Valia ir atjauta. Tai jam įdiegė tėvai. Valios reikėjo, kad visiškai atsisakytų alkoholinių gėrimų, cigarečių ir drąsiai galėtų priimti sprendimus ir jų laikytis, o atjautos – kad išklausytų žmones ir esant reikalui jiems patartų, nukreiptų.
Koks dabar didžiausias Igno noras? Padaryti taip, kad žmonės be jo įsikišimo suvoktų, jog sportas, tinkama mityba turi būti kasdieniai dalykai judant sveikos gyvensenos link.
Su I.Bakėjumi susitikome lofte. Čia, kaip ir daugybėje kitų Vilniaus, Kauno vietų, vyksta jo rengiamos treniruotės tūkstančiams žmonių. Treniruotės skirtos dirbti su savo kūno svoriu. Prie sporto prisideda ir mokymai, stovyklos, seminarai su įvairiausiais lektoriais. Visa tai vadinasi draugų, lygiai taip pat mąstančių, bendruomene „My Hero!“, kurioje tampama laimingais, sveikesniais, tačiau visuomenės akimis – keistais. Juk kas džiaugiasi gyvenimu be priežasties?
Pirmas žvilgsnis į Igno sportinius batelius, ir suprantu, kad jis papasakos įdomią istoriją. Juk sakoma, kad avalynė atspindi žmogų. O pašnekovo batai – skirtingų spalvų, todėl vienintelė mintis, kuri šauna į galvą, – tai tarsi jo savotiškas protestas prieš nusistovėjusias taisykles.
„O kodėl batai turėtų būti vienodi? Visada elgiuosi taip, kaip man atrodo teisinga. Juk smagiau gyventi, kai išeini iš komforto zonos. Taip noriu sukelti žmonėms nesvarbu kokias, bet emocijas, ir leidžiu suprasti, kad viskas neturi būti vienoda. Mano ir gyvenimas skiriasi nuo kitų – kad ir ką daryčiau, viskas yra kitaip. Ką reiškia kitaip? Juk norma yra būti ištikimam, mylėti savo žmoną, auginti vaikus, būti atsakingam, nuolat gilintis į save, santykius, tačiau visuomenė nuo to atitolusi – mažai kas taip gyvena, todėl aš gyvenu kitaip“, – paaiškina Ignas, virš kurio galvos kabo lenta su užrašais „blaivybė“, „paprastumas“, „pastovumas“, „sąžiningumas“, „sąmojis“. Svarbiausia – blaivybė, jos nebuvimas neleido vyrui suprasti ir visų kitų, ne mažiau svarbių, žodžių.
Šešiolikos metų Igną draugai supažindino su visomis linksmybėmis – alkoholiu, cigaretėmis, vakarėliais. Jis, kaip ir dauguma, į tai, rodos, nebuvo baisiai įklimpęs, tačiau tokius žalingus įpročius mėgo – neįsivaizdavo, ką be to galima veikti. Po ketverių metų vyras susipažino su būsima žmona Simona. Ji, kaip pats sako, moteris iš saugios, gana griežtos šeimos.
„Tai buvo mūsų laikas, linksmybės, mažai įsipareigojimų, atrodė, kad gyvename aukso amžių! Galų gale žiūriu į ją ir galvoju: tokia graži moteris, netinka jai nei cigaretės, nei taurė. Tą patį pasakiau garsiai. Ir, žinoma, ji supyko, pareiškė, kad negaliu jos mokyti, nes pats tą patį darau. Ji tikrai buvo teisi“, – kalbėjo Ignas. Jis nusprendė pradėti nuo savęs, kad taptų pavyzdžiu.
„Pradėjau galvoti apie tėvus, kad jie nerodė tokio užstalės pavyzdžio, to namie tiesiog nebuvo. Per linksmybes man pradėjo trūkti laiko šeimai – viskas suėjo į vieną tašką, nusprendžiau, kad reikia tai užbaigti“, – sakė jis. Į jo pasiryžimą būsimoji žmona ir draugai reagavo su šypsena.
Netrukus vyras pradėjo galvoti apie ateitį su žmona ir tai, kad jie šiuo metu gyvena skirtingai. Jam pradėjo patikti sveikesnis gyvenimo būdas, o Simona į tai žiūrėjo atsargiai.
„Nenorėjau skirtis, norėjau, kad kalbėtume ir mąstytume taip pat“, – pasakojo Ignas, kurio žmonai vienintelė priežastis atsisakyti alkoholio buvo vaikai Bernardas (6 m.) ir Leonardas (3 m.).
– Pareiškimas, kad kalbate ne ta pačia kalba, skamba lyg „arba tu nevartoji alkoholio, arba skiriamės“. Juk ji neturėjo priklausomybės. Gal tai nieko bloga ir galėjote su tuo susitaikyti?
– Aš tokį pasiryžimą vadinu sąmoningu sprendimu, pokalbiu su savimi ir atsakomybės prisiėmimu. Be to, manęs taip tėvai neauklėjo – jie mano superherojai. Tačiau iš kur atsiranda alkoholis? Su tuo susiduria daug žmonių: draugų įtaka, skyrybos, saviraiškos nebuvimas, seni įpročiai, todėl žmogus priima sprendimą svaigintis – rūpesčiai bent akimirkai dingsta. O iš tikrųjų alkoholis yra masinio naikinimo ginklas.
