Šiaulietį, rankoje laikantį beisbolo lazdą, greičiausiai prisimena visi. Tokį personažą sukūręs D.Balčiūnas anuomet sulaukė didelio populiarumo. Vyras šypsosi, kad prieš susipažindami su juo žmonės net nepagalvoja, kad jis ir personažas Pilypukas – labai skirtingi.
Tačiau tai – tarsi dalis jo. Vyras turi net dvi feisbuko paskyras: vienoje tvarko darbo reikalus, o Pilypuko vardu leidžia sau iš širdies pasilinksminti. Gali pasidalinti ir purvinų kojų, nes ką tik partapnojo iš daržo, nuotrauka – smagu!
Geriausia vyro pasirodymų vertintoja – žmona Daiva (46 m.), bet ji šiek tiek santūresnė. Ją Darius sutiko būdamas 15 metų. Vyrą Daiva sudrausmino tada, kai jis, išpopuliarėjęs, jau ketino susirgti žvaigždžių liga. Gardžiai iš to pasijuokusi, žmona liepdavo užsiimti žemiškais darbais – nešioti malkas, tvarkyti ūkį, nes žvaigždžių jų namuose nėra.
„Gerai, kad ji mane pastatydavo į vietą. Kas žino, gal dabar būčiau koks grybas“, – šmaikštauja D.Balčiūnas.
Nuo penkiolikos metų dirbęs ir mėgstamus, ir juodus darbus, Darius gali pasakyti, jog pats geriausias universitetas – gyvenimas. Įstojęs į Klaipėdos konservatoriją mokytis aktorystės, taip ir nenuėjo laikyti paskutinio egzamino – išsigando, o vėliau gailėjosi.
Gyvenimas išmokė apsukrumo, gudrumo, meilės darbui ir paprastumo. To moko ir savo sūnus – Anglijoje studijas baigusį ir gyvenantį muzikos prodiuserį Domantą (23 m.) ir aštuoniolikametį apšvietėją ir garso režisierių Džiugą.
„Neslėpsiu, iki tam tikro laiko su sūnumis pykdavomės – esu labai griežtas tėvas. Bet paaugę jie suprato, kad tam tikromis situacijomis turėjau elgtis griežtai“, – tarsteli Darius.
Užtat dabar drąsiai gali pasakyti, kad sūnumis didžiuojasi, galbūt ateis metas, kai tėvo įkurtas verslas atsidurs jų rankose.
„Jei tik sūnūs norės, tikrai neversiu. Šiuo metu verslą plėtojame visa šeima, ir negaliu pasipūtęs sakyti, kad dirbu tik vienas. Be šeimos to nebūtų“, – šypsosi D.Balčiūnas. Jis įsitikinęs, kad tvirta šeima skatina stengtis, eiti į priekį, nes visada gera sugrįžti ten, kur gali jaustis laisvai.
– Dariau, ar nepasiilgstate televizijos? Juk jums puikiai sekėsi!
– Vieną gražią dieną supratau, kad pavargau pats nuo savęs, nuo personažų, darau vis tą patį, – pasidarė neįdomu. Erzino, kad mane atpažįsta gatvėje. Kaip tik su partneriu laimėjau konkursą statyti, prižiūrėti ir valdyti Šiaulių areną. Tai buvo naujas iššūkis, kažkas įdomaus.
Neslėpsiu, prieš kokius penkerius metus lyg ir pajutau ilgesį televizijai. Mat įmonėse tvarka, yra vadovai – aš tapau valdytoju. Jau pailsėjau, atsigavau, mažiau mane tampo už skverno. Galiu šiek tiek prasitarti, kad galbūt netrukus mane išvysite televizijoje. O jei ir dabar neišvysite, tai būkite tikri, aš sugrįšiu.
– Televizijoje gavote Pilypuko pravardę. Regis, nuo jos jūs neatsiejamas. Kaip ji atsirado?
