Nuo sienos į paliktus mylėtus žmones, savo keturis vyrus žvelgia jaunos Eugenijos portretas. Su vos įžiūrima šypsena, vos įžiūrimu liūdesiu nuostabiose akyse. E.Bajorytė, 43 metus išgyvenusi su savo vieninteliu vyru R.Adomaičiu, pagimdžiusi ir išauginusi tris ąžuolus sūnus – Vytautą, Gediminą ir Mindaugą, tyliai užgeso namuose 2011 metų liepos 20 dieną.
Praėjus tik mėnesiui po paminėto savo 70-mečio. Kai, atrodė, ateityje dar daug gražių metų.
Kai auga anūkai, sumažėjo vyro darbų ir kelionių, nurimo deginusios aistros, atėjo brandos amžiaus pilnatvė. Ir tiek daug vilties toliau gyventi su per ilgus metus suvaldyta liga.
Pasisukus kalbai apie mylėtą jo gyvenimo moterį, sausio 31 dieną 80-metį švenčiantis aktorius ilgai tyli. Suprantu, kad jis renka žodžius. Kad jie nebūtų nei per daug liūdni, nei per daug sentimentalūs, kad būtų teisingi.
Kai kurie klausimai skaudina pašnekovą, taip svetingai mane priėmusį pasikalbėti šaltą žiemos vakarą savo 80-mečio išvakarėse. Lūpas degina karšta arbata, ranka ieško turbūt cigaretės. Bet pakelis tuščias. Nuo šios dienos jis sakė pasiryžęs neberūkyti, rašo žurnalas „Stilius“.
„Eugenija užgeso per savaitę. Štai čia, šiame kambaryje, kuriame mes kalbamės. Ilgai sirgo hepatitu C, gydėsi nuolat. Matyt, kažkada buvo užkrėsta ligoninėje. Atšventėme jos 70-metį. Ir staiga jos nebeliko, – prabilo aktorius. Ne, nebe aktorius – žmogus, nebijantis parodyti sieloje atsivėrusios ir niekuo iki šiol neužpildomos tuštumos.
– Jus supo meilė. Ar užteko jūsų meilės Eugenijai? Ar pasakydavote jai „myliu“? Ar esate jos paklausęs: tu laiminga? O gal mylėjote tik vieną damą – savo mūzą?
– Nežinau, ar ji buvo laiminga. Niekada nepaklausiau... Dabar jau viskas per vėlu. Ne, jai mano meilės nepakako. Visko buvo mūsų gyvenime. Ir skausmo. Buvome beveik iki skyrybų priėję.
– Ir kaltas buvote jūs?
– Be abejo, aš.
– Jūsų gyvenime buvo kita moteris?
– Ne, ne dėl to. Net nežinau. Man buvo svarbus teatras, teatras, teatras. Žinoma, aš labai mylėjau Eugeniją. Ji pagimdė mums tris sūnus, ji buvo mano gyvenimo moteris.
Bet aš jai buvau blogas. Suprantu tai, bet jau per vėlai... Namuose nebūdavau po pusmetį, Rusijoje, užsienyje filmuodavausi.
Tad koks aš jai vyras, atleiskite? Velniams toks reikalingas.
Laikė mus vaikai, viltis, tikėjimas, kad kada nors bus kitaip.
– Bet ji niekada nesakė, kad jūs blogas.
„Jis man buvo geras vyras. Tik labai daug dirbantis, retai būnantis namie. Kai po 3 mėnesių nebuvimo grįždavo namo, vaikai jo nepažindavo ir verkdavo. Taip susiklostė – jis dirbo kine, aš namie“, – sakė Eugenija viename interviu.
– Ji taip pasakė? Taip, Eugenija taip galėjo... Ji buvo žavinga moteris, režisierių mėgstama aktorė, puiki dainininkė. Bet pasirinko būti nuostabia žmona, mama. O ką aš? Aš – egoistas.
– Kaip Eugenija išgyveno jūsų gerbėjų moterų atakas? Juk visos troško vieno – išpažinti savo meilę ir nors krislelį gauti jūsų. Knygoje „Smėlio pilys“ aprašytas toks epizodas. Jūsų žmona Eugenija triūsia namuose. Į duris skambina. Ji atidaro, įžengia agresyvoka moteris ir reikliai sako: „Aš pas Regimantą Adomaitį!“ Eugenija kukliai atsako: „Aš taip pat pas jį.“ Kaip žmona išgyvendavo tuos antplūdžius?
