Vaikinui labai nepatinka, kai kiti atkreipia dėmesį, kieno jis atžala. Mat Arūnas – garsaus televizijos laidų vedėjo Arūno Valinsko ir žaviosios dainininkės ir filmų įgarsintojos Ingos Valinskienės sūnus.
Keleri metai Anglijoje, vieni – Japonijoje. Regis, Arūnas galėjo smagiai prapulti kuriame nors pasaulio krašte. Namo parginė ilgesys. Karo tarnybą pasirinko, kad negaištų tuščiai laiko svarstydamas, kuo užsiimti gyvenime.
Žmonės dažnai painioja Arūną palaikę šauktiniu. Ne, jis profesionalus karys, iš to ketvirti metai kremta duoną.
– Kaip šiandien jums atrodo kariuomenė? Gal dabar viduje šyptelite prisiminęs pirminį savo nusiteikimą?
– Iš tiesų iš pradžių viską įsivaizdavau gana naiviai. Bet tai galioja visoms profesijoms. Būsimieji gydytojai mano, kad išgelbės visus pacientus, teisininkai įsivaizduoja save sakančius įkvepiančias kalbas, kurias lydi plojimai. Visa tai matome filmuose, realybėje daug nematomo sunkaus darbo. Bet gerai tas pirminis idealistinis nusiteikimas.
Kariuomenėje svarbiausia suvokti, kokia tai organizacija, geriau turėti kuo mažiau išankstinių nusistatymų ir, žinoma, laikytis taisyklių.
– Taisyklės – būtent tai, kas turėtų gąsdinti jauną žmogų.
– Bet mes visi ten susirinkome savo noru – juk niekas nevertė. Be to, nejauti jokių sunkumų, kai supranti, dėl ko tos taisyklės sukurtos.
– Netarnavę kariuomenėje ir prisižiūrėję filmų dažnai mano, kad ten dažna taisyklė neturi logikos. Kaip tuomet suprasti tai, kad pradėjusiam tarnybą vos pakilus iš lovos reikia bėgti ristele – net į dušą ir tualetą, teritorijoje vaikščioti šiukštu?
– Yra dalykų, kuriuos iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti. Bet seržantams reikia kažkaip karį paruošti.
Jūsų paminėto bėgiojimo atveju vyksta persilaužimo procesas. Taip žmogus tikrinamas, ar jis geba paklusti. Mokantis reikia bėgioti iki prausyklos, o kovos metu gal teks bėgti per mūšio lauką. Tad turi išnykti mąstymas „aš pagalvosiu, ar man verta, ar apsimoka, gal aš nenoriu šiame mūšyje dalyvauti ir noriu namo“, – vaizdžiai pasakoja Arūnas. – Yra įsakymas – turi vykdyti. Įvairiausi kario rengimo metodai tik ugdo discipliną ir drausmę.
– Kad ir koks geras karys būtumėte, greičiausiai yra dalykų, kurie nepatinka. Gal, pavyzdžiui, jums maistas batalione neskanus?
– Valgio nepasirinksi – ką duoda, tą valgai. Tačiau fizinis režimas toks intensyvus, kad valgai net tai, ko nemėgsti. Kitaip nepatemptum. Pratybų metu, kai esi miške, suvalgai visą savo davinį, nes esi pervargęs, o kai kada prisėdi prie maisto jau sutemus, tad net nebematai, ką dedi į burną. Bet taip būna bazinio pradinio parengimo metu, dabar dienotvarkė griežta, tačiau ramesnė.
– Neseniai buvo sprendžiama, ką daryti su 14 šauktinių, kurie nori maitintis vegetariškai. Ką manote apie tokius atvejus, patyrę kariai iš to pasišaipo?
– Tai paprasta išspręsti, konflikto iš to nereikia daryti. Į kaprizus nereikia reaguoti, bet šis atvejis pateisinamas. Taip, per karą iškiltų išlikimo klausimas, o ne ką rinktis pietums. Bet grąžinus privalomąją tarnybą vyrai ateina ne savo valia, tad galima atsižvelgti į kai kuriuos jų norus, kol vyksta mokymai. Tai ne pataikavimas, tai paprasta įgyvendinti, tokia praktika taikoma ir kitose šalyse.
– Ne paslaptis, jog kai kurie žmonės svarsto, kad tarnyba – gera išeities tiems, kurie neturi darbo. Ką apie tai manote?
– Žinoma, kariuomenė yra profesija. Greičiausiai yra ir tokių, kurie ateina tarnauti dėl uždarbio. Vidutinė eilinio alga – apie 600 eurų. Bet reikia idėjos, jei tik dėl pinigų eisi – neilgai trauksi.
Dar prieš šauktinių grąžinimą buvo kalbama, kad tegul būna kviečiami tarnauti bedarbiai. Bet aš nesutinku. Jei susirinks bedarbiai, nusikaltėliai – kariuomenės institucija virs pataisos kolonija. Ar norime tokios kariuomenės? Ši institucija skirta valstybei ginti, o ne žmonėms perauklėti.
