Dainininkas gimė ir augo Vilniuje. Bet kodėl jis dainuoja rusų kalba?
„Tai tik bendravimo su žmonėmis įrankis. Ne kalba svarbu, o emocijos. Jei žmogus tavęs nesupranta, gali dainuoti kokia tik nori kalba – jis arba pagauna intonacijas, arba ne“, – sako Ilja.
Save jis laiko dideliu Lietuvos patriotu. Tokiu, kad net bambančius ant savo šalies lietuvius bara. Nes niekur nėra geriau gyventi nei čia. Dėl to ir sukūrė dainą „Mano Vilnius“ – sako, kad tai vienintelė daina apie mūsų sostinę rusų kalba.
Kalbantis su Ilja justi kategoriškumas. Bet jis sako jau sulaukęs tokio amžiaus, kai gali tvirtai teigti tai, ką išgyveno savo kailiu. O išgyveno daug, tad šiandien gali paaiškinti apie meilę ir šlovę, net pateisinti išdavystę.
Grupės „Kupe“ pavadinimas atsirado muziko karjeros pradžioje, kai jis su kolegomis daug keliaudavo traukiniais. Kas tai patyrė, žino, kad sutikęs nepažįstamus žmones traukinio kupė gali išsikalbėti itin atvirai. Nes išsiskirsi visam gyvenimui. Laikydamasis štai tokios filosofijos I.Vatkinas ir pavadino savo grupę.
Prieš trejus metus „Kupe“ atšventė muzikinės karjeros 20-metį, o vasarą grupės lyderiui sukaks 50 metų. Jubiliejiniai koncertai numatyti įvairiose šalyse, metų pabaigą turėtų vainikuoti jo koncertas Vilniuje, Kongresų rūmuose.
I.Vatkinas džiaugiasi intensyvia veikla – per metus jis turi apie 50 koncertų (vestuvės ar gimtadieniai, anot Iljos, tai – ne koncertai).
Jis įrašė kompaktinį diską su Sankt Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo simfoniniu orkestru. Pasak Iljos, tai pirmas pasaulyje šansonos stiliaus muzikos albumas, įrašytas su simfoniniu orkestru.
Vilniuje yra koncertavęs su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu Gintaro Rinkevičiaus.
Dainininkas sukūrė brangų dainos „Sinij dymok“ vaizdo klipą.
„Filmavo klipą kino juostoje legendinis operatorius Algimantas Mikutėnas. Pagrindinį vaidmenį klipe suvaidino teatro ir kino legenda aktorius Regimantas Adomaitis, populiarus modelis Erika Stasiulevičiūtė. Dėl to klipo pardaviau keturių kambarių butą. Tai trijų minučių dokumentinis filmas, nors nenaudota jokios dokumentinės medžiagos. Niekas per daug juo nesidomėjo. Būdamas jaunas maniau, kad galiu pakeisti pasaulį“, – sako I.Vatkinas.
Nepaisant intensyvios koncertinės veiklos, apie grupę „Kupe“ viešai negirdėti nieko.
Į tai Ilja tik šypsosi, numoja ranka ir sako, kad taip, jis – viešas žmogus, tačiau nežinomas. Kodėl?
„Todėl, kad šiandien gaji sąvoka „industrinis projektas“. Prodiuseris sukuria formą, paima gražią merginą ir padaro iš jos žvaigždę, o turinys nesvarbu. Tačiau žmogaus psichologijos neapgausi. Koncerte jam turi sukurti šventės iliuziją, eidamas namo jis turi galvoti, kad ne taip jau blogai gyvena. Be turinio to nepasieksi“, – sako dainininkas.
– Kaip keista, kad nesiveržiate į viešumą, bet juk sakoma, kad šiais laikais, norint išlaikyti aukštai iškeltą populiarumo kartelę, reikia būti visur?
– Populiarumas negarantuoja paklausos.
Rusijoje yra 147 milijonai gyventojų, o televizijoje gali išvysti nebent 50 dainininkų. Argi daugiau nėra gerai dainuojančių? Ir manote, kad tos kelios dešimtys atlikėjų aplekia visą didžiulę šalį – koncertų sales, klubus? Žinoma, ne. O, patikėkite, bet kuriame miestelyje nors kartą per mėnesį žmonės turi malonumo nueiti į koncertą.