Kai pasakiau, kad nevartosiu alkoholio, mano žmona to neįsivaizdavo. Bet aš pradėjau daug sportuoti, lankytis pas tėvus, brolius, seseris. Kalbėjome su žmona ne viena kalba, o kaip du mylintys žmonės gali būti tokie skirtingi ir norėti leisti laiką skirtingai? Turėjome gana rimtą išbandymą – žinome, ką reiškia netekties, mirties jausmas. Nuo to laiko su žmona einame koja kojon. Aš ją labai palaikau. Ji dėl savęs nieko nemėgsta daryti, tačiau dėl mylimų vaikų padarytų bet ką. Tai buvo didelė motyvacija. Dabar turime du berniukus, kuriems nenorime rodyti blogo pavyzdžio. Jie niekada nepasakys, kad matė namuose alkoholį.
Buvo minčių, kad kada nors, senatvėje, su žmona nuvažiuosime į kokią nors salą, atsidarysime šampano, atsipalaiduosime. Tačiau laikui bėgant tokia mintis išblėso. Buvau pradėjęs savo bičiulius skatinti, kad jie gyventų sveikiau, bet supratau, jog tai beviltiška.
Dabar mano didžiausia misija yra sukurti ką nors, kad be jokio karo, o tik iš sąmoningumo žmonės tiesiog gyventų sveikai. Dabar ir einu link to. Nors bendruomenėje „My Hero!“ laukiami visi, norintys sportuoti. Įsilieję į bendruomenę žmonės įsisuka į pozityvumo ratą: pagerėja jų fizinė būklė, jie tampa laimingesni. O mes tik būname šalia, niekam nepamokslaujame, nes kariauti neketinu. Per karą, skandalus sklinda tik bloga energija.
– Pasiryžti gyventi be alkoholio – drąsus žingsnis. Gali būti nesuprastas, prarasti daug draugų – dažnai manoma, kam reikia atsisakyti to, kas galbūt leidžia pasijusti geriau. O kaip atlaikyti nuolatinį siūlymą eiti linksmintis?
– Draugų, kurie linksminasi, aš neišsižadėjau, tiesiog žinau, kad susitikę mes po kelių taurių kalbėsime nebesąmoningai. Per dešimt metų atsirado naujų žmonių, tokių pat kaip aš. Kad man nebesiūlytų alkoholio, turėjo prabėgti penkeri metai. Pirmą mėnesį, neslėpsiu, ir aš buvau apimtas lengvo šoko. Lankydavausi vakarėliuose, prie baro užsisakydavau nealkoholinių gėrimų, o draugams sakydavau, kad vairuoju arba sergu nepagydoma liga, vartoju vaistus ir negaliu jų maišyti su alkoholiu. Kartą, būdamas klube ir į viską žiūrėdamas blaiviomis akimis, supratau, kad jaučiuosi kaip kompiuteriniame žaidime, kuriame vyksta kažkokia zombių diskoteka, ir kad man reikia iš ten pabėgti. Iškart supratau, kad nebereikia man ir vakarėlių.
Dabar su žmona neiname į tokius pobūvius. Vakarėlius pakeičiu įdomia veikla: su žmona sportuojame, dirbame su vaikais, aš vedu seminarus, mokymus, stovyklas. Savaitgaliai skirti pailsėti ir būti su šeima.
– Esate didelio intensyvumo treniruočių programos „Insanity“ pradininkas Lietuvoje, jau žinomas treneris. Ar sporto ėmėtės dėl to, kad reikėjo kur nors išsikrauti, išlieti energiją?
– Nuo aštuonerių metų žaidžiau krepšinį, todėl sportas visada buvo šalia. Buvau girdėjęs, kad jei ką nors meti, privalai pradėti ką nors nauja. Kai atsisakiau alkoholio, buvau pradėjęs valgyti daug saldumynų, tad sąmoningai nusprendžiau ką nors keisti. Daug domėjausi „Insanity“ treniruotėmis, kurios labai paprastos. Būrys žmonių pratimus daro su savo kūno svoriu, nereikia daug vietos, o jeigu labai sunku, palengvinti galima kiekvieną pratimą. Noriu, kad viskas būtų tikslinga, pastovu ir teiktų gerą energiją – kitaip žmogus sutrinka. Man svarbu sportuojant juokauti. Visi „My Hero!“ bendruomenės nariai – treneriai ir sportuojantys žmonės – juokiasi. Tai žmogus atsimena, kai jam būna liūdna.
– Dažnai vartojate sąvoką „sąmoningumas“. Ar jo reikia norint numesti svorio ir tinkamai maitintis?