– O nedraugiški, švelniai tariant, santykiai kariuomenėje egzistuoja?
– Nesusidūriau, į tai labai rimtai žiūrima, jokio statutą peržengiančio dalyko nepatyriau. Nei patyčių, nei smurto seniai nėra.
– Ką pasakytumėte į svečius užsukusiai mamos draugei, sakančiai: „Štai mano sūnus baigė mokslus, gavo puikų darbo pasiūlymą, tačiau jam reikia daryti devynių mėnesių pertrauką, kad atliktų karinę prievolę. Siaubas!“
– Visuomenė turi būti ne tik nusistačiusi, kad tėvynę reikia ginti, bet ir privalo mokėti tai daryti. Aš žvelgiu iš platesnės perspektyvos: vyras eina ginti tos tvarkos, kurioje nori pats gyventi, jis mokosi ginti tai, kuo pats naudojasi, – mokslo, darbo galimybėmis.
Tačiau valstybės užduotis – prižiūrėti šiuos procesus. Darbdavys neturėtų vengti priimti darbuotojo, kuris gali būti pašauktas atlikti karinės prievolės. Štai Izraelyje karinė tarnyba trunka kelerius metus, tačiau tos šalies įmonės – vienos konkurencingiausių pasaulyje.
Visuomenėje turėtų būti sveikas požiūris: jei žmogus netarnavo, kaip tik turėtų būti keliamas klausimas, kodėl. Jei išvengei pareigos, į tave turėtų būti žiūrima įtartinai. Kol kas pas mus to nėra, dar gaji nuomonė, kad kareiviu tampa tas, kuris nieko kito nesugeba. Bet tikiu, kad ilgainiui į tarnavusį žmogų bus žvelgiama kaip į potencialiai gerą darbuotoją – juk jis per 9 mėnesius išmoko dirbti ir individualiai, ir komandoje, sutvirtėjęs tiek fiziškai, tiek morališkai.
– O meilė?
– Tikrai meilei 9 mėnesiai nebaisu. Kariuomenė – ne kalėjimas, juk turi laisvų dienų, gali matytis su mylimu žmogumi. Tai kaip tik geras išbandymas.
– Ar jūs dėl savo požiūrio nesijaučiate balta varna?
– Reikia gerą kompaniją susirasti, – šypteli Arūnas. – Mano draugai mąsto panašiai. Pinigai – tai priemonė. Klausimas, ko jais sieki. Jei pinigus – priemonę – laikai savo tikslu, tuomet turi didelių problemų.
– Taip ir girdžiu, kai kas nors perskaitęs šias mintis sako: gerai tam Valinskui jaunesniajam – jo tėvai pasiturintys, turi ką valgyti, tėvai net namą Kipre nusipirko...
– Nebuvau dar Kipre. Gyvenu iš to, ką užsidirbu. Milijonų kariuomenėje nesusikrausi, bet pragyventi tikrai užtenka. Daugelį dalykų, kurie mane žavi, pasiekiu nemokamai. Pavyzdžiui, knygai reikia tik laiko, o ją gali rasti bibliotekoje. Tiesa, mūsų namuose ji gana gausi. Apskritai kasdien išminties gali gauti kur kas pigiau, nei žmonės mano.
Skaitau, rašau tekstus politinėmis temomis, turiu tris gitaras – akustinę, elektrinę ir klasikinę. Mėgstu groti ir vienas, nes draugai iš karto reikalauja ko nors smagaus, nesudėtingo, kad galėtų parėkauti, – juokiasi Arūnas. – Kol kas gyvenu pas tėvus, bet laikinai. Nuomojamo būsto atsisakiau, kai turėjau ilgam laikui išvykti į misiją. Kur – negaliu to sakyti.
Grįžęs nusipirkau dvi alpakas, vėliau jos atsivedė du jauniklius. Štai dėl jų kol kas ir gyvenu tėvų name – juk turiu rūpintis.
– Kam jums alpakos?!
– Vieni laiko šunis ar kates, turi akvariumus su žuvytėmis, medžioja, aš laikau alpakas – pavasarį bus metai. Jų įsigijau dėl grožio ir naudos. Jau kartą jas kirpom – jų vilna labai vertinga.
Turiu žemės sklypą prie Marijampolio kaimo, kai ten gyvensiu, ir alpakos persikraustys.
Iš tiesų joms priežiūros reikia net mažiau nei šunims, su kuriais reikia labai daug vaikščioti. Be to, alpakos – tarsi puiki žoliapjovė, jos gerai nuėda žolę sklype, šiaip gražu, kai vaikštinėja po teritoriją. Yra švarios – eina į savo tualetą.
– Ką sakė mama, išgirdusi tokią jūsų idėją?
– Mudu su tėčiu sprendėme, kokius gyvūnus būtų galima auginti tame sklype. Mama juokėsi išgirdusi apie alpakas. Sakė, kad „nunešiau“ tėvo idėją auginti nutrijas.
Iš pradžių ir man alpakos atrodė „kosmosas“, bet iš tiesų viskas paprasta.