Aš ne sykį Rusijos televizijos prodiuseriams, kvietusiems mane į vieną ar kitą laidą, sakiau, kad man tai neturi jokios reikšmės. Man ūkininkas Ukmergės rajone rūpi ne ką mažiau nei klestintis verslininkas. Beje, Rusijoje pastaruoju metu nerengiu koncertų – laikausi atokiai nuo susiklosčiusios politinės situacijos.
Kam rūpi – apie mane sužino. O veiklos turiu per akis. Be savo koncertinės veiklos, dar nemažai užsiimu ir labdara – vaikų namai, neįgalieji, visi karščiausi taškai, kaip, tarkime, Beslanas, aplankyti.
– Noriu pateikti neparankų klausimą: kur esate tarp praeities ir šiandienos? Žinau nemažai žmonių, kurie kartais gali paklausyti jūsų stiliaus muzikos, tačiau ji siejasi su buvusia Sovietų Sąjunga, todėl nemėgsta, nenori nei matyti, nei girdėti to, kas nors kiek dvelkia sovietiniais laikais.
– Manęs klausosi ne vien rusakalbė publika. Juk Lietuvoje šiais laikais jau nemažai žmonių, kurie nesupranta rusų kalbos. Nepaisant to, turiu gerbėjų ir tarp tokių – jiems tiesiog patinka mano koncertų atmosfera. Mano atliekamos dainos – tai estradinė šansona. O šansona, išvertus iš prancūzų kalbos, – lyriška daina.
Galiu džiaugtis, kad mano didžiausi gerbėjai yra vaikai. Gerbėjų amžius – nuo 7 iki 70 metų.
Šiandien dažnas renkasi tarp duonos ir bilieto pramogai. Jei jau žmogus atėjo į mano koncertą, aš jį privalau ne tik gerbti, bet ir mylėti.
Supraskite – muzikos žmogui niekaip neįsiūlysi, jis pats ją renkasi. Šiandien valgau duoną iš muzikos, vadinasi, klausytojų ir gerbėjų turiu pakankamai.
Kartą per vieną koncertą manęs vienas operos dainininkas klausė, ką darau, kad kai išeinu į sceną, salė ošia.
Sakau: „Maestro, nesistengiu pakelti tos masės iki savo kultūros lygio. Tai aš nusileidžiu iki jų lygmens ir darau jiems šventę. Aš myliu savo klausytoją.“
Šiuolaikinių muzikantų problema – jų užmojai. Reikia jų turėti, tačiau ambicijos turi atitikti galimybes. Jei trokšti tapti Michaelo Jacksono lygio žvaigžde, o nevertini savo mažytės auditorijos, nieko gera nebus.
– Girdėjau tokį jūsų apibūdinimą: „Vatkinas – prie bachūrų.“ Tokia nuomonė susidaro todėl, kad dainuojate privačiuose oligarchų ar šiaip įtakingų šešėlinio pasaulio herojų vakarėliuose. Sutinkate pasirodyti bet kur, kur siūlomas geras honoraras?
– Tai klaidinga nuomonė. Neturiu nei prodiuserio, nei rėmėjo, kurių nurodymus turėčiau vykdyti. Esu unikalus tuo, kad manęs negalima nupirkti. Nenorėsiu – nedainuosiu. O kad dainuočiau, žmogus turi pas mane atvažiuoti ir tartis asmeniškai, kitaip nieko nebus.
Yra atvejų, kai ponas spragteli pirštais savo pagalbininkams ir reikalauja iškasti Vatkiną nors ir iš po žemių – nori jį matyti netrukus. Puiku. Bet tai kainuoja labai brangiai.
O galiu atvykti ir už tiek, kiek žmogus išgali sumokėti, jei jis man patinka ir mus sieja graži pažintis. Taip, ir man kasdien reikia pirkti duoną, tačiau mano lygis toks, kad galiu sau leisti prabangą pasirodyti ten, kur patinka.
– Tokio stiliaus muzikantai dažnai kaltinami tuo, kad jų dainos susideda iš trijų akordų, yra paprastos, menkavertės. Ką į tai atsakytumėte?
– Teoriškai bet kurį kūrinį, net klasiką, gali atlikti tais trimis akordais. Muzika neskirstoma į blogą ar gerą, visokia ji turi savą klausytoją. Be to, dar viskas labai priklauso ir nuo jo nuotaikos. Negali prognozuoti klausytojo reakcijos, todėl prieš pasirodymą visuomet labai jaudinuosi.