– Ką jūs sakote? Kas buvo ta moteris? Aš nieko nežinau! Kaip Eugenija išgyveno, nepasakysiu. Ji man dėl to nepriekaištaudavo. Matyt, jai buvo ir trauma, ir skaudu.
– Vyro šlovė – nelengva našta jo moteriai.
– Taip, bet mes, vyrai, tokie esame. Patinai, eržilai, velniai žino kokie. Moteris myli, prisiriša, o vyrai į tai žiūri, matyt, lengvabūdiškiau. Ir aš – ne išimtis. Daug tekdavo bendrauti su aktorėmis ir būdavo visokių dalykų, apie kuriuos, žinoma, nepasakosiu.
– Tai papasakokite, kokią jūs pirmą kartą pamatėte Eugeniją. Šviesiaplaukę, simpatišką studentę vėjo pustomose Nidos kapinaitėse 1968 metų vėlų rudenį, kur buvo filmuojami visų laikų geriausiu filmu įvardijami „Jausmai“. Jūs jau buvote garsus aktorius, norinčių pulti jums į glėbį netrūko. Kuo jus patraukė Eugenija?
– Man jau buvo daugiau nei 30 metų. Taip, pamačiau ją pirmą kartą per filmo bandymus. Nežinau, gal tai meilės chemija, alchemija... Ji kažkaip prisilietė prie manęs, brūkštelėjo per veidą... Ir tas prisilietimas, tas dvelksmas įžiebė jausmą, ugnį.
– Toks sutapimas, kad ji suvaidino Janę ir Mortą, pas kurią pasiguosti, netekęs žmonos, vakaroti ateidavote jūs – tiksliau jūsų herojus Kasparas. Dabar nebėra kam jus guosti...
Turbūt jūs, kaip ir dažnas vyras, neprisimenate, kokiais žodžiais paprašėte Eugenijos rankos?
– Neprisimenu...
– O vestuvės?
– 1969 metais, spalio 5 dieną, surašė mus senajame „zagse“. Buvau Vilniuje ką tik gavęs nuosavą plotą, kambarį trijų kambarių bendrabutyje Žirmūnų rajone. Ir po kelių dienų buvau nebe vienas – atėjo Eugenija. Mes ten iškėlėme vestuves. Taip prasidėjo mūsų bendras gyvenimas.
– Toks bendras gyvenimas, kad po vestuvių kitą dieną išskridote į Rusiją filmuotis „Karaliuje Lyre“. Ar turite bent vestuvinę nuotrauką?
– Ne. Gal nesifotografavome? O gal ir buvo? Į nuotraukas aš visai nekreipiu dėmesio. Jos guli sumestos, nesurūšiuotos. Jūsų kolegos dažnai prašo. Atnešu krūvą – rinkitės. Ir neišgyvenu, kad jos dingsta. Man tai kažkoks negyvas daiktas. Viskas praeina...
– Jūsų knygoje yra toks prisipažinimas: „Tikras aktorius yra tas, kuriam namie ankšta, kurį kankina noras palikti artimuosius, mylimąją, net patį gyvenimą. Namie jis jaučiasi tik scenoje.“ Jūs buvote toks?
– Ar čia mano žodžiai? Gal čia aš ką nors cituoju? Taip gudriai nepasakyčiau. Bet aš visiškai pritariu tai minčiai. Aktorius laisvas tik scenoje. Gyvenime jis gali būti pilnas kompleksų, suvaržytas, niekam neįdomus, nusmurgęs žmogelis. Jis gyvena, yra laisvas tik scenoje. Toks paradoksas. Taip, čia aš.
– Bet tai tragedija aktoriaus šeimai? Aktorius tūkstančius žiūrovų daro laimingus, bet vienas artimiausias gal nelaimingas. Skaudinanti šlovės kaina?
– Yra tiesos, gerai pasakėte, nors skaudžiai.
– Daug gražių žodžių esate skyręs aktorei, scenos partnerei Vaivai Mainelytei. Ar dažnai jus scenoje, filmavimo aikštelėje aplankydavo meilė partnerei? Gal be jos nebus ir visaverčio vaidmens? Juk visi kritikai pripažino: jei jūsų ir Eugenijos meilė nebūtų pulsavusi „Jausmuose“, filmas nebūtų pavykęs.