– Ar merginas domina vyresnysis eilinis, vakarais skubantis šerti alpakų?
– Tikriausiai, – juokiasi Arūnas. – Šiuo metu esu vienas. Kodėl baigiasi dviejų žmonių santykiai, sunku pasakyti, juk žemėje – septyni milijardai gyventojų, apibendrinti būtų sunku. Kiekvieni santykiai unikalūs.
– Kokie merginų bruožai jums nepatinka?
– Arogancija. Kiekvienas žmogus turi jausti savo vertę, bet mane erzina, kai pajuntu, kad mergina pasipūtusi: palakstyk paskui mane, o aš pažiūrėsiu, ar noriu su tavimi bendrauti. Jei viena pusių piktybiškai naudojasi kitos susižavėjimu, mano manymu, tokių santykių tęsinys sunkiai įsivaizduojamas.
Interesas turi būti iš abiejų pusių – nereikia nieko spausti, tik tuomet mezgasi gražus ir natūralus ryšys.
– Jūsų tėvai nuolat scenoje, televizijos eteryje. Greičiausiai ir jūs galėjote pasirinkti vietą tame bent iš pirmo žvilgsnio linksmame, šauniame pramogų pasaulyje. Žavus jūsų pasirinkimas, bet keistas.
– Nuo 16 metų mokiausi Anglijoje. Mokantis gimnazijoje Lietuvoje man nepatiko sistema. Mane domino tarptautiniai santykiai, japonų kalba, tad nenorėjau eikvoti laiko dalykams, kurių man neprireiks, pavyzdžiui, matematikai ar biologijai. Penkeri metai mokslų Anglijoje, jų metu – ilga stažuotė Japonijoje. Intensyvus buvo laikas, tikrai norėjau atsitraukti nuo informacijos siurbimo į save ir ramiai pabūti, imtis visiškai kitokios veiklos, nei buvau įpratęs.
Kariuomenė man pasirodė tobulas pasirinkimas, juolab – tik trys mėnesiai. Tai ne keleri metai. Net nepagalvojau, kad liksiu ilgesniam laikui. Neturiu ko prarasti, kaupiu patirtį, o blogos jos juk nebūna.
– Keista, kad jūsų nesužavėjo kitos šalys, kita aplinka – juk sutartinai teigiama, kad užsienyje kur kas daugiau atsipalaidavimo nei Lietuvoje.
– Gal per anksti ten išvažiavau – nuo 16 metų. Nesakau, kad niekada nebevažiuosiu iš namų, aš vis dar noriu pamatyti kuo daugiau. Tiesiog norėjau įvairovės ir, kad ir kaip keista, man tai reiškė grįžimą namo.
Išvykus tikrai reikėjo persilaužti – juk žmonės patiria stresą pakeitę mokyklą ar darbą. Juk ir kalbos iš pradžių gerai nemokėjau. Visokių buvo akimirkų – smagių ir nelabai, tačiau visuomet lydėjo jausmas, kad esu ten, kur nelabai priklausau.
– Ar esate verkęs?
– Visi žmonės yra verkę, – išsisuka Arūnas. – Iš ilgesio neverkiau tikrai.
– Ko pasiilgdavote anksti išvykęs iš namų – mamos blynų ar tėvo sekmadienio kiaušinienės?
– Tėvų darbas visuomet buvo įtemptas, tad kitiems suprantamų mažų mielų dalykėlių mūsų šeimoje nebuvo daug. Šiltai prisimenu, kai su tėvais ir jaunesniuoju broliu Šarūnu važiuodavome kur nors pavalgyti. Gera prisiminti žvejybą su tėvu.
Aš tiesiog iš viso pasigedau šeimos, draugų, lietuvių kalbos, savo miesto gatvių. Kai pirmąsyk po trijų mėnesių pertraukos grįžau iš Bato ir ėjau per Vilnių, negalėjau patikėti, kad čia gyvenu, – viską mačiau naujomis akimis ir viskas buvo labai gražu.
– Kai augote, jūsų tėvų namuose netrūko žmonių – tiek iš pramogų, tiek politikos pasaulio, kai tėvas nusprendė paragauti ir tokios duonos. Ką jums būdavo smagu matyti, su kuo šilti santykiai sieja iki šiol?
– Marijonas Mikutavičius lankydavosi pas mus namuose, esame vykę į žvejybą Rusijoje, jis man visada darė gerą įspūdį. Dizaineris Ruslanas Rybakovas yra nuostabus žmogus, tikrai tokių reta.
Ko nemėgstu? Viso to periodo, kai tėvas buvo politikoje. Buvau šalia ir mačiau žmonių, kurie jį išdavė. Bet jie man įtartini būdavo nuo pat pradžių. Nesikišau, juk buvau vaikas. Be to, kad ir būčiau sakęs, tėtis vis tiek būtų daręs tai, ką manė esant reikalinga.
– Nors tėvas – pramogų pasaulio žmogus, girdėjau, kad jus auklėjo griežