Žurnalistas ir muzikantas šiemet pasižadėjo atrasti laiko sau ir šeimai. Nors, kita vertus, Giedrius prisipažįsta, kad dalindamas savo laiką aplinkiniams teigiamos energijos jis pasisemia iš tų, kuriuos pavyksta nudžiuginti ar pralinksminti, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Jau beveik penkiolika metų vyras dirba žurnalistu, šiuo metu televizijos žiūrovai jį gali pamatyti vedantį laidą „24 valandos“. Kai baigiasi televizijos sezonas, prasideda kitas – oro balionų skrydžių. Darbo dienomis skraidant, o savaitgaliais vedant renginius su vasaros atostogomis Giedriui tenka atsisveikinti. Bet priekaištų iš savo šeimos – žmonos Ginos (35 m.) ir sūnų Fausto (5 m.) bei metukų Kasparo – nesulaukia. Priešingai, brangiausi žmonės tik palaiko.
„Man pasisekė, nes turiu auksinę šeimą, kuri mane supranta. Su žmona susipažinome, kai jau turėjau gana daug veiklos, todėl ji žinojo, su kuo susideda. Žinoma, Gina šiuo metu laiko tris iš keturių mūsų namo kampų“, – šypsosi Giedrius.
Dainavimas – labai mėgstama ir nuo darbų neatsiejama veikla. Tai įrodo ir penkerius metus gyvuojanti grupė „Joke“, kuri atsirado tik iš idėjos ir noro pralinksminti ir save, ir kitus. Giedrius juokauja, kad pirmiausia grupė turėjo koncerto datą ir tik po to pradėjo repetuoti.
„Mes iki šiol tokio principo laikomės. Intensyviai repetuojame prieš koncertus, o jei jų nėra – tikrai savęs nespaudžiame. Visi turime gana rimtus darbus ir susirenkame tada, kai norime pakvailioti. Ši grupė kol kas nesistengia pretenduoti į jokius apdovanojimus, tiesiog norime nuoširdžiai kurti ir džiuginti žmones“, – pasakoja G.Leškevičius.
Giedrius gimė ir užaugo Pivašiūnų kaime Alytaus rajone. Ten iki šiol gyvena jo tėvai, kuriuos sūnus stengiasi kaip įmanoma dažniau aplankyti. Jeigu reikėtų gyventi kaime, jam nekiltų jokių problemų. Giedrius puikiai žino, ką reiškia ūkio darbai. Tik jeigu vasarą šviečia saulė ir pučia lengvas vėjelis, tai tinkamiausias oras ne tik šienui grėbti, bet ir skrydžiui oro balionu... Prieš devynerius metus geras jo bičiulis pakvietė prisidėti prie balioną lydinčios žemės komandos. Tuomet Giedriui taip patiko, kad jau netrukus gavo oro balionų piloto licenciją, pradėjo skraidyti pats, o tapęs instruktoriumi – ir mokyti skrydžio subtilybių kitus.
„Būna, kad oro balione ir padainuoju!“ – juokiasi Giedrius.
– Ar pilotuoti oro balioną sunkiau nei važiuoti, pavyzdžiui, automobiliu?
– Skraidyti taip, kad tiesiog saugiai skraidytum, kai geros oro sąlygos, nėra labai sunku. O štai startuoti pučiant stipriam vėjui, kilti ar leistis dideliu greičiu, kaip daroma varžybose, jau sunkiau. Juk tam ir yra varžybos, kad išsiaiškintum, kuris geriausias. Ar šachmatais žaisti sunku? Žaidžiant paprastai, norint atsipalaiduoti, tikriausiai ne. Čia lygiai taip pat. Jei profesionaliai nori ko nors pasiekti, visada sunkiau.
Aš pats labai norėčiau kaip pilotas daugiau dalyvauti varžybose, tačiau oro balionų varžybos dažniausiai vyksta vasaros savaitgaliais, kai vykstu į renginius. Tiesa, šią žiemą pavyko su komanda ištrūkti į pasaulio oro žaidynes, kurios vyko Dubajuje.
