Tiesa, Dovydas nebuvo iš paklusniųjų. Vaikystėje jis protestavo prieš menininkų tėvų pasirinkimą. Šeima, žinodama, koks sunkus gali būti menininko gyvenimo kelias, norėjo, kad bent vienas narys šeimoje turėtų kitokį gyvenimą, tačiau veltui.
Dovydo užsispyrimas padarė savo. Dešimtoje klasėje, negavęs tėvų leidimo, jis įstojo į Eduardo Balsio menų gimnaziją ir pats nežinodamas kodėl pasirinko skulptūros specialybę. Ji ir padarė įtaką tolesniam menininko gyvenimui.
„Bandžiau surasti savo kelią meno kryptyje, įstojęs į menų gimnaziją jaučiausi sėdintis savo rogėse. Tai buvo visa ko pradžia. Man akys atsivėrė, pradėjau kitaip mąstyti, atsirado vidinis džiaugsmas, nebekėliau jokių klausimų. Vilniaus dailės akademija buvo antras žingsnis“, – sakė Dovydas.
Šešerius metus po studijų Dovydas gyveno lyg klajoklis – išmaišė nemažą dalį Europos. „Gatvėse piešdavau portretus ir šaržus“, – prisimena vyras.
Dabar Dovydo gyvenime paieškų laikotarpį pakeitė sėslus gyvenimas ir ramybės būsena. „Iki 30-ies rašiau savo gyvenimo knygą, o dabar pradedu ją skaityti“, – sako Dovydas.
Gyvenimo varikliu vyras laiko sėkmingą ir mėgstamą darbą. „Kuo daugiau įdedi pastangų, tuo geriau viskas klojasi“, – įsitikinęs menininkas.
Pokalbis su Dovydu vyko gamtoje, čiulbant paukščiams. Taip, kaip jam ir patinka – arčiau gamtos.
– Kokia veikla šiuo metu užsiimate?
– Viskas, kas susiję su vizualiaisiais menais, šiuo metu man labai prie širdies. Tapyba, renginiai, piešimas ant smėlio, pasirodymai renginiuose su aukso dulkėmis. Veiklos rūšių mano gyvenime tikrai ne viena.
– Klaipėdoje, iš kur esate kilęs, jūsų tėvas Romas Klimavičius yra visiems gerai pažįstamas tapytojas. Ko gero, jūsų pavardė neretai siejama būtent su juo. Kaip dėl to jaučiatės?
– Vilniuje gyvenu pirmus metus ir nepastebėjau, kad mane atpažintų dėl tėčio. Klaipėdoje situacija kitokia. Šiame mieste visi vieni kitus pažįsta.
– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas išvykus iš Klaipėdos?
– Baigęs mokyklą trejus metus gyvenau Klaipėdoje, o Vilniaus dailės akademijoje pabaigęs skulptūros studijas ir nesulaikęs atsakymo, ar esu priimtas toliau studijuoti penktame kurse, nusprendžiau išvykti. Tiesa, prieš pat išvykimą sužinojau, kad esu priimtinas, tačiau atsisakiau šio pasiūlymo ir pakėliau sparnus iš gimtinės.
Keliavau beveik po visą Europą, tai truko šešerius metus.
Aplankiau Italiją, Ispaniją, Olandiją, Angliją ir kitas šalis. Keliaudavau kaip gatvės menininkas, įsigydavau licenciją ir paišydavau portretus, šaržus gatvėse.
Užsidirbdavau pinigų pragyventi ir judėdavau toliau.
Paskutiniai ketveri kelionės metai buvo sėslesni, apsistojau Pietų Anglijoje, Braitone.
– Kuri vieta jums paliko didžiausią įspūdį?
– Braitonas buvo artimiausias mano širdžiai, emigravęs daugiausia laiko praleidau būtent čia.
Šis miestas nėra pernelyg didelis, tačiau nuolat pilnas šurmulio, alsuojantis gyvybe, čia gyvena daug jaunimo, daug laisvų sielų. Braitonas įspūdingas kultūrine veikla.
Kadangi mėgstu buriuoti, Braitonas tam puikiai tiko, mat ten yra jachtų klubas.
– Turint omenyje, jog per trumpą laiką pakeitėte daug gyvenamųjų vietų, peršasi mintis, kad esate nepastovus.
– Per pastaruosius metus viskas apvirto aukštyn kojomis. Žvelgdamas į praeitį matau savyje daug pokyčių. Pagaliau apsisprendžiau likti Vilniuje, atidariau tatuiruočių saloną, sukūriau naujų darbo vietų. Tokie dalykai įpareigoja.
– Kodėl grįžote į gimtinę?
– Menininkui vien finansinio pasitenkinimo dažniausiai nepakanka, reikia moralinės ir kūrybinės euforijos. Grįžęs iš kelionės susitikau su draugu Linu Kutavičiumi.
Jis pranešė, kad Klaipėdoje pasiima milžiniškas patalpas, ir kvietė žmones drauge kurti.
Buvau beprotiškai pasiilgęs kūrybinio judesio. Klaipėdoje užsibuvau trejus metus, buvau pasiilgęs gimtojo miesto su nuostabia gamta, tačiau supratau, kad reikėtų judėti toliau, tad persikėliau į Vilnių.
– Jums, kaip menininkui, svarbi aplinka?
– Aplinka daro labai stiprų poveikį mentalitetui. Pavyzdžiui, mes gyvename šiauriau, tad esame racionalesni, mažiau kalbantys už gyvenančius pietuose. Pietiečiai mažiau mąsto ir daugiau kalba.
O Vilniuje yra daug jaunų žmonių, judesio, veiklos. Galbūt mes net nepasinaudojame visomis teikiamomis galimybėmis, bet užtenka žinoti, kad jų yra. Vilnius yra galimybių miestas. Tai vieta, kur svajonės gali tapti realybe. Čia lengviau pasiekti užsibrėžtų tikslų nei užsienyje.
– Minėjote, kad Vilniaus dailės akademijoje studijavote skulptūrą. Dauguma menininkų įsitikinę, kad jiems mokytis menų nereikia, mat tokiu atveju nuslopinamas jų kūrybiškumas, visi tampa panašūs ir žvelgia ta pačia kryptimi. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Tai tiesa. Praėjus nemažai metų po mokslų baigimo pradėjau kitaip žvelgti į akademinį mokslą.
Į akademiją žmones priima dėl tam tikrų priežasčių – gabumų, talento. Žmogų priima ir pradeda mokyti pagal taisykles. Jis tampa standartišku studentu, jo individualumui vietos nelieka.
Trejus ar ketverius metus žmogus, mokydamasis taisyklių, pamiršta patį save ir po mokslų baigimo nebežino, kas jis yra. Tada jam reikia laiko, kad atsigautų ir vėl atrastų save, pradėtų kurti iš naujo.
– Jei atsuktume laiką atgal, stotumėte mokytis ten pat?
– Taip, tačiau, tiesą sakant, net nežinau, kodėl išvis įstojau. Mokydamas Eduardo Balsio gimnazijoje turėjau pasirinkti, kokios srities specialistu noriu būti: grafikos, skulptūros, tapybos. Nežinau, kodėl pasirinkau skulptūrą. Tas pasirinkimas paauglystėje padarė įtaką visam tolesniam gyvenimui. Gyvenime yra dalykų, kurių tiesiog negali paaiškinti.
– Ką laikote gyvenimo mokytoju?
– Visą laiką labai norėjau turėti mokytoją, tačiau taip ir nepavyko jo rasti. Gyvenimas daugiausia mane išmokė. Paieškos, klaidos, klystkeliai – visa tai tobulina asmenybę.
– Jūs, ko gero, kaip ir kiekvienas menininkas, pasauliui norite perduoti kokią nors žinutę. Kokia ji?
– Mano kūryba daug apimanti. Jos paskirtis – labai plati ir skirtinga, tad ir žinučių yra ne viena. Tarkime, tatuiruočių mene žmogui padedu užrašyti jo žinutę. Aš padėjėjas, kai žmogus turi minčių, bet nežino, kaip jas paversti realybe. Surenku idėjas ir sudedu į vieną.
