Priešingai, filmų „Greiti ir įsiutę“ sukurtas lenktynininkų įvaizdis visiškai netinka Jonui. Jis nemėgsta nepasvertos rizikos, turi vos vieną automobilį, o ir tas – duotas įmonės. Be to, po pergalės 1006 km lenktynėse Jonas nesilinksmino su kitais lenktynininkais naktiniuose klubuose, o išskubėjo pas dvejų metukų dukrą Kamilę ir antro kūdikio besilaukiančią žmoną Mildą.
Jau kitą dieną su brangiausiomis savo moterimis J.Gelžinis išėjo jėgų atgauti į paplūdimį. Gimus Kamilei tokios poilsio dienos po lenktynių tapo savotiška tradicija.
„Galima sakyti, kad Kamilė – mano sėkmės talismanas, nes jau trejus metus iš eilės jas laimiu. Prieš trejus metus, kai vėl po pertraukos iškovojau pergalę ENEOS 1006 km varžybose, jai buvo vos savaitė. Į lenktynes važiuoju kartu su žmona ir dukrele. Lenktynių metu jos mane palaiko, o sekmadienis, diena po lenktynių, būna skirta tik šeimai“, – pasakojo Jonas.
Nors apie savo laimėjimus kalba kukliai, J.Gelžinis atviras – rezultatas lenktynėse jam yra labai svarbus.
Nesvarbu, ar tai lenktynės gimtinėje, ar prestižinis Didžiosios Britanijos „Porsche Carrera“ taurės čempionatas. Beje, į jį Jonas išvyko prabėgus vos kelioms dienoms po pergalės Palangoje.
„Juk tik dėl pergalės ir važiuojame, o ne šiaip sau pasivažinėti. Varžybos tam ir skirtos, kad pasilygintum, pasilygiuotum ir pakovotum“, – kalbėjo sportininkas.
– Kaip manote, kalbos, kad svarbu ne pergalė, o dalyvavimas, yra teisingas požiūris ar truputį veidmainiavimas?
– Kartais gal tai ir veidmainiavimas. Iš tiesų viskas priklauso nuo aplinkybių, tavo asmeninio tikslo ir realių šansų laimėti.
Vertinant tai, kokia šiemet buvo „General Financing“ komandos sudėtis (be Jono, komandoje taip pat buvo Benediktas Vanagas ir Sebastiaanas Bleekemolenas. – Red.), negalėjau sakyti, kad vykau į 1006 km lenktynes tiktai dalyvauti. Reikėjo kovoti dėl pergalės.
– Koks jausmas aplanko kirtus finišo liniją?
– Tiesą sakant, viskas priklauso nuo to, kelintas kerti tą finišo liniją, kokios buvo aplinkybės tuo metu. Pats kirtimas dar mažai pasako. O šiaip finišų mano karjeroje daug ir visi man yra svarbūs.
Pastaruosius trejus metus 1006 km lenktynėse vis susiklostydavo taip, kad aš laukdavau, o ne pats vairuodavau kertant finišo liniją. Tai tikrai nemalonus jausmas. Jeigu pats sėdėtum prie vairo, būtų visai kas kita: darai tai, ką moki daryti, ir darai tai kuo geriau.
Kai stovi šalia lenktynių trasos ir skaičiuoji paskutinius ratus, darosi labai neramu. Pradedi manyti, kad kas nors nutiko arba dar nutiks mašinai, gal dar kas nors nenumatyto įvyks. Visokių dalykų prisigalvoji, atsiranda baimė, tarsi laukiant egzamino rezultatų. Nerviniesi, kad nieko pats nebegali pakeisti.
– Pernai ir užpernai 1006 km lenktynėse važiavote kartu su broliu Ignu Gelžiniu. Kodėl šiemet su Ignu lenktyniavote skirtingose komandose?
– Taip išėjo, kad Ignas sulaukė pasiūlymo iš „Team Hot Wheels“ komandos gana anksti. Likus kelioms savaitėms iki lenktynių Benediktas pasiūlė man važiuoti su jo komanda. Aš neatsisakiau.
– „ENEOS 1006 km lenktynėse“ nugalėjote jau šešis kartus. Toks įspūdis, kad norint laimėti 1000 km lenktynes reikia važiuoti su jumis.
– Yra, kas taip juokauja. Aš pats taip nekalbu, nes po to man gali pradėti nesisekti.
Nepasakyčiau, kad esu prietaringas, bet prieš varžybas stengiuosi nekalbėti, nesidalyti vietų iš anksto. Visada stengiuosi paprasčiausiai daryti tai, ką darau beveik visą savo gyvenimą. Man nesuprantami vietų dalijimaisi iš anksto, nes, žinote, net ir geriausiam kartais nepasiseka, o po to būna labai skaudu, kai esi prisižadėjęs kitiems parvežti pergalę.
To vengiu ir kol kas, vadovaujantis tokiu požiūriu, man neblogai sekasi.
– Lenktynininko profesija – itin pavojinga. Kaip jūsų žmona į tai reaguoja?
– Ji labai normaliai į visa tai žiūri, žinoma, išgyvena ir palaiko, kad sėkmingai pasiekčiau finišą. Milda labiau nervinasi, kai aš plaukioju su jėgos aitvarais pučiant smarkiam vėjui. Su jėgos aitvarais aš nesu labai įgudęs, todėl ji jaudinasi, kad galiu susižeisti.
O lenktynės man tiesiog yra darbas. Automobiliai šiais laikais yra gana saugūs. Žinoma, būna nelaimių, bet viskas daroma, kad kiekvienais metais automobilių sportas būtų vis saugesnis.
– Jėgos aitvarai – neseniai atrastas užsiėmimas?
– Praėjusiais metais prieš Palangos lenktynes su draugu bandėme degintis, nors buvo 14 laipsnių šilumos ir apsiniaukęs dangus. (Juokiasi.) Taip neva besidegindamas pamačiau nuotraukas, kad Svencelėje žmonės su jėgos aitvarais plaukioja. Tada užsirašiau į kursus, pabandžiau ir man patiko. Nuo tada užsikabinau ir jau visai neblogai plaukiu.
Mildos jėgos aitvarai netraukia, jai labiau patinka jausti žemę po kojomis. Prieš susilaukdami Kamilės kartu dalyvaudavome MTB dviračių maratono taurės varžybose. Taip pat jai labai patinka bėgioti, stengiasi pasiekti kuo geresnių asmeninių rezultatų.
– Kokių dar pomėgių turite?
– Man labai patinka dviračių sportas. Praėjusį mėnesį pirmą kartą su profesionalais varžiausi MTB dviračių maratono taurės Panevėžio etape.
Dviračiai labai daug mano laiko suvalgo, bet kartu šios treniruotės man padeda pasiruošti ir automobilių sporto varžyboms. Kalnų dviračiai – labai geras būdas fizinei formai palaikyti.
Automobilių varžybos, jėgos aitvarai ir dviračių sportas – tai trys mano pagrindinės veiklos. Prie kompiuterio prisėdu tik kartais, vakare po darbo. Įprastai stengiuosi prie jo neužsisėdėti, nes anksti keliuosi. Bandau tiek, kiek įmanoma, optimizuoti laiką.
– Jūsų pomėgiai – aktyvūs ir rizikingi. Adrenalinas jums būtinas?
– Tiesą sakant, taip. Dabar atrodo, kad vienos varžybos ką tik praėjo, laukia kitos. Po to dar kitos, o po jų – ir vėl varžybos. Atrodo, kad nelieka laiko draugams, šeimai ir t.t. Bet kai prasideda žiema ir praeina trys, keturi laisvi savaitgaliai, suprantu, kad be tų dalykų negaliu gyventi. Visada norisi to, ko negali turėti. Taip žmogus sukurtas.
Tikiu, kad reikia tik kaip nors rasti pusiausvyrą. Todėl džiaugiuosi po Palangos lenktynių su šeima praleista diena ant smėlio. Man tai buvo tobulas savaitgalis.
– Minėjote, kad dėl įtempto grafiko mažai lieka laiko artimiesiems, namams. Laikote save ūkišku vyru? Apskritai įkalate vinį į sieną pats ar nusamdote kitą šiam darbui?
– Atvirai kalbant, tai geras klausimas, kiek aš esu ūkiškas. Bute vinies dar neįkaliau, bet iš „Ikea“ parsivežtus baldus pats susirinkau. (Juokiasi.)
– Papasakokite, kaip pradėjote lenktynininko karjerą.
– Pradėjau 7 metų važinėti kartu. Neseniai atšvenčiau 20 metų lenktyniavimo jubiliejų. Dabar man 28, tai tas dvidešimtmetis skamba gerai. (Juokiasi.)
Mano tėvukas buvo lenktynininkas. Jis pradėjo lenktyniauti vėlai, neturėjo didelių finansinių galimybių, bet važiavo tikrai gerai. Aš nuo mažens lankydavausi tose varžybos ir tėvukas man padovanojo kartą.
Galiausiai Lietuvoje kartingas labai išpopuliarėjo ir mes pasinėrėme į tai. Po to tėvukas net atsisakė savo karjeros ir visą laiką skirdavo man. Jis buvo mano treneris nuo pat pradžių ir iki šiol duoda gerų patarimų.
Labai gerai, kad ir mano brolis lenktyniauja, tai vieni kitiems tokių kritinių pastabų pasakome, kad žmogus iš šalies to galbūt nepasakytų. Tai dar labiau mus skatina tobulėti.
– Jus tėvas atvedė į lenktynes. Galbūt jūsų paties dukra žaidžia ne su barbėmis, o su automobiliais?
– Net nežinau, ar leisčiau dukrą į lenktynes. Tai yra labai sunki ir brangi sporto šaka. Kelias iki pergalių yra labai ilgas, sudėtingas ir pavojingas.
Jeigu ji labai labai norės, tuomet nesipriešinsiu, bet specialiai jos nevesiu. Man daug gražiau, kai merginos dainuoja ir šoka, todėl jau nuo metukų Kamilė lanko muzikos mokyklėlę.
– Prieš keletą metų juokėtės, kad dėl jaunatviškos išvaizdos žmonės sunkiai patiki, jog esate lenktynininkas. Galbūt jau pasikeitė aplinkinių požiūris ir jums nebereikia įrodinėti, kas esate?
– Požiūris išties pasikeitė. Nežinau, ar dar jaunai atrodau, čia jau jums reikėtų spręsti, bet žmonės su manimi bendrauja kitaip. Anksčiau, net kai jau buvau baigęs universitetą, kirpėja manęs vis klausinėdavo, kaip mokykloje sekasi. Kadangi apie 10 metų pas tą pačią kirpėją lankausi, ji nustojo to klausti. (Juokiasi.)
Kalbant apie atpažinimą, sakyčiau, nelabai stengiuosi būti žinomas. Tikrai galėčiau elgtis kaip nors kitaip, kad būčiau labiau žinomas. Galėčiau daugiau rodytis viešumoje, bet man tai nelabai patinka. Nemėgstu perdėto dėmesio. Man patinka, kai mane vertina už atliktus darbus ir pasiektus rezultatus.
Jono Gelžinio dosjė
Savo karjeros pradžioje 1998, 1999 ir 2000 m. J.Gelžinis tapo Lietuvos kartingo čempionu „Raket“ klasėje. 2001, 2002 ir 2003 m. tapo prizininku „ICA Junior“ klasėje.
2005 ir 2006 m. lenktynininkas dalyvavo „VW Castrol“ taurės čempionate – pirmaisiais metais jis finišavo trečias viename etape, greičiausiai įveikė du ratus lenktynėse ir užėmė 8-ą vietą bendrojoje įskaitoje. Antraisiais metais tapo vicečempionu.
Palangoje vykstančiose 1000 km lenktynėse J.Gelžinis triumfavo šešis kartus: 2006, 2008, 2009, 2014, 2015 ir 2016 metais. Tai net trečdalis pergalių šių lenktynių istorijoje.
2012 metais J.Gelžinis buvo atrinktas tarp 18 stipriausių lenktynininkų ir dalyvavo Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) Jaunų lenktynininkų vystymo akademijos programoje.
2013 metais buvo atrinktas tarp 8 geriausių „Porsche Carrera Cup“ lenktynininkų iš viso pasaulio „Porsche Mobil 1 Supercup“ stipendijai gauti.
Nuo 2010 m. J.Gelžinis lenktyniauja Didžiosios Britanijos „Porsche Carrera“ taurės čempionate. Pirmame sezone 2010 m. Jonas liko dešimtas bendrojoje įskaitoje. Vėliau rezultatai pastebimai gerėjo – po metų lietuvis liko šeštas ir tapo „Pro-Am“ klasės nugalėtoju, 2012 m. – ketvirtas. 2013 m. sezone per visas pirmas šešerias lenktynes J.Gelžinis finišavo tarp prizininkų. 2014 m. lietuvis pelnė 3 pergales, dar 10 kartų finišavo tarp prizininkų. Surinkęs 310 taškų jis nusileido tik čempionu tapusiam britui Michaelui Meadowsui.
