Naujų iššūkių ieškantis vyras dažnai bando pažaboti vėją buriuodamas. Nuo pat vaikystės svajojęs apie jūras Laimonas galiausiai prieš keletą metų pasiryžo su bičiuliais perplaukti Atlanto vandenyną. Jachtos, kaip ir avietės, tapo jo gyvenimo dalimi, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Nors mano tėtis kadaise tarnavo kariniame jūrų laivyne, vaikystėje mažai teko su tuo susidurti – niekada neplaukiodavome. Visada jūrą su ilgesiu stebėdavome nuo kranto. Gal dėl to atėjus laikui prisiliečiau prie buriavimo. Neturiu itin daug patirties, bet tai teikia malonumą“, – pasakojo L.Belickas.
Jo darbo kabinete net kabo paties 2012-ųjų vasarį daryta nuotrauka, kurioje – paties Atlanto vidurio peizažas: 2 tūkst. kilometrų iki vieno ir kito kranto. Nuotrauka finansų profesionalui primena tada patirtą jausmą.
– Kada pirmą kartą įkėlėte koją į jachtą?
– Seniai norėjau pabandyti. Taip sutapo, kad turėjome verslo iššūkių. Tuo metu kaip tik buvo renkama komanda plaukti per Atlantą su „Ambersail“. Nebuvau plaukęs, tad pamaniau: tikrai manęs vertas iššūkis buriuoti iškart vandenyne! Pasikalbėjau su kapitonu Pauliumi Kovu, suabejojau dėl jūros ligos, tačiau jis nuramino. Pasiryžau.
– Ir tuomet užsikrėtėte jūros liga, tik jau kita prasme?
– Supratau, kad kiekvienas turi atrasti savo vietą ar kampą visame kame. Nesu stačia galva pasinėręs į buriavimą. Buriavimas yra vienas įdomiausių užsiėmimų, tačiau ne vienintelis mano pomėgis.
Dažnai su šeima buriuoju Trakuose. Jie irgi tai ima vertinti.
Kartais su draugų kompanija pakeliaujame išnuomota jachta prie Turkijos krantų ar dar kur nors. Ir tai tampa tradicija. Vis paplaukiojame su jachta „Ambersail“. Mūsų įmonė šiai jachtai padėjo atgimti. Nors tai ir nesuteikia jokių privilegijų, vis tiek smagu! Tai – legendinė jachta.
– Kokių pojūčių jums suteikia buriavimas?
– Buriavimas – vyriška veikla. Buriuodamas negali sau leisti daryti klaidų. Net jei plaukimas ir lengvas, į viską turi žiūrėti rimtai. Vėjas, vanduo... Supranti, kad jų niekaip nenugalėsi ir nė nereikia bandyti. Priešingai, reikia dirbti išvien, sutarti.
Dar vaikystėje susiformavo požiūris į buriavimą kaip į kai ką egzotiško, gražaus, įdomaus. Aišku, prirašyta daug knygų, kad tai labai gera terpė lyderystei. Čia galima atrasti įvairių vadybinių įgūdžių.
Ribotoje aplinkoje tarp įdomių žmonių atsiranda santykių išbandymų. Tenka sugalvoti, kaip elgtis įvairiomis aplinkybėmis. Galima atrasti daug psichologinių niuansų. Tai suteikia neįtikėtinai daug įvairiapusiškos patirties.
– Kokių dar aistrų turite?
– Esu iš tų, kurie nepameta galvos dėl vienos srities. Su pagarba žiūriu į žmones, kurie turi vieną pomėgį ir daug pasiekia. Kita vertus, kiekvienas yra individualus. Mano toks amžius, kai tikrai džiaugiuosi tuo, ką darau – visko pabandau.
Dabar atradau žemės ūkį. Auginu avietes. Gerų žmonių padedami prie greta Vilniaus esančių Pikeliškių įkūrėme plantaciją.
– Tai ne tik laisvalaikio užgaida, bet ir verslas?
– Žinoma, visur turi būti finansinė logika. Ji ten yra. Tačiau svarbiausia, kad po darbo finansinėje srityje persiorientavimas į kitą terpę mane labai atgaivina.
– Kodėl avietės, o ne vyšnios?
– Jas ir pats mėgstu, ir jų plantacijos Lietuvoje retos.
Skamba banaliai, tačiau man įstrigo filmas „Geri metai“, kuriame vaidina aktorius Russelas Crow. Filme pasakojama apie vyruką iš Londono, kuris paveldėjo dėdės vynuogyną Avinjone ir atvyko ten su mintimi jį kuo greičiau parduoti. Tačiau ten užsibuvęs jis galų gale atsisakė savo senojo gyvenimo ir liko ten.
Tai neturi nieko bendra su mano istorija, tačiau pamaniau, kad ką nors tokio gražaus galima sukurti ir Lietuvoje.
Įgyvendinti gražaus avietyno viziją pradėjome vos prieš metus. Greta gyvenantys žmonės iš pradžių į mūsų veiklą žiūrėjo kreivai, tačiau ilgainiui jų padedami (kai kurie jų darbuojasi avietyne) pamažu viską sukūrėme. Dabar ir jie į avietes žiūri kaip į savas – saugo.
Būdamas ten atradau, kad kartais nereikia važiuoti toli, į kitą aplinką, Prancūziją. Tą patį galima sukurti ir čia. Visai šalia mūsų atradau netikėtų dalykų, kurie mane pakerėjo.
– Susižavėjote lietuvišku kaimu?
– Jį galima matyti kitomis spalvomis. Net kai kūrėme aviečių projekto interneto puslapį, supratome, kad Lietuvos žemės ūkio rinkoje nėra estetikos: viskas tikrai ūkiška, kaimiška. Tad bandome viską daryti gražiai.
Kalbant apie kaime gyvenančius žmones, jei kartais jie patys ir negali sukurti grožio, pamatę jį supranta, kas yra gražu.
– Jūsų kabinete – bokso federacijos apdovanojimas. Kaip jūs susijęs su boksu?
– Mane įtraukia įvairios sritys. Nebuvau niekaip susijęs su boksu, tačiau Vilniaus bokso federacija norėjo šią sporto šaką atskirti nuo stereotipinio mąstymo, kad boksininkai – neaiškūs tipai, susirinkę tik pasimušti. Manęs paprašė pagalbos ir taip pradėjome bendrauti. Rekomendavau tinkamą žmogų, kuris tapo federacijos prezidentu. Pamažu siekiame pokyčių.
Apskritai turiu noro padėti žmonėms, tad įsiveliu į įvairiausius dalykus. Visko nespėju, kartais gal galėčiau kai kur savęs įdėti ir daugiau. Norėčiau, kad ši olimpinė garbinga sporto šaka užimtų deramą vietą šalies sporto pasaulyje.
Pačiam vaikystėje teko ragauti kovos menų – karatė, ošu. Atsimenu, kad tai nėra tik fiziniai pratimai. Esmė – kaip mąstai, kaip sieki tikslo, kaip dirbi su savimi. Didžiausia kova gyvenime yra su savimi. Jeigu sugebi sutarti su savo neigiamu „aš“ – jau pergalė. Sportas padeda tai lavinti.
– Kokiomis dar sporto šakomis domitės?
– Patinka žiūrėti ir krepšinį, ir futbolą. Kažkada teko žaisti, bet dideliais laimėjimais pasigirti negaliu. Neišvengiamai futbolu domimės dėl darbo, nes įmonė yra ilgametė Čempionų lygos rėmėja. Vienaip ar kitaip, kartą per metus važiuojame stebėti didžiojo Europos futbolo. Šis renginys yra gražus, net jei neturi savo mėgstamos komandos.
Kaip šiandien atsimenu įspūdį: minia žmonių Madrido stadione, himnai, sirgalių dainos. Tai žavi.
– Savo profesinėje srityje pasiekėte daug, esate finansų srities profesionalas. Kaip gyvenimas atvedė į šią sritį?
– Viskas prasidėjo nuo studijų ir kryptingai tęsėsi. Nors mokykloje, brendimo laikotarpiu, būta visokių norų. Studentų organizacijoje buvau atsakingas už finansus, o mano pirmasis darbas – auditoriaus padėjėjas verslininko Juozo Kabašinsko įmonėje. Vėliau dirbau „Hermio“, SEB, „Nordea“ bankuose. Dabar vėlgi dirbu bankinėje finansinėje grupėje.
Kelerius metus buvau pasitraukęs iš šios srities, nes ieškojau naujų iššūkių. Situacijos iš kliento pusės nagrinėjimas davė daug žinių kaip specialistui. Vėliau buvo gera sugrįžti į bankininkystės sritį.
– Jūsų darbe ir daug rizikos. Turite savo streso malšinimo metodiką?
– Rizika yra nuolatinis jausmas, su tuo gyvename. Paskolų portfelis – tarsi ugnikalnis, kuris gali prasiveržti. Kita vertus, mūsų darbas ir kasdienė duona yra ir kur kas paprastesni projektai, paremti metodika, rizikos paskirstymu.
Bendravimas su kolektyvu, pasidalijimas abejonėmis – geriausias streso malšintojas darbe.
– Istorijoje nebūna didelių pasiekimų be nuopuolių. Kokia skaudžiausia jūsų klaida gyvenime padėjo eiti į priekį?
– Aišku, jų buvo. Buvo didelis pokytis, kai baigiau karjerą banke „Nordea“ ir atėjau į vieną didžiausių Lietuvos įmonių. Norėjau save išbandyti lietuviškame versle. Tačiau mano karjera ten baigėsi labai greitai. Keitėsi vadovai, akcininkai išskaidė komandą ir likau be darbo. Iki tol karjera visada tik kilo.
Turėjau lūkestį, kad esu „kai kas“, daug pasiekęs, o laikas bėgo. Tuo metu kaip tik atėjo krizės laikotarpis, visiems buvo sunku su darbais. Iš pradžių laukiau auksinio pasiūlymo. Galvojau: pagyvensiu, pailsėsiu, atsitrauksiu ir tada vėl kibsiu į darbus visomis jėgomis. Pailsėjau, tačiau norimas pasiūlymas vis neatėjo. Tada teko imtis savo.
