Trakiškis P. Stefanovičius vietoj karininko tapo aktų fotografu

2016 m. birželio 27 d. 10:53
Į fotografijos pasaulį Paulius Stefanovičius (34 m.) pasinėrė žinodamas, kad gražių gamtos vaizdų nefiksuos, nors kaip buvusiam karininkui jam kadaise teko nemažai lakstyti po miškus. Nuo laukinio pasaulio neatitolo ir dabar. Prieš šešerius metus visiškai netikėtai pasinėręs į naują veiklą, gamtos fone kuria pikantiškus nuogų moterų kadrus.
Daugiau nuotraukų (17)
Ėmęs populiarėti Lietuvoje, savo aktais jis ketina sužavėti ir likusį pasaulį. Savo braižo ieškojimams ir dideliems siekiams jį paskatino pirmasis mokytojas – žinomas ir vertinamas fotografas Remigijus Zolubas.
Paulius išbandė ne vieną vyrišką ar bent jau tradiciniu laikomą darbą, tačiau tokios karjeros perspektyvos nesuviliojo, greitai tapo akivaizdu: tai – ne jam. Galiausiai po daugybės metų jis sumanė iš sostinės, kurioje buvo įsikūręs, sugrįžti į savo gimtinę – Trakus, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Nesuprantu, kodėl grįžau tik dabar. Trakuose vėl atsidūręs vasario mėnesį supratau, kad būtent čia yra mano vieta. Tikrai ne didmiestyje“, – aiškino Paulius, dabar nuolat apylinkėse besižvalgantis tinkamų vietų savo aktų sesijoms.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija?
– Baigiau teisės mokslus, tačiau kartu studijavau ir Karo akademijoje. Supratęs, kad teisė – ne man, baigiau vadų kursus, tapau atsargos leitenantu. Kaip kandidatas į krašto savanorių pajėgas po miškus laksčiau jau nuo 16-os. Viskas prasidėjo nuo berniukiškų žaidimų miškuose. Tėvo draugai buvo karininkai, tarnavę profesionalioje karo tarnyboje. Įtakos turėjo ir filmai. Visada jaučiau, kad turi dirbti ne tik mano smegenys, o viskas kartu: ir kūnas, ir siela. Sėdėti biure, ką nors rašinėti – tikrai ne mano pašaukimas.
Su karyba siejau ir savo ateitį. Tačiau gyvenime ne viskas pavyko taip, kaip norėjau. Tuomet supykęs ant viso pasaulio net grįžau metams gyventi pas tėvus. Tada mano gyvenime atsirado daugiau sporto.
Mokykloje lankiau futbolo ir irklavimo treniruotes. Vėliau panirau į kūno rengybą, kultūrizmą. Ne viens metus dirbau maisto papildų, dietologijos srityje, tuo labai domėjausi. Šiai sričiai atidaviau penkerius metus. O vieną dieną mano rankose atsidūrė fotoaparatas. Laikydamas jį supratau, kad rasiu ką su juo veikti, bus daug įdomybių.
Pirmąjį veidrodinį fotoaparatą nusipirkau 2009-aisiais. Ėmiau domėtis ne tik technine, bet ir kūrybine fotografijos dalimi. Ant kelio užvedė mano mokytojas R.Zolobas. Su juo ir dabar palaikome ryšį.
– Iš karto supratote, kad norite fiksuoti moteris?
– Taip. Daugelis fotografuoja medelius, architektūrą, peizažus. Man norėjosi išskirtinumo. Įstrigo mokytojo žodžiai, kad nuėjęs į knygyną galiu nusipirkti gražiausių atvirukų su gamtos atvaizdais ir suprasti, jog nieko gražiau ar geriau nepadarysiu. Žmogaus, mano atveju, moters, niekas antrą kartą taip nenufotografuos. Mano objektas yra moteris – gamtos kūrinys. Tai – mano stichija. O fotografija, atlikta gamtoje, man kur kas patraukliau ir įdomiau nei visi dirbtiniai, studijiniai menai. Mane traukia tai, kas natūralu ir gyvenimiška.
– Nesuklysiu sakydama, kad aktų fotografų Lietuvoje nėra daug?
– Būtent. Daug žmonių anksčiau ir dar dabar skeptiškai žiūri į tokį meną – maža šalis, maža populiacija, tad nepopuliaru. Tačiau bėgant laikui žmonės ima pastebėti, kad tai nėra dalykas, į kurį reikia žiūrėti kreivai. Netgi tie, kurie niekada gyvenime to neišdrįstų, taip pat grožisi.
– Bet gal tai lemia ne tautos dydis, o kuklumas?
– Abu veiksniai priklauso vienas nuo kito. Didesnėse valstybėse taip pat atrasi daug tokių, kurie nesupras. Tačiau kaime gyvenantis žmogus, net ir viduje norėdamas ką nors atskleisti ar patirti, negali sau to leisti vien dėl išorinės įtakos. Gal dauguma moterų norėtų tokių savo nuotraukų, bet nedrįsta dėl kitų žmonių reakcijos.
– Kaip į jūsų aktus reaguoja artimieji?
– Artimieji nėra pasakę neigiamo komentaro. Tėvai, nors yra kiek konservatyvesni, kritikos neišsakė. Tik džiaugiasi, kad man pavyksta. Su jais šios temos plačiau negvildename. Nebent su antrąja puse galėtų būti daugiau įvairiausių diskusijų. Bet draugė bent jau sako, kad nepavydi. (Juokiasi.)
– Ši veikla jums prideda vidinio vyriškumo? Juk fotografuoti moterį – toks subtilus dalykas...
– Žmonės vienas prie kito pripranta, tačiau dirbame dėl norimo rezultato, kad įgyvendintume norimas idėjas. Kaip skulptoriui molio gabalas, taip man moters kūnas. Matau, ką su ja daryti, kad gaučiau rezultatą. Natūralu, kad iš pradžių kaip vyras mačiau ne tik meną.
– Kas labiausiai kelia meninį pasitenkinimą?
– Būtent idėjiniai meniniai sumanymai. Tai ir yra, kas suteikia džiaugsmą fotografui. Komercinė darbo dalis visada ir lieka komercinė. Kita vertus, kūrybiškumą turiu parodyti visuose darbuose, net jei jie ir kiek šabloniški.
– Kaip moterys jaučiasi prieš objektyvą?
– Psichologinis barjeras egzistuoja visose fotosesijoje. Net ir mados fotografijoje juk susitinka du nepažįstami žmonės... Pirmos minutės visada yra nejaukios, kaip ir bendraujant bet kokiame dalykiniame susitikime. Paskui prasideda mėgavimosi akimirka. O atsiliepimai apie pavykusį procesą ir gautą rezultatą man suteikia daug naujų gyvenimo spalvų.
– Norint padaryti gerą aktą, privaloma pažinti ir moters dvasinį pasaulį?
– Tai yra esmė. Kartais tenka fotografuoti vyresnę moterį, kuri pribrendusi naujiems gyvenimo iššūkiams, atradimams, naujam gyvenimo etapui, norinti ką nors įrodyti. Kartais merginos nori įamžinti savo momentinį jaunatvišką polėkį. Trečios tiesiog savo fotografiją kaip paveikslą nori padovanoti antrajai pusei.
– Iš karybos į fotografiją – rimtas posūkis...
– Karyboje sunku ką nors susieti su moterimis. Bet tie patys miškai, gamta, lakstymai, polėkis. Aš visada laukiu šiltojo metų laiko, kai visus savo sumanymus galiu įgyvendinti apleistose vietose: fabrikuose, miškuose, laukuose, smėlynuose ir pan. Tai daugiau ar mažiau susiję su tuo, ką veikdavau būdamas karininkas, – kiek laiko praleista lakstant. Pats esu iš gamtos, be jos negaliu, tad ir meną perkeliu į tas vietas, kur gera pačiam.
– Ar turite kokį nors didelį siekį?
– Mintys apie pirmą parodą labai realios – jei viskas bus gerai, įvyks ateinantį rudenį. Norisi tobulėti ir garsėti, kad būčiau pamatytas ir įvertintas ne tik mūsų krašte. Dabartinės mano nuotraukos irgi nėra skirtos tik mūsų auditorijai. Rodau nuotraukas įvairioms tarptautinėms galerijoms, sulaukiu įvertinimo. Fotografuoju šeštus metus, tačiau tikrasis profesionalumas ir pasitikėjimas savimi atėjo tik prieš kelerius metus. Anksčiau tam neatsidaviau šimtu procentų. Dabar tai mano pagrindinė veikla: jau atsikeliu su mintimis apie fotosesijas, su jomis einu ir miegoti.
– Turite savo mūzą ar tokiu įkvėpimu netikite?
– Neturiu. Viską atsiranda savaime – menines idėjas diktuoja impulsai.
Nesu pats stabiliausias ar pastoviausias žmogus. Anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai pasiklystu. Ypač kai nepavyksta ko nors įgyvendinti – imu ieškoti priežasčių. Kad neapniktų neigiamos mintys, kad gyvenimas judėtų toliau, paskatų kurti ieškau kitur.
Kai tik jaučiu, kad kas nors išsiderina ir sportas jau nepadeda, man reikia pamokomų knygų. Tai lyg vaistai, tik sielai.
Esu išbandęs meditaciją. Meditacijos stovykla Lietuvoje buvo pirmoji rimta pažintis su budistiniu pasauliu, savęs ieškojimu. Netrukus vėl išvyksiu į dešimties dienų stovyklą.
Kai tik gyvenime atsiranda disbalansas, nieko negaliu daryti. Kai siela nerami, nepavyksta kurti. Štai gimtinėje nejaučiu chaoso, nereikia stovėti valandas trunkančiose spūstyse, atsirado daug daugiau laiko tikram gyvenimui, o ne tik egzistavimui.
– Koks jūsų gyvenimo būdas?
– Supratau, kad privalau judėti, – jeigu bent kelias dienas neturiu aktyvios fizinės veiklos, dingsta visa mano psichologinė pusiausvyra, sunku kurti. Todėl plaukiu, bėgioju, minu dviratį arba lankausi sporto salėje. Nuolat viskas sukasi ir eina pakaitomis. Ypač dabar, grįžus į Trakus, į gimtinę, tik spėk rinktis, nuo ko pradėti dieną.
Neseniai pamėgau plentinį dviratį. Atsirado ir draugų dviratininkų kompanija – nori nenori, su jais turi bent 50 km numinti. Tačiau valandos sporto per dieną man užtenka.
– Fotografijoje jūsų pagrindinis objektas yra kūno grožis. Ar pačiam svarbu atrodyti gerai?
– Nesu iš tų, kurie neatšoka nuo veidrodžio, bet ne veltui domiuosi kultūrizmu, kūno rengyba. Jokiu būdu neketinu tuo užsiimti profesionaliai, bet negaliu sau leisti apsileisti ir atrodyti prastai. Nesu visiškas sveikuolis, leidžiu sau ir nesveiką maistą. Bet jei matau, kad peržengiu ribas, susiimu.
– Jūsų antroji pusė taip pat iš meno srities?
– Ji yra SPA vadovė viešbutyje, tačiau nemažai prisideda prie mano darbo. Ji generuoja idėjas ir pasiūlymus, kurie man galėtų patikti. Ir pati yra dalyvavusi mano fotosesijose.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.