Mūsų komandos pilotas Vytautas Sviderskis tarp septyniasdešimt geriausių viso pasaulio pilotų užėmė ketvirtą vietą! Tad nuvažiuoju į tokias varžybas ir pagalvoju, kaip norėčiau ir aš joms ruoštis. Bet negalėdamas skirti daug laiko pasiruošti ir varžybose neparodysi rezultato. O laiko reikia tikrai nemažai – vienas skrydis su pasiruošimu trunka keturias valandas!
– Tokie pasiskraidymai atrodo šiek tiek ekstremalūs, bet kartu ir romantiški. Esate toks?
– Ekstremalumų ieškoti reikėtų visai kitur. Oreivystė – gana rami veikla. Ne veltui sakoma, kad oro balionai – aristokratiška transporto priemonė. Skrendant pirmą kartą turėtų apimti tik sveikas jaudulys.
O dėl romantikos – kitas reikalas. Jeigu žmogus groja gitara, skraido balionais, dainuoja, ar gali jis būti ne romantikas? Visi savyje turime tos romantikos dalelę. Nelabai įsivaizduoju jaunuolio, kuris ateina pas merginą ir piktu tonu sako: „Einam ženytis.“ Juk dažniausiai bent tokiomis akimirkomis visiems atsiveria romantiškoji pusė. Vieni mažiau romantiški, kiti daugiau, bet visi to turime.
– Kiek tos romantikos tenka jūsų šeimai?
– Su tokiais bastūnais ir visur lekiančiais gyventi turėtų būti sunku, bet turiu pačią geriausią šeimą! Kiek galiu skirti laiko, širdies ir atsidavimo, tiek ir atiduodu. Žinoma, svarbu, su kuo palyginsime. Žinau daugybę žmonių, kurie visą laiką skrenda atostogauti su šeima ir laiką leidžia tik su ja. Kita vertus, žinau ir tokių, kurie užsivertę darbais ir gal net užmiršta, kad turi šeimą. Kai pernai baigiantis metams manęs žurnalistai paklausė, ką ketinu nuveikti šiais metais, pasižadėjau daugiau laiko skirti šeimai ir sau, o vėliau atsiras ir trūkstami komponentai.
– Nuo ryto iki vakaro bendraujate su skirtingais žmonėmis – ar tai nevargina? Kartais nesinori tiesiog atsigulti ant sofos ir pailsėti prie televizoriaus?
– Nuo televizoriaus neatitolstu ir negulėdamas – visada domiuosi politinėmis, socialinėmis naujienomis. Bet tai spėju padaryti atlikdamas kokius nors buities darbus namuose. O kuo daugiau darai – tuo daugiau spėji. Viską lemia noras ir motyvacija. Svarbu daryti tai, kas pačiam malonu, o kas nemalonu – pakeisti požiūrį į tai.
Be to, geriau daryti ir klysti, negu nieko nedaryti ir gailėtis, kad nepadarei. Aš iš tų, kurie daro. Galbūt kartais pavargstu nuo triukšmo, kartais norisi tylos, kad būtų atsvara. Bet žmonės manęs tikrai nevargina. Esu iš tų, kurie laisvai dalijasi savo energija, todėl man jokie energijos vampyrai nebaisūs.
– Kokios žmonių charakterio savybės jus erzina?
– Labiausiai erzina dviveidiškumas. Laikau save atlapaširdžiu ir tikiuosi, kad mano sutikti žmonės taip pat neištrauks akmens iš užančio. Sunkiai randu bendrą kalbą su žmonėmis, kurie vieną akimirką kalba vienaip, o vos nusigręži – jau visai kitaip.
– Vedate laidą „24 valandos“ ir kasdien susiduriate su šeimomis, kurioms reikia pagalbos. Kokios istorijos labiausiai jaudina?
– Yra daugybė istorijų, kurias atsimenu ir kurios jaudina. Iki šiol pamenu, kai rengėme reportažą apie Utenoje lenktyniavusių automobilių partrenktus ir žuvusius vaikus dviratininkus. Su kai kurių tėvais ir artimaisiais kartą ar du per metus susiskambiname, pasikalbame, kaip sekasi. O kas jautriausia?