– Esate sakęs, kad visi menininkai – egoistai. Ką turėjote omenyje?
– Viskas, ką kuria menininkas, yra jo saviraiška. Ne veltui sakoma, kad kūrėjai per meną išreiškia save.
Perfiltravus nereikalingus dalykus lieka tikrasis ego. Kūryba negali būti neegoistiška, juk tai sukuri tu – savo rankomis, mintimis.
Menininkas, kurdamas darbą iš širdies, dažniausiai susitapatina su juo. Kūrinys tampa jo kūdikiu.
– Neretai menininkus ištinka vidinių išgyvenimų krizė. Jums tai nesvetima?
– Gyvenime būna įvairiausių išgyvenimų, bet negalima jiems pasiduoti. Tai tik jausmai. Jei pradedi per giliai kapstyti, užvirsta žemės ir esi palaidojamas. Tad stengiuosi į viską žvelgti racionaliai.
– Kad ir kaip banaliai skambėtų, menininkams reikia įkvėpimo. Vieni jį randa gamtoje, kiti – meilėje, treti – vakarėliuose. Kas jus įkvepia kurti, kai ranka nekyla ką nors daryti?
– Menininkai, leidžiantys sau ieškoti įkvėpimo, turi daug laiko, o aš jo neturiu, tad įkvėpimo ieškoti man netenka.
– Ne vienus metus tapėte, kūrėte skulptūras ir staiga jūsų gyvenime atsirado tatuiruotės. Kaip viskas išsirutuliojo?
– Tatuiruočių darymas nėra toli nuo piešimo, tapybos. Skiriasi tik įrankis, prie kurio reikia priprasti. Pamenu, kai pirmą kartą bandžiau daryti tatuiruotę ir supratau, kad piešimas ir tatuiruočių darymas vis dėlto yra skirtingi dalykai.
Tatuiruotės mano gyvenime atsirado per savęs paiešką. Ieškojau srities, teikiančios daugiausia pasitenkinimo.
Sugalvojau ant odos tatuiruoti paveikslus. Nusipirkau mašinėlę ir man pavyko ne visai taip, kaip tikėjausi. Mokiausi ir po to piešinius bandžiau perteikti ant kūno. Atsirado keletas draugų, leidusių tai išbandyti.
– Atsimenate, kaip atrodė pirmoji jūsų daryta tatuiruotė?
– Tai buvo eilėraštis, parašytas ant peties. Kaip šiandien atsimenu, ją darant mušė šaltas prakaitas.
Po penkių minučių nusiraminau, į tatuiruotę žvelgiau kaip į piešinį ir judėjau į priekį. Pirmas blynas nebuvo prisvilęs, viskas pavyko, ir tai mane užkabino daryti toliau.
Puikiai suvoki, kad piešinys ant kūno liks amžinai. Jis gyvuos tiek, kiek žmogus. Ta magija mane sužavėjo.
– Kai pradėjote daryti tatuiruotes, atidarėte tatuiruočių saloną. Kiti meistrai visą gyvenimą dirba kam nors, o jūs atidarėte savo saloną, ir labai greitai. Kaip jums pavyko?
– Nelaikau savęs verslininku. Tikiu tuo, ką darau, galbūt dėl to taip greitai pavyko atidaryti saloną. Susikoncentruoju į vieną dalyką ir daugiau man niekas neegzistuoja. Moku dirbti sistemingai.
Verslo kūrimas man buvo visiškai naujas dalykas, bet šiais laikais yra internetas, kur galima rasti visus rūpimus atsakymus.
Esu užsispyręs ir einu iki galo. Stengiausi elgtis taip, kaip yra teisinga, ir viskas įvyko natūraliai. Sunkiausia surasti bendraminčių, žvelgiančių ta pačia kryptimi, kuria žvelgi tu.
– Dauguma menininkų skundžiasi, kad iš kūrybos sunku pragyventi. Atidarydamas saloną nesusidūrėte su finansinėmis problemomis?
– Skeptiškai žiūriu į menininkus, kurie sako, kad sunku užsidirbti. Jeigu žmogus dirba, jis užsidirba. Kartais ne vienus metus kuriantiems menininkams visiškai nesiseka, bet tada kyla klausimas, kam jie kuria kūrinius: žmonėms ar sau? Neretai atsakymas būna, kad kuriama sau.
Tokiu atveju jie neturi teisės piktintis, kad kūriniai nėra perkami. Kūryba, skirta žmonėms, yra įdomi ir paklausi. Jeigu nori, kad lydėtų sėkmė, tiesiog reikia išmokti stebėti aplinką, ženklus ir suprasti, ko reikia visuomenei.
Tai užburtas ratas, juk nėra vienos tiesos, kitaip visi galėtume būti milijonieriai.
– Kodėl savo saloną pavadinote „Positive“?
– Pavadinimas turi gerą energiją. Jis netgi pakeitė mane į gerąją pusę. Diena iš dienos vartojant žodį, su juo susitapatinama.
– Žiūriu į jus ir nematau nė vienos tatuiruotės. Reto meistro kūnas nėra išmargintas tatuiruotėmis.
– Galvoju, kodėl taip yra, bet nerandu atsakymo. Kad darytumeisi tatuiruotę, turi pajusti, ko nori. Į galvą turi šauti mintis, neduodanti ramybės. O aš to nejaučiu, dirbtinai to skatinti nenoriu. Vien estetinio grožio man nepakanka, žvelgiu šiek tiek giliau. Pasidaręs tatuiruotę nebebūsi toks, koks buvai.
– Dar prieš kurį laiką gatvėje retai prašmėžuodavo daug tatuiruočių turintis žmogus, o dabar tai tapo kasdienybe. Kas pasikeitė?
– Tai yra mada ir ji diktuoja savo taisykles. Kuo daugiau žmonių mato informaciją apie vieną ar kitą dalyką, tuo greičiau ji plinta.
Kaip ir gyvenime, čia irgi viskas susiję su pakilimais ir nusileidimais. Dabar yra tatuiruočių mados pakilimas. Tai tokia pat mada kaip ir vegetarizmas ar veganizmas.
– Tatuiruočių mene egzistuoja mada?
– Be abejo. Yra nusistovėję tradiciniai stiliai, populiarėjant tatuiruotėms jų atsiranda vis daugiau.
Žmonės darosi tai, ką jie mato. Didelę įtaką apsisprendimui daro matytos draugų tatuiruotės, taip pat televizijoje, internete. Tačiau kiekvieną kartą stengiuosi sukurti ką nors naujo, nustebinti savo klientą ne-standartiniais sprendimais.
Kiekviena kartą tatuiruotės eskizą kuriame kartu su klientu, tad tatuiruotė išeina individualiai pritaikyta ir vis kitokia. Nesivaikau madų. Mėgstamiausias mano tatuiruočių stilius yra individualus.
– Kaip pasikeitė tatuiruočių mados per pastaruosiu kelerius metus?
– Per pastaruosius ketverius metus tatuiruočių tendencijos stipriai keičiasi vien dėl to, kad keičiasi žmonių požiūris į tatuiruotes. Jos dabar atlieka ne tik žyminčią funkciją, bet ir tapo išilaisvinimo ir individualumo simboliu.
– Galėtumėte prisiminti keletą įdomesnių klientų?
– Yra žmonių, kurie užsirašo pas mane lyg į skausmo terapiją. Jie prašo padaryti tatuiruotę, nes tai juos atpalaiduoja, jie pamiršta problemas.
Suprantu tokius žmones. Juk skausmas neleidžia apie nieką kitą galvoti. Be galo džiugu, kad toks žmogus išeina laimingesnis.
Turiu vieną klientę, kuri paskambina, pasako, kad jai blogai. Mes susitinkame, ir aš piešiu ant jos kūno. Ji užsimiršta, nusiramina ir išeina pakilesnės nuotaikos. Ta mergina jau turi 11 tatuiruočių.
Tapytojas, tatuiruočių meistras, o dabar dar ir verslininkas Dovydas Klimavičius (34 m.) nuo vaikystės žinojo, kuo taps užaugęs. Nebuvo jokių dvejonių, blaškymosi tarp kelių dalykų.