Pagalvojau, kad užteks ko nors laukti, su partneriu įsteigėme savo įmonę ir pradėjome visai neblogai suktis. Buvo įdomus ir pamokomas laikas. Be to laiko gal nebūtų ir šito, nes tada teko viską pradėti nuo nulio, užsitikrinti pragyvenimo šaltinį, sugalvoti idėją, ją parduoti klientams. Užsiėmėme finansinių konsultacijų veikla.
Galiausiai mus susirado kompanija „Unicredit“, planavusi pradėti veiklą Lietuvoje. Paprašė parašyti verslo planą. Taip pats gavau pasiūlymą jį ir įgyvendinti. Nuo plano iki jo įgyvendinimo praėjo daugiau laiko, nei planuota, tačiau visomis jėgomis kibau jo įgyvendinti. Buvau vienas, nieko čia neturėjome. Padėjo požiūris į darbą tarsi tai būtų mano paties verslas.
– Žiniasklaidoje daug jūsų komentarų automobilių tema. Tai viena jūsų aistrų?
– Dabartinė mano veiklos sritis, išperkamoji nuoma, dažniausiai siejama su automobiliais. Aišku, mane patį žavi geri automobiliai. Pats šiuo metu vairuoju „Mercedes“.
Automobilis turi būti galingas. Nesijaučiu labai gerai tik dėl to, kad važiuoju taupiai. Man tai nėra pakankamas motyvas. Noriu jausti galią, gal ir prekės ženklas kiek nors svarbu. Svarbiausia – galia, tvirtumas.
Mano valdoma įmonė – itališka. Nesame orientuoti į pigumą, asketiškumą. Taip, mes tausojame aplinką, bet sakome, kad šalia to turi būti ir malonumas. Vairuodamas „Porsche“ nesi toks žalias, bet turi emociją.
– Esate darboholikas? Kaip jūsų susižavėjimą darbu vertina šeima?
– Vadovo darbo diena nėra terminuota. Gali kiaurą parą darbuotis, nors ir savaitgaliais. Per atostogas niekada neišjungiu telefono ar pašto, nes nejaučiu poreikio. Man įdomu žinoti, kas vyksta. Tai yra vientisa gyvenimo dalis. Gerai ar blogai – nežinau, juk kiekvienam savi receptai.
Vadovų komandoje mes visi daugiau mažiau pamišę dėl savo kompanijos. Mano žmona irgi daug dirba, taip pat finansų sektoriuje. Jai lengviau suprasti.
Pats žodis „darboholikas“ man nelabai patinka. Iš darbo patirties audito bendrovėse žinau, kas yra normuotos darbo valandos. Visada sakau, kad nereikia gyventi dabar, dėl ko nors ateityje. Reikia siekti pusiausvyros. Darbo metu irgi gali surasti įdomių dalykų, susitikimų, kurie naudingi darbo prasme ir įdomūs asmeniškai. Mano darbas tai leidžia. Laisvės pojūtis su didele atsakomybe – panašu į buriavimą. (Šypsosi.)
– Kaip atrodo jūsų diena? Turite ritualų?
– Griežtų neturiu. Esu tas, kuris nemėgsta dienos pradėti labai anksti, – geriau vėliau gultis ir vėliau keltis. Rytais išeinu į terasą ir išgeriu puodelį arbatos. Kitokių ritualų neturiu. Susimąsčiau – gal reikia turėti?
Turiu posakį „mandagus vėlavimas“. Tikiuosi, kad su manimi bendraujantys irgi žino, kad vėluoti dešimt minučių normalu ir mandagu. Tai nieko nesugriauna, o duoda progą žmogui, pas kurį eini, pabaigti kitus darbus ar turėti pauzę tarp vieno ir kito.
Šis įprotis mane gerai nusako, nes nesu technokratiškas skaičiuotojas, programuojantis savo dieną.
– Ką svarbiausia į galvą diegiate savo dviem sūnums?
– Sąmoningai galvoju, kad jie mane mato kaip pavyzdį. Vienaip ar kitaip, jie mato, koks esu. Noriu, kad sūnūs būtų labai savarankiški, kiekviena proga netektų jiems aiškinti, kaip elgtis. Kad turėtų bendrą nuovoką apie gyvenimą ir, svarbiausia, girdėtų kitus.
Empatija, aplinkos girdėjimas, situacijos matymas ir įvertinimas yra labai svarbūs žmogiški gebėjimai. Tai atveria daug kelių mokykloje, studijuojant, darbe ar leidžiant laiką su draugais.
Vaikai auga pakankamai aktyviai, nors mūsų pomėgiai ne visada sutampa. Vyresnėlis yra paauglys, į buriavimą nė nežiūri. Jaunėlis – priešingai. Tačiau tai yra jų gyvenimas, o mes, tėvai, tik padedame jiems per jį eiti. Mūsų funkcija – netrukdyti jiems gyventi, nenudirbti darbų už juos.