– Tai – netyčiukas. Dirbau reklamos skyriuje, mano pareigos buvo visiškai nesusijusios su eteriu. Po metų teko išeiti, nes gimė sūnus. Reikėjo apsispręsti, ar sieksiu karjeros, ar būsiu su šeima. Ir kaip visada pasipylė pasiūlymai. Mano geras draugas Arūnas Valinskas pasiūlė pabandyti humoro laidoje „Dviračio šou“. Kaip tik buvo kuriama sauskelnių reklamos parodija, o ten buvo mažas Pilypukas – atlikau jo vaidmenį.
– Greičiausiai ne visi žino tikrąjį jūsų vardą.
– Taip, ir iki šios dienos. (Šypsosi.) Iš pradžių erzindavo, vėliau pripratau. Žmona tai vadina Dariumi! Bet, žinokite, namuose aš nejuokingas – esu nuoboda.
Dabar mane atpažįsta vis mažiau žmonių. Jaunesni prisimena kaip animacinį herojų, su kuriuo jie užaugo. Ką aš ten kalbėdavau, jie nesuprasdavo, o ir nebuvo įdomu. Labiau patiko mano vaipymasis. Vyresni visai kitaip į mane žiūrėdavo, jų galvoje likau kitoks.
– Jūsų pokštai buvo unikalūs. Iš kur sėmėtės patirties, ko reikia, kad žmonės prisimintų ir po dvidešimties metų?
– Visi buvome savamoksliai. Niekas nieko mūsų nemokė. Buvome nuoširdūs, beprotiškai mėgome savo darbą, labai daug dirbome. Ir iki šiol visi likome tokie – užsispyrę, bet nevengiantys naujovių. Juk tik pradėjus kurtis televizijai net nelabai žinojome, kaip turėtų būti vaizduojamas humoras. Mokėmės iš filmų. Kai ką kopijuodavome, kai ką savo bandydavome prikurti. Patiko, kad buvau tarp vyresnių žmonių. Turėjau iš ko pasimokyti, suprasti klaidas.
– Papasakokite, kuo dabar užsiimate?
– Turiu penkias sėkmingai veikiančias įmones. Seniausia – reklamos ir gamybos įmonė „Pramuštgalvis“, gyvuojanti 21 metus. Dirbame ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Vokietijoje, Švedijoje.
Dar – koncertinė firma „Balheidas“. Jai – 18 metų. Įmonė vykdo viską, kas susiję su renginiais, – nuo scenų, apšvietimo iki renginių organizavimo.
Trečia įmonė – „Geras prekybos partneris“. Joje mes tik parduodame daiktus.
Ketvirta – „Idėjų turgus“. Jeigu ką nors sugalvoju, visada patentuoju. Pasigirsiu, neseniai pardaviau pavadinimą „7 dienos“. Prieš aštuonerius metus jį sugalvojau ir įregistravau. O šiandien jį nupirko. Man patinka tokie pašėlę juokingi dalykai.
Įkūriau merginų grupę „Rugiagėlės“. Vėliau viskas iširo. Šis grupės pavadinimas patentuotas, spalio mėnesį vėl rinksiu grupę, tik šį kartą padės kompozitorius – prašukuos visas dainininkes. Aš galiu suklysti, atsikelti ir toliau kurti.
Dar Šiaulių centre nuomojame apartamentus, įmonę pavadinau „Saldusapartamentai.lt“. Be to, vedu viešus ir privačius renginius, vestuves. Su žmona juokaujame, kad pensiją jau turime. (Šypsosi.)
– Ne kartą buvote pavadintas milijonieriumi. Galite sau leisti viską, ko tik panorėjęs?
– Man tai tiesiog juokinga sąvoka. Taip, nekilnojamojo turto turiu. Tačiau milijonieriumi vadinu tą, kuris turi daug laisvų pinigų kišenėje ir gali sau viską leisti. Jeigu skaičiuotume įmonių turtą, o ne apyvartines lėšas, galbūt man ši sąvoka tiktų. Bet juk viskas nevisiškai tavo. Bet kuri įmonė bet kada gali bankrutuoti.
