Meras savo gimtadienių per daug nelaukia, bet artimieji šventę surengia su kaupu. Vytauto žmona Klaipėdos pilies džiazo festivalio asociacijos prezidentė Inga Grubliauskienė visuomet ruošiasi savo žmogaus gimtadieniui. Šį kartą ji ir vėl pateikė staigmeną: su vaikais padovanojo fliugelhorną – pučiamąjį instrumentą.
„Tai priminimas, kad džiazas niekada nebūtų paskutinėje vietoje Vytauto gyvenime. Nes pamilau paprastą džiazo muzikantą, trimitininką, o ne politiką, merą“, – tokia Ingos dovanos mintis.
Apie tai – žurnale „Stilius“.
– Gerbiamas Vytautai, su kokiu jausmu, mintimis pasitikote jubiliejų?
– Tikrai tie jausmai – į vieną emocijų puokštę tiesiog netilptų – nevienareikšmiai, gana filosofinio atspalvio, bet, trumpai tariant, tas jubiliejus man asmeniškai nėra kas nors tokio, verčiančio iš koto.
O ir apskritai gimtadieniai man niekada nebūdavo išskirtinės svarbos įvykiai, netgi labiau laukdavau, kol ta diena praeis. Juk kiekvienas gimtadienis bent jau teoriškai sendina tave, žymėdamas ne tik jau nueitą kelią, bet ir primindamas, kad jo lieka visa mažiau.
– Jaunuoliams ir 30 metų atrodo labai daug. Ar anksčiau pagalvodavote, kad vienoks ar kitoks skaičius yra didelis, o dabar tik juokas ima?
– Nenoriu kalbėti kitų vardu, bet iš tiesų kitų jubiliejus pastebiu su mintimi, kiekgi jau tai daug (arba priešingai), o kai ateina tavo gimimo diena, nejučiomis palygini: kiek tai atrodė daug kam nors kitam, o štai ir pats pasiekei tą metais žymimą nueitą gyvenimo atkarpą.
O tada, jei jau ir nusišypsai, nes juokiesi iš to gal tik iki kokių keturiasdešimties, tai labiau filosofiškai. Gyvenimo patirtis jaunatvišką juoką subrandina iki filosofiškos šypsenos. Juk ir bręsdamas kaskart kalbi mažiau, bet pasakai daugiau, muzikuodamas groji nebe jaunatviškai draskydamasis, bet tiek, kiek to reikia.
– Kaip nuramintumėte, tarkim, savo atžalas, jei jie išsakytų savo baimę dėl bėgančių metų?
– Pirmiausia drauge su nugyventais metais ateina ir suvokimas, kad tai iš tiesų turtas, vertinamas įgytu patyrimu, vertybių suvokimu, pasaulio pažinimu, tad ar verta to bijoti? Kita vertus, kiekvienas žmogaus amžiaus tarpsnis unikalus ir nebepakartojamas, čia taip pat slypi grožis, tik kad galėtum tai suvokti ir deramai įvertinti, reikia nebijoti žvelgti giliau.
Man patinka ta biblinė mintis, kad „žmogus turi būti stiprus tikėjimu, o ne regėjimu“, nes žmonės, matantys širdimi, nevengdami iššūkių bei nestandartinių sprendimų, visada pasieks daugiau ir gyvens prasmingiau nei plaukiantys pasroviui arba sėdintys galinėje gyvenimo sėdynėje, nors tuo metu tai net ir lengviau, ir patogiau.
Prisimenu šventą man dainininko ir muzikanto Louis Armstrongo mėgtą mintį: „Jei lengva groti, ko gero, sunku klausytis.“ Nereikia to pervertinti ar sureikšminti, tačiau bent jau susimąstyti, manau, tikrai verta.
– Greičiausiai kartkartėmis patyliukais pamanote, kad koks nors bendraamžis save per anksti nurašė – nieko naujo nebesiekia, nebesimoko, tenkinasi tuo, ką turi, ir mėgsta pazyzti. Ką galėtumėte patarti žmonėms – kaip išlaikyti dvasios ugnį?
– Ko gero, esama išties taip mąstančių ir tikrai ne laiku nuleidusių bures, ir tai visiškai nepriklauso nuo žemėje pragyventų metų. Patys matome, kiek daug aplink mus nemotyvuotų, viskuo besipiktinančių ir viskuo nepatenkintų labai skirtingo amžiaus žmonių. Kiek daug norinčių kovoti, net nesvarbu, dėl ko ir su kuo, ir kiek mažai norinčių kurti, ieškoti ir rasti dar neatrasta. Tiesiog daug statybininkų, maža statytojų...
Kita vertus, ko čia stebėtis, kurti – tai reiškia prisiimti atsakomybę kaip kūrėjui, tam reikia žinių, noro tobulėti, todėl visuomenė ir jaučia kūrybingumo stoką. Bet, tikiu, situacija keičiasi, ir tai pažangos ženklas.
– Peržvelkime pastaruosius dešimtmečius – kokie jie buvo? Kuo didžiuojatės, džiaugiatės? Dėl ko šiek tiek graužia kirminas?
– Man patinka, kad jūs gyvenimą skaičiuojate netgi dešimtmečiais, tačiau labai dažnai gyvenime ir dešimt minučių gali pakeisti jį radikaliai. Kiekviena pragyventa diena tikrai nepanaši į kitas, kad ir kaip tai atrodytų kitaip. Tiesiog kuo daugiau jų tampa tavo gyvenimo istorija, tuo labiau supranti, kad visos dienos skirtingos.
Džiaugiuosi savo gyvenimu ir nesistengiu prisiminti nieko, kas kelia nemalonius prisiminimus, sunkius išgyvenimus, lemia sudėtingus sprendimus. Stengiuosi džiaugtis kiekviena diena, kad ir kokia ji būtų. Džiaugiuosi esąs penkių vaikų tėvas, net nesigilindamas į „biologiją“.
Džiaugiuosi ir labai branginu ir vertinu savo gyvenimo moterį Ingą, susitikimas su ja buvo tikrai lemtingas, tai šiandien galiu drąsiai teigti.
Perfrazuodamas garsiąją Gabrielio Gar-cios Marquezo mintį – myliu ją net ne už tai, kokia yra ji, bet už tai, koks tapau aš būdamas jos vyru. Sau gimtadienio proga leisiu pasakyti: tuo nuoširdžiai didžiuojuosi, nevengiu pasidžiaugti, kad aš esu šios moters vyras.
O apie kirminus... tegul jie tūno po žeme, sielos gelmėse niekada nelįsdami į dvasinio pasaulio paviršių. Jei daugiau kirminų paviršiuje – jie griaužia rimčiau. Bet jei visi mano nedraugai žinotų, kiek jie man... padeda mobilizuodami mane vengti net ir menkiausių žmogiškų klaidų.
– Galbūt jūs sportuojate, užsiimate kokia nors praktika – kaip rūpinatės savo sveikata, dvasine pusiausvyra?
– Širdimi ir tikėjimu esu pirmiausia menininkas, tad muzika – didžioji mano gyvenimo Meilė – visada su manimi. Pagrindinis mano atsipalaidavimo būdas, gal net ir garantas – tai džiazas. Niekada to neslepiu ir niekada nuo jo nebėgsiu, kad ir kaip ką nors tai erzina ar net ir pykina.
Tik aš pats žinau ir jaučiu, kiek ir kokių išgyvenimų, perkrovų, įtampos ir rizikos tenka išgyventi, tad ir dvasinė pusiausvyra įgyja iš-skirtinės svarbos vertę. Vis dar tebesimokau išgyventi tai pats, nebandau to užkrauti ant kieno nors kito pečių ir man visai neblogai sekasi.
Žinoma, valanda, praleista su šeima, lygi dviem, o gal net daugiau, tai išmokė branginti tą laiką irgi dvigubai. Nieko nėra smagiau, kaip matyti augančius vaikus, o jau trejus metus – ir du anūkus, nes būtent jie – didieji mūsų mokytojai ir auklėtojai, neleidžiantys ir neatleidžiantys netikrumo, neklausdami pasiimantys gerokai daugiau, nei pats, regis, galėtum duoti, bet tai taip žavu.
– Ar šiandien galėtumėte nuveikti ką nors spontaniško, neapgalvoto, bet gražaus sau, brangiems žmonėms?
– Jei jau pradėsi ruoštis kokiam spontaniškam nuotykiui, veiksmui, sprendimui, jis tikriausiai nebebus toks tikrai spontaniškas. Bet aš puikiai suprantu, kad spontaniškumas, kaip ir improvizacija, geriausi tada, kai tu jiems pasiruoši tarsi specialiai ir nesiruošdamas.
Tačiau gyvenimo spalvų spektro pažinimas, dvasinių atspalvių pajutimas, kito žmogaus supratimas – tai ta gyvenimo harmonija, ritmika, melodika, būtent ir įkvepianti tai sielos giesmei, kurią galima vadinti spontaniškumu ar improvizacija.
Ne koks didingas aukso luitas, bet laiku pasakytas švelnus žodis, idealiai atliepiantis akimirkos dvasią, spontaniškumo kontekste visada bus nepalyginti didesnė vertybė tavo mylimam ir tave mylinčiam žmogui.
– Kaip švęsdavote gimtadienius, kuris buvo įsimintiniausias? O gal buvo koks nors sumautas šventimas, po kurio nusprendėte taip daugiau nesielgti arba neleisti aplinkybėms būtent taip susidėlioti?
– Tiesą sakant, labiau prisimenu kitų šventes ir jubiliejus nei savuosius, tačiau labiausiai prisimenu savo auksinį jubiliejų prieš dešimt metų, kurį organizavo Inga, nes ta proga drauge surengėme gana didelį koncertą, dalyvaujant gausiam atlikėjų, kolegų ir draugų būriui. Tačiau švenčiant šį jubiliejų, apsiribojome nedideliu muzikos klubu Klaipėdos senamiestyje gana simboliniu pavadinimu „Bluez“ ir tiesiog pamuzikavome drauge su legendine grupe „Doudi Jazz Band“ bei kitais Klaipėdos džiazo muzikantais.
Be jokios pompastikos, be skambios reklamos, be gausaus svečių būrio, tiesiog tikrąja to žodžio prasme – pirmiausia savo malonumui.
– Kokios norėjote dovanos? Kokios yra nustebinusios, ypač nudžiuginusios?
– Labiausiai įsimintina, ko gero, – lygiai prieš dešimt metų, penkiasdešimtmečio proga, Ingos padovanotas man naujas trimitas, kuris pagal tiesioginę paskirtį dabar, deja, naudojamas retai. Be abejo, tam yra svarių priežasčių, bet jis man iki šiol tebėra pati geriausia drausminamoji priemonė, įpareigojanti per daug nenutolti nuo muzikos, o aš tam stengiuosi nesipriešinti.
– Greičiausiai negalite imti ir pabėgti per savo gimtadienį – vienas ar su brangiais žmonėmis, tarkime, išvykti į kelionę ar trumpam į širdžiai mielą vietą netoliese?
– Iš tiesų man asmeniškai to norėtųsi labiausiai, bet kiek tai realu, nesiimu vertinti. Beje, mes drauge su Inga šiais metais švenčiame mūsų bendrą šimtmetį.
O aš pats su malonumu tą dieną ir tą valandą nueičiau prie Jūros gatvėje 4 (simbolinis gatvės vardas!) esančių gimdymo namų. Senais laikais ten jie buvo, dabar – odos ir veneros ligų poliklinika. Gera mintimis sugrįžti į savojo gyvenimo pradžią, kurios, daugelis sako, atsiminti neįmanoma, bet man atrodo, kad aš ją atsimenu... Nes tai buvo pirmasis 1956-ųjų, keliamųjų metų, gruodžio šeštadienis, rytas, 10.30 val., Tarptautinė vergovės panaikinimo ir Pasaulinė AIDS diena.
– Apie ką svajojate, kokių turite planų?
– Svajoju, kad galiausiai išmoksiu rimtai svajoti. O jei rimčiau – svajos mano labai paprastos ir žmogiškos: išauginti dori vaikai, jūros ošimas greta ir jūra pro langą, neužkalkėjęs trimitas ir, žinoma, – laiminga, nuoširdžiai besišypsanti Inga – manosios laimės ir harmonijos simbolis.