– Man atrodo, kad meilė nebūtina. Vienintelis dalykas, kurio reikia, – tą žmogų privalai gerbti. Jei to nėra, tada blogai.
Bet įsimylėti visai nebūtina. Tik su Eugenija buvo kitaip...
– Ir jums daugiau neteko, net jaunystėje?
– Matote, aš buvau gana greitas įsimylėti. Kauno dramos teatre „Damoje su kamelijomis“ mano partnerė buvo Gražina Balandytė. Jau tada ji buvo garsi aktorė. O aš tik atėjęs, žalias, neišmanantis...
Man ji taip patiko, kad pajutau kažką, ką galima vadinti meile. Dabar gal tuo abejočiau, bet anuomet...
Aš daug kartų gyvenime buvau įsimylėjęs. Vyresnėse klasėse nusižiūrėjau vieną mergaitę. Kai ją gatvėje sutikdavau, baldavau, rausdavau, elgdavausi kaip panelė. Taip keistai mane veikdavo.
Net mokykloje, kaime, gal pradinėje klasėje buvau įsimylėjęs vieną mergaitę. Mūsų kaimynai turėjo povą, aš pasirinkdavau jo plunksnų ir nunešdavau jai... Buvau gal tik antrokas.
– Anksti pradėjote?
– Taip, dariausi mergininkas.
– O ką Eugenijai parnešdavote? Gal ne tik tuos maišus gerbėjų laiškų?
– Kiekvienais metais per jos gimtadienį dovanodavau jai 13 rožių. Man patiko tas skaičius. Skaičiai 1, 3 ir 7 visą gyvenimą persekiojo. Gimiau 1937-aisiais, pirmo mėnesio 31 dieną. Gyvenu 31 name, 1 bute. Net laidinis telefonas iš tų skaičių – atsitiktinai. Į kiną pirkdavau bilietus 13 eilėje.
– Šiame bute gyvena daug prisiminimų. Sakėte, kad jis neremontuotas nuo tos dienos, kai partinė valdžia pagaliau jums davė 4 kambarių buto raktus. Juos pasiėmė Eugenija, nes jūsų, kaip įprasta, nebuvo namie. Čia užaugo sūnūs, išėjo į gyvenimą. Liko tie patys paprasti baldai, knygos, nutrintas parketas, svarbiausia – liko jūsų namų dvasia. Kažkas tvirto, pastovaus, tikro...
– Jūs taip čia jaučiatės? Tai gerai. Gal dar jums įpilti kavos? Ragaukite saldainių, kažkas padovanojo. Ačiū už vyšnių uogienę, pareis vakare iš darbo sūnus Mindaugas, paskanaus.
Žinot, po Eugenijos mirties liko didžiulė tuštuma. Bandžiau išgyventi... Nebuvo lengva... Gerai, kad dar retsykiais vaidindavau teatre. Aišku, padėjo sūnūs, marčios, anūkai, nors jie gimė Amerikoje ir Anglijoje.
– Dabar čia gyvenate su jauniausiu Mindaugu. Linksmiau dviese?
– Taip, tik aš mažai jį matau. Jis turi automobilių remonto įmonę, grįžta namo prieš vidurnaktį. Aš jo laukiu. Išlydėsiu jus ir eisiu virti jam sriubos.
Žinot, po Eugenijos mirties supratau, kad visiškai nemoku virti valgio, niekada to man nereikėjo.
Prisipirkau kulinarinių knygų ir bandau pagal receptus kažką sumaišyti, kartais pavyksta, kartais – ne. Kulinarijai irgi reikia meilės.
– Sūnų Mindaugu pavadinote tuo metu vaidinto Mindaugo Justino Marcinkevičiaus dramoje vardu. Sakėte, kad nelabai mėgote herojinių vaidmenų, bet tas jums buvęs ypatingas. Bet šiandien prisipažinote, kad jums nebereikia teatro, jo nebemylite, o šiuolaikinio tiesiog nebesuprantate.
– Juk sakiau, jei nėra meilės, aistros – nieko neišeina. Aš matau daugiau projektų nei meilės. Bet gal esu senas, sukriošęs, nelabai ką besuprantu... Ir į savo jubiliejinį vakarą nenoriu eiti, bet Rimas Tuminas įkalbėjo, kažkokį scenarijų sukūrė. Nueisiu, susitiksiu draugų. Matyt, bus smagu. O po to gal pabėgsiu į Tenerifę.