Čia retorinis klausimas, į kurį vieno atsakymo nėra. Žinoma, matau nuotaikas, su kuriomis mano kolegos grįžta sukūrę vieną ar kitą reportažą. Yra tokių šeimų, kurios puikiai gyvena, ir užklumpa viena sunkiai išsprendžiama bėda. Tokių šeimų labiausiai gaila. Daug labiau nei tų, kurie į tas bėdas sąmoningai įsivelia.
– Laidoje „Išgyvenk, jei gali“ jūs pravirkote. Sakoma, kad vyrai neverkia...
– Žurnalistai visada moka pagauti tinkamą momentą. (Šypsosi.) Jie moka išspausti, paryškinti emocijas. Taip, tuo metu tą emociją kolegos pagavo, spūstelėjo ir neatlaikiau.
Mane visada pakerta, kai vaikas pasako ką nors labai gražaus arba labai graudaus. Pavyzdžiui, atrodo, kalbi su juo, jis deklamuoja eilėraštį ir staiga sako: „Tėveli, aš tave labai myliu.“ Natūralu, kad negali nesureaguoti.
Tiesa, taip jau sakoma, kad vyrai neverkia... Bet šiuo atveju neegzistuoja sąvoka vyras ar moteris. Egzistuoja kita sąvoka – žmogus. O žmogus privalo turėti visas emocijas: mokėti džiaugtis, verkti, klysti, kitus pradžiuginti ir atiduoti savo širdį. Kai būsimi jaunavedžiai per susitikimą su manimi baiminasi, jog apsiverks, visada sakau, kad ir nereikia užgniaužti emocijų. Tai bus dirbtina, nenatūralu...
– Ar sutinkate, kad stiprioji lytis – vyrai, o ne moterys?
– Šeimos draugai žiūrėjo tą laidą, kurioje apsiverkiau. Vėliau bičiulė prasitarė, kad jos draugas, pamatęs, jog aš verkiu, ir pats apsiverkė. Aš jai sakiau: „Matai, vyrai yra silpnoji lytis, čia moterys yra stiprioji!“ Noriu pasakyti, kad yra situacijų, kai esi stiprus arba silpnas, ir tai galioja abiem lytims. Žmoguje yra visos emocijos. Vienos atlaikomos, o kitos – ne.
– Ar jums pasitaikė situacija, kai nežinojote, kokių veiksmų imtis, manėte, kad niekada nepavyktų ko nors padaryti?
– Veikiausiai yra tokių situacijų, kai iškart nežinai visų atsakymų. Bet čia negali būti tariamosios nuosakos ir tokių žodžių kaip „nepavyktų“, „nepadaryčiau“. Pirmiausia visada reikia pabandyti. Beje, skaičiau apie vieną vaikų auklėjimo principą, kad vaikams, jeigu jie ką nors padaro netinkamai, reikia sakyti „pabandyk dar kartą“, užuot sakius „taip nedaryk“. Toks principas veikia ir man pačiam. Nesu iš tų, kurie lengvai pasiduoda, jeigu kas nors nepasiseka iš pirmo karto. Ir stengiuosi tiek sau, tiek kitiems aplinkui skiepyti gyvenimą be negatyvių frazių.
– Gimėte, užaugote kaime, o šiuo metu gyvenate sostinėje. Kuo skiriasi gyvenimas kaime ir mieste?
– Tempu. Gyvendamas kaime gali sau leisti viską daryti lėčiau. Žinoma, mieste ir kaime skiriasi ir pragyvenimo šaltiniai.
Bet jei aplinkybės susiklostytų kitaip ir tektų gyventi kaime, neabejoju, kad pragyvenčiau. Man nesvetimi ūkio darbai. Žinau, kaip prie traktoriaus prikabinti kultivatorių arba plūgą ir ką su jais veikti. Manau, jei žmogus turi sveikatos, rankas, kojas, dar ir galvą, jis bet kur pragyvens.
– Kokias vertybes, kurios padeda gyvenime, jums įdiegė tėvai?
– Tėtis, mama – mano autoritetai nuo vaikystės iki dabar. Viskas, ką moku, koks mano charakteris, – visa tai iš tėvų. Jie yra tie žmonės, į kuriuos noriu lygiuotis viskuo: požiūriu į šeimą, darbštumu. Aš irgi noriu nugyventi gyvenimą taip, kaip gyvena mano tėvai.