– Ar esate patraukęs snobo, hipsterio, bohemos atstovo, kurio skonis aiškiai išreikštas, dėmesį?
– Žinoma. Ypač kai toks žmogus pamato mano 9 tūkstančių eurų kainuojantį „Breitling“ laikrodį. Aš irgi stilingas bičas, nepigus toks. (Juokiasi.) Galiu rinktis bet kokį žanrą – galiu groti džiazą. Artisto kainą nusako salė. Štai surink salę, parduok porą tūkstančių bilietų už tokią kainą, kokios nori, – viskas bus aišku. Netikiu, kad kuris nors Lietuvos artistas koncertuoja daugiau už mane.
– Ar būta momentų, kai jautėtės prastai, nes klausytojas jums dainuojant valgė kotletą ar šnekučiavosi su svečiais?
– Aš niekada per pasirodymą blogai nesijaučiau. Žmogus valgo? Tai manęs nė lašelio nežeidžia. Jei pasirodymas klube ar restorane – žmonės ir turi valgyti kotletus. Jei jis norės mane išgirsti, liausis valgęs. Kotletas – ne žmogaus, o artisto problema. Aš tokios neturiu.
– Kokia tėvų šeima, kokia jūsiškė?
– Gimiau Vilniuje proletarų šeimoje. Tėvai ir brolis jau daug metų gyvena Izraelyje. Mano buvusi žmona lietuvė su mūsų dešimtmete dukterimi Elizabeth irgi gyvena toje šalyje. Mudu išsiskyrėme, ji jau sukūrė kitą šeimą.
– Mintis jus pakalbinti ir kilo, kai per vieną privatų pobūvį išgirdau jus švelniai pasakojant apie dukrą, apie tai, kad ji moka visą jūsų repertuarą. Po skyrybų jos nematote kasdien. Sunku?
– Vaiko meilė yra objektyvi, jo nepriversite klausytis nepatinkančios muzikos. Jei kuri daina nepatinka, Elizabeth tiesiai ir pasako. Na, kai kada diplomatiškai išsisuka sakydama, kad jau nori eiti piešti.
Dukra žino, kad tėtis bet kada gali atsirasti šalia. O kol kas nenoriu jos psichikos traumuoti dažnais vizitais. Vaikas visada arčiau mamos, o ji gyvena savo gyvenimą, nereikia jo trikdyti. Kai dukrai bus 16, 18 metų ir pasakys, kad nori gyventi su manimi, visa tai jai bus suteikta per tris valandas.
Kai vyras kariauja su buvusia žmona dėl vaiko – tai tik demonstruoja savo ambicijas. Išmintingas tėvas niekada nesivels į konfliktą dėl vaiko su savo buvusia moterimi. Vaiką svarbu mylėti ir juo rūpintis.
– Kodėl išsiskyrėte su žmona?
– Mano toks darbas...
– ... daug moterų gerbėjų?
– Tai iliuzija. Išdavystei nereikia nakties – tai galima padaryti ir vidurdienį, o vakare grįžus namo pakštelėti žmonai į skruostą, klausti, kaip jai praėjo diena.
Kalbant apie moterį, tik kvailas vyras stengsis sekti savo antrąją pusę. Jei nori konflikto, nebūtina žmoną užtikti su kitu lovoje, pakaks ir neva neskanių barščių.
O jei moteris pamilo kitą, tu turi dvi išeitis: arba ką nors nuveikti tokio, kad meilė atgimtų iš naujo, arba ją paleisti. Negi nušausi. Tik kvailas vyras terorizuos savo moterį. Per dešimt metų savo žmonai neuždaviau dviejų klausimų: kur ir su kuo buvai? Tai kvailiausi klausimai pasaulyje.
Aš savo santykius grindžiu sąžiningumu ir pagarba. Tik šiandien dar suprantu ir tai, kad bet kuri moteris nori dėmesio.
– Jūs to dėmesio negalėjote savo žmonai suteikti?
– Žinoma, tai natūralu. Kiekviena moteris, tekanti už artisto, turi tam nusiteikti. Mano darbas – kurti žmonėms šventę, nesvarbu, kas dedasi mano širdyje. Kai kada ir žmona sėdi koncertų salėje, ploja kartu su publika. Grįžusi namo klausia, kodėl su ja nebendrauju, esu tylus. Scenoje atidaviau visą save, patekęs į užkulisius aš – jau kitoje dimensijoje. Smegenis išjungi, nes reikia jas perkrauti.
