnus greitai atima ir apkramto. Esu priverstas ryšio priemones padėti į šoną, išjungti televizorių, jei nenoriu, kad vaikas gadintųsi akis. Anksčiau kur kas aktyviau žaisdavau golfą. Jis mane sužavėjo, nes žaidžiant reikia visiškos koncentracijos – visas kūnas, raumenys ir mintys turi būti sutelkti į kamuoliuką. Jei galvosi apie kitus dalykus, kamuoliukas skries į krūmus.
Dabar dar atsipalaiduoju važinėdamas – kasdien važiuoju iš Kauno į Vilnių ir atgal.
– Kodėl taip sudėtingai gyvenate – nepersikeliate į sostinę?
– Negaliu pasakyti, kad Vilnius man nepatinka, bet Kauną labai myliu. Taip susiklostė: niekada nebuvo taip nepatogu gyventi Kaune, kad turėčiau persikraustyti į Vilnių. Ir niekada nebuvo taip lengva persikraustyti, kad tai padaryčiau. Dabar pradėjau važinėti traukiniu. Tai nesukelia jokio diskomforto ir suteikia valandą skaitymui.
Esu ketvirtos kartos kaunietis. Vaikystėje, kai visi senelius lankydavo kaime, aš – vos už kilometro. Žmonos tėvai – taip pat kauniečiai. Žinoma, daugiau laiko praleidžiu Vilniuje dėl darbo, tačiau stengiuosi grįžti, kol mano šeima dar nemiega.