– Aš vis tiek sau leidžiu valgyti saldumynus. Tačiau mano skonio receptoriai susitvarkę taip, kad jeigu suvalgau didesnį kiekį saldėsių, man pasidaro bloga. Žmona irgi sportuoja ir tinkamai maitinasi. Būtų sunku, jei aš valgyčiau morką, o ji picą. Vienas dalykas, kai kalbame apie skonio receptorius, kuriuos galime kontroliuoti, o kitas – kai matome. Akys nori. Bet kai tik žmogus pradeda sportuoti, aš patariu, kad nereikia iškart jaudintis dėl mitybos. Suvalgei, ką nori, ir pamiršai. Po kiek laiko sportuodamas žmogus pamato, kad kūną reikia tausoti, ir klausia patarimų, kaip tinkamai maitintis. Tada aš suprantu, kad jis pasiryžęs derinti ir sportą, ir mitybą. Iškart daryti šių dalykų beveik neįmanoma, tam reikia beprotiškos motyvacijos. Suderinęs sportą ir mitybą žmogus tampa sąmoningesnis: jis domisi, priima informaciją, kaip tai išsaugoti.
– Kaip jūs maitinatės?
– 99,8 procento mano mitybos pagrįsta augalais. Tai termiškai apdorojami augalai: aš verdu, kepu ir troškinu. Tai nėra žaliavalgystė ir žodžio „veganas“ aš vengiu.
– Ant lentos ryškiai surašytos vertybės, jas mato visi čia ateinantys. Kada jos atsirado jūsų gyvenime?
– Visos didžiosios įmonės arba pavieniai asmenys turi savo vertybes. Šias vertybes perpratau, kai pradėjau sportuoti. Jomis vadovaujamės ir darbe, ir šeimoje.
– Su žmona auginate du berniukus. Ar juos mokote tokių pat vertybių?
– Esu kūrybingas – niekada neskaičiau pasakų, visas jas kuriu. Kai vaikai atsigula, vis manęs prašo, kad pasekčiau, o aš klausiu, kokio norite herojaus?
Jie susigalvoja, o aš kuriu kaskart vis kitą. Arba skaitau jiems savo mėgstamos knygos ištrauką – jie irgi nori būti išmintingi.
Svarbiausia, kad atėjo supratimas, jog aš turiu du berniukus. Esu tas vyras, kuris irgi buvo berniukas, karstėsi po medžius ir apsidraskydavo. Aš juos suprantu ir žinau, kad jiems to reikia. Žmona dažnai bijo, kad jie nukris, užsigaus, tokiais momentais aš raminu ne juos, o Simoną. Semiuosi išminties, skaitau seminaruose paskaitas, dalyvauju vaikų stovyklose, bendrauju su psichikos sutrikimų turinčiais vaikais. Tokie dalykai mane supurto, nes visa tai lyginu su savo šeima. Ir visada galvoju, kaip tapti geresniu tėčiu. Esu griežtas, bet prie vaikų prisirišęs. Prisirišęs būti nenoriu, nes tai sudėtinga. Juk vaikai nėra tavo nuosavybė, jie auga, mokosi, bendrauja, turi daug draugų. Žinoma, diegiu tas vertybes, bet jei jie nuklys – aš tik būsiu šalia ir patarsiu. Noriu, kad vaikai pamatytų kitokį pasaulį, nei jis iš tikrųjų yra. Kaip aš dabar gyvenu, taip juos ir mokau.
– Kas jums nuolat kelia šypseną?
– Dienos pradžia. Leonardas nenori keltis, o Bernardas atsikelia per anksti. Kokią penktą valandą ryto atbėga į lovą ir žadina, tuomet sakau, kad apsirengtų ir pabėgiotų, o aš dar nusnūsiu. Su Leonardu kitaip – turiu sugalvoti, kaip kūrybingai jį pažadinti, ir man tai patinka!
Paprasti dalykai man kelia šypseną. Matau aplinką, gražius dalykus. Net jeigu pamatau, kad kas nors vertina, kritikuoja ar pyksta, tiesiog nusišypsau.
– Susidaro įspūdis, kad iš jūsų išgirsti blogą žodį sunku.
– Mokausi nekritikuoti. Reikia mokėti pasijuokti ir iš savęs. O kam vertinti? Kam reikia kritikos? Jei kritikuoji, kritikuoja ir tave. Aš galbūt tik nurodau tinkamą kryptį, bet apkalbėti draugą – ne man. Tai nevyriška. Moterims tai gal norma, tokia jų prigimtis.
– Ką jums reiškia sąvoka „stiprioji lytis“?
– Visada mokoma, kad stiprioji lytis – tie vyrai, kurie gali griežtai trenkti kumščiu į stalą, turi tvirtą nuomonę, niekada neverkia. Toks įsivaizdavimas. O aš nebijau rodyti emocijų, jei noriu – verkiu, nes tai vyriška.
Stiprioji lytis susijusi su išmintimi, su supratimu, kur vedu savo šeimą, tautą, galų gale save, mokėjimu save išgirsti ir priimti atitinkamus sprendimus. Manau, kad sėkmės lydimas ir laimingas vyras savo sėkmės negesina alkoholiu, nes jį svaigina jo veikla, šeima. Vyrai yra emocionalūs ir vyriška suvokti, kad reikia rūpintis tuo, ką turi brangiausia.