Kaip galiu save vadinti milijonieriumi, jeigu šiandien investuoju į stakles, o ir toliau reikia į jas investuoti – juk dėvisi, genda? Ar jūs, turėdama savo būstą, skaičiuojate jame esančius daiktus? Ne. Nebent nekilnojamasis turtas, kurį galima parduoti už gerą kainą. Tada Vilniuje turintis būstą prestižinėje Vokiečių gatvėje yra milijonierius. Aš laisvų pinigų neturiu, dirbu su bankais, daug investuoju.
– Jūsų klausantis atrodo, kad neturite laisvos minutės sau. Ar kartais nenorite tiesiog patinginiauti prie televizoriaus?
– O man atrodo, kad turiu labai daug laisvo laiko! Kai nori, visada spėji. Veikla mane įkrauna.
Žmona žino, kad gyvena su psichu, nenormaliu žmogumi, vaikščiojančiu nesusipratimu. Jai tai tapo įprasta.
Bet daug ką darau ne dėl pinigų, o iš idėjos. Per tiek metų užsidirbau, todėl galiu leisti sau linksmintis. Galiu kurti, kvailioti, suklysti, klozete rasti idėją, ir jeigu dar anksti ją įgyvendinti, pasidėti į stalčių vėlesniam laikui. Man dažniausiai gaila ne pinigų. Labai gaila, kai žmonės, kuriais pasitikiu, nuvilia. Bet toks gyvenimas.
Kai kurie žmonės įkvepia. Nuvažiuoju į savo nuomojamus apartamentus įleisti užsieniečių. Matau, kurie žmonės atvažiuoja ir skuba, o kurie nori pabendrauti. Tokiems apie Lietuvą daug papasakoju. Ir ne tai, kas parašyta knygutėse. Visi važiuoja į Kryžių kalną, o aš juokauju, kad reikėtų man antrą tokį pastatyti, nes tai nesuvokiamas traukos centras.
Visada svečius įleidžiu tarsi į savo namus. Kartą atvažiavo močiutės iš Japonijos, paklausė, kaip nuvykti iki Kryžių kalno. Sakau, sėskite, nuvešiu. Jos vis klausinėjo, kiek tai kainuos, ir netikėjo, kad vežu nemokamai. Kai grįžome namo, viena jų apsiverkė, pradėjo pasakoti apie savo sūnų, aš išklausiau, irgi papasakojau istorijų. Kita pradėjo man dovanoti iš servetėlių išlankstytus paukščius, pasakojo jų reikšmes, liepė vežiotis automobilyje ir pažadėjo sukalbėti už mane maldą. Tokie dalykai labai svarbūs. Nuo verslo susitikimų kartais pavargstu, o čia atsigaunu.
Paprasti dalykai mane žavi. Štai grįžo iš Anglijos sūnus, pradėjo iš niekur nieko tvorą dažyti, o mūsų sklypas nemažas – tikrai yra ką veikti. Pamačiau – irgi prisidėjau. Buvo labai smagu. Man sėdėti prie televizoriaus tiesiog nepatinka.
– Ko imatės, tas puikiai sekasi. Ar pavykdavo atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje?
– Taip, man būtent taip ir nutiko. Likimo ironija. Lietuvoje daug gabių žmonių, gaila, kad jiems sunku ko nors pasiekti, o man viskas tarsi netyčia. Būdamas 15 metų pirmuosius 20 rublių užsidirbau vesdamas mokyklos diskoteką, vėliau šokdavau breiką. Rinkau vaistažoles, stiklo tarą, ravėjau daržus. Nereikia bijoti juodų darbų – jie užgrūdina.
Buvau dešimties metų, kai mirė tėtis, reikėjo padėti mamai. Neklaužada buvau, bet apsukrus: jeigu su kitais berniukais išdauždavau langą, visus pagaudavo, o manęs – ne. Nors nesimokiau, buvau mėgstamas ir mokytojų. Apsukrumas padėjo ir versle. Neturiu diplomo. Gaila, kad tokio negaliu pakabinti ant sienos, bet ką daugiau su juo veikčiau?
Niekada nelipau kitiems per galvas. Visos mano įmonės yra gerbiamos, neapgaudinėju savo verslo partnerių, elgiuosi sąžiningai, sakau tiesą, todėl ir įmonės gyvuoja ilgai.
– Jūsų žmona – pirmoji meilė. Šiais laikais tokie stiprūs jausmai beveik neegzistuoja...
– Mes labai gerai su ja sutariame. Atitikome lyg kirvis kotą. Ji – tylesnė, moteriška, ramybės įsikūnijimas, kai reikia, patylės, išklausys. O aš – strakalas ir dar daug šnekantis. Esame priešingybės. Mes pykstamės penkias minutes ir nesuprantame, kaip galima pyktis dienomis, savaitėmis ar net mėnesiais.
Kuo toliau gyvename, tuo labiau vienas kitą suprantame. Jeigu pradedu nesąmones kalbėti, jau pats suprantu, kad net gėda klausytis. Jokių pasiteisinimų nereikia. Abu sukamės mūsų įmonėse, ji mato, kaip sunku. Pasitikime vienas kitu. Turime vieną taisyklę – visada pranešti, kur esame. Kad neieškotų policija. (Juokiasi.) Su vaikais irgi tas pat – mums neįdomu, kiek jie užruks, svarbu žinoti, kur jie.
– Ar dažnai žmonai sakote, kad mylite?
– Esu nuobodus. Jeigu kartą pasakiau, kad myliu, tai ir gana. Man vyro snargliavimasis penkis kartus per dieną atrodo juokingai. Bet kartą pajutęs, kad abu esame pervargę, slapta nupirkau du bilietus į Romą. Tai turbūt vienas romantiškesnių mano poelgių. Dar – kartą per metus nuperku gėlių. Bet jau tada ji juokiasi ir moteriškai įtarinėja, kad aš galbūt ko nors prisidirbau. (Juokiasi.)
Kartą man viena moteris įteikė gėlių, o aš jas perdovanojau Daivai – negi išmesi? Atėjau ir visą teisybę išklojau. Santykiai pagrįsti pasitikėjimu, vienas kito supratimu.
– Ar po 30 metų gyvenimo kartu vis dar pavyduliaujate savo žmonai?
– Kai iš draugių grįžta paryčiais – ypač. Abu vienas kito pavydime, vadinasi, dar viskas gerai. Turi kirminukas graužti. Bet viską nuleidžiame juokais. Man į feisbuką parašo pagyvenusios moterys. Jos – mano draugės! Aš Daivai papasakoju, o ji man lygiai taip pat pasakoja, ką kas rašo jai. Žmona išnagrinėja mano drauges, parodo, dėl kurios galiu paslysti. (Juokiasi.)
Daug vyrų pakeičia savo antrąsias puses. O vėliau skundžiasi, kad vėl iš naujo – vaikai, lepinimas, dėmesys. Žmona supranta, kad man gali būti „kakariekū“ ir „nuvažiuoti stogas“, bet, manau, to nebus.
– Šeimoje esate trys vyrai. Kaip padedate Daivai?
– Galbūt Daivai kartais sunku su mumis. Būtų dukra – būtų visai kitaip. Visi esame pedantai – dažnai reikia skalbti drabužius. O kur dar pilni puodai maisto – juk valgome daug. Bet pas mus nėra taip, kad moteris šeimoje turi tarnauti vyrui. Dažnai vaikai patys išsiskalbia, užsisako maisto. Aš šiek tiek mėgstu gaminti – savaitgaliais verdu šiupininę. Esant būtinybei pasikviečiame žmogų, kad sutvarkytų namus. Esame laisvi, vienas kitam padedame ir per prievartą nieko nedarome.
– Koks, jūsų akimis, turėtų būti vyras?
– Jeigu kalbėtume apie išvaizdą, vyras turi išlikti vyriškas ir netapti moterimi. Nesiseilioti ir per daug nesigražinti. Turi prisiminti savo pareigas. Jis privalo nešti namų ūkio, finansų naštą. Galbūt galėjau būti geresnis tėvas, bet dabar stengiuosi kompensuoti. Mano laimė yra šeima, pats idealios neturėjau, todėl man tai svarbu.