– Ar dar susitinkate, padraugaujate su aktoriumi Juozu Budraičiu?
– Taip, su Juozu mes visada buvome geri bičiuliai. Šeimomis nedraugavome, bet dažnai susitikdavome, jis man buvo ir išliko labai artimas. Gaila, kad dabar rečiau, mat jau nebe ąžuolai...
– Tai kur randate nusiraminimą, kai sugelia širdį?
– Gal miške, mūsų senoje sodyboje. Pirkome ją seniai apleistą prie Želvos ežero. Atstatyti padėjo Eugenijos tėtis. Čia vaikus vasarą atsiveždavome, o vėliau su Eugenija praleisdavome visas laisvas dienas, net ir žiemą. Ir 2017-uosius ten sutikau. Buvo man atgaiva...
Tik po trijų valandų pokalbio susigriebiau, kad aktorius pavargo. Bet iki paskutinio sakinio išliko karališkai mandagus, santūrus, dėmesingas ir draugiškas. Pakilus atsisveikinti žvilgsnis užkliuvo už svetainėje stovinčio pianino. Juo skambindavo Eugenija. Ant jo dangčio atremtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato diplomas, tvarkingai ištiestos guli plačios tautinės juostos, kuriose įausti gražiausi žodžiai, skirti jam...
Eidama pasikalbėti pas legendinį mūsų aktorių kažkodėl labai jaudinausi. Iškart tai pasakiau ir jam. „Kodėl?“ – nuoširdžiai nustebo. „Todėl, kad jaučiuosi norinti panirti į okeaną iki pat jo gelmių, bet puikiai žinau, kad pajėgsiu išsinešti tik lašelį.“
Aktorius nieko neatsakė. O šiandien, nežinodama, kaip užbaigti savo rašinį, prisiminiau knygoje „Smėlio pilys“ cituojamus žodžius iš jo dienoraščio: „Žmogus niekada nežino visos tiesos. Nei apie aplinkinį pasaulį, nei apie patį save.
Visi pažinimo procesai nebaigti, neišsemiami, begaliniai. Kai atrodo, kad jau suvokei tiesą apie save, suvokei tą paslaptį, po kiek laiko paaiškėja, kad ta tiesa vėl reikalauja paaiškinimo. Iliuzija – kad supranti tiesą. Po kiek laiko pasirodo, kad tai buvo šios dienos tiesa.“
Gerbėjų laiškai tiesiog plūdo
* Teatrologės Daivos Šabasevičienės knygoje „Smėlio pilys“ apie Regimantą Adomaitį sudėti ir gerbėjų aktoriui rašyti laiškai. Aktorius kelis dešimtmečius buvo dievinamas, mylimas, geidžiamas, supamas šlovės, garbės. Legendinis aktorius, kurio žavesiui, vyriškam grožiui neatsispirdavo turbūt pusė Rusijos moterų, gal tiek pat ir lietuvių. Regimantui į teatrą plūdo maišai meilės laiškų, išmargintų bučiniais, maldaujančių nuotraukos, telefono ir to vieno vienintelio susitikimo...
* „Norėčiau būti stalu, lova jūsų kambaryje, matyti jus kasdien. Jei būtų vergovės laikai, aš būčiau jūsų nuolankiausia vergė. Ką aš galiu padaryti? Kažkas galingo ir nesuvokiamo verčia prisiminti jūsų veidą, tas lūpas, nosį ir randą, kuris taip jums tinka...“
* „Regimantai, jūs manęs niekada nepamatysite. Žinau, kad tai meilė be atsako. Aš pamilau pirmą kartą. Aš jums paskambinsiu tik vieną kartą ir pakalbėsime tik 5 minutes. Aš noriu girdėti jūsų balsą, skirtą tik man vienai.“
* „Jums rašo Raselė iš Vilniaus. Praeitą vasarą mes susipažinome Valakampių pliaže. Baigėsi mokslo metai, aš perėjau į 4-ą klasę. Tėvelis nupirko akvariumą. Kai atvažiuosite į Vilnių, būtinai užeikite pažiūrėti. Parašykite man, nes aš labai laukiu.“