Natūraliai žmonai kyla pavydas – kodėl tu scenoje toks švytintis, o namie niūrus. Kitą kartą, nenorėdamas didinti konflikto, sutinki su viskuo, ką ji sako, kad tik galėtum ramiai atsigauti. Per mėnesį manęs paklausyti ateina maždaug 30 tūkstančių žmonių. Kol jaunas, džiugina pripažinimas, geras automobilis. Paskui ateina suvokimas, kad tai didelė auka. Arba viso to gėrio atsisakai, arba esi vienišas, nes tik vienatvėje atsigauni. Jei Dievas ką nors duoda, jis būtinai ir atima.
Mūsų atveju pamažu dingo bendrystė, artumas. To niekaip neatkursi, vaikai irgi negali būti santykių stabilizatoriai.
Kai taip nutinka, vyras privalo sukaupti jėgas ir dovanoti moteriai laisvę. Vyras net ir 60 metų dar yra patinas. Moteris tokio amžiaus dažniausiai – močiutė. Net ir pats prasčiausias vyras gali turėti gerbėjų, moteriai sudėtingiau.
Tad vyrui nesąžininga, pragyvenus su žmona kelis dešimtmečius, pradėti gyvenimą su kita moterimi. Geriau tai padaryti laiku.
– Iki kokio amžiaus reikėtų tam apsispręsti?
– Maždaug iki keturiasdešimties, kai moteris dar turi galimybę iš naujo susikurti savo gyvenimą.
– Bet juk sakoma, kad poros kartu ugnį ir vandenį pereina, bet lieka kartu.
– Visa tai knygutėse parašyta, o praktika – visai kas kita. 90 procentų porų santykius imituoja. Nes skirtis neleidžia statusas, verslas. Aš nusprendžiau padėti tašką.
Nereikia smuiko skambesio stiprinti būgnų ritmu, nes smuikas ir taip puikus instrumentas. Taip ir meilė – jei ji yra, nieko nereikia nei daryti, nei kalbėti, kitaip atsiranda netikrumas.
– O jums nesinori tykaus sekmadienio ryto su mylimo žmogaus kepta kiaušiniene?
– Norisi. Ir kartais tai turiu. Bet praeina romantiška valanda, o paskui gyvenimas vėl teka savo vaga. Mano visos dienos suplanuotos, veikla – tai ne tik koncertai, tai ir darbas įrašų studijoje, repeticijos, koncertų planavimas. Man net gaila laiko miegui.
– Kaip sugebate visuomet – bent jau taip atrodo iš šalies – išlikti žvalus, pakiliai nusiteikęs?
– Štai kokia mūsų amžiaus paslaptis: negalima gyventi dėl rezultato, reikia gyventi, mėgautis procesu. Jis svarbesnis už rezultatą.
– Kas jums yra laimė? Kada jaučiatės laimingas?
– Laimė, kai galimybės ir poreikiai proporcingai sutampa. Aš laimingas kasdien. Laimei reikia daugtaškio, perspektyvos. To neatstos jokie bentliai. Kai žmogus nejaučia perspektyvos, nyra į depresiją.
Nematau jokių priežasčių blogai nuotaikai. Aš kasdien dedu daugtaškį ir numatau perspektyvą. Kiekviena diena duoda progą laimei. Pagaliau net jei esi prastai nusiteikęs, o turi susitikimą, laimė yra tai, kad gali pasiremti minties galia – nusiteiki pozityviai.
– Kalbėjote apie daugybę pažįstamų, o jūs turite tikrų draugų?
– Tikriausiai turiu, bet aš to nežinau. Gyvenime sunku patikrinti draugystę, nes tam reikia ekstremalių situacijų, o juk neimsi jų kurti dirbtinai. Tikras draugas tas, kuris padeda nelaimėje? Bet su ja galynėjiesi pats – arba pergalė, arba nekrologas.
– Spėju, kad išdavystę esate patyręs?
– Žinoma! Bet išdavystę galiu pateisinti kaip ir bet kurią žmogišką silpnybę – juk tiek pagundų. Visada klaidos reikia ieškoti savyje. Nereikia turėti lūkesčių ir iliuzijų, o jei jau turi, pasistenk, kad visa tai nebūtų susiję su šalia esančiais žmonėmis.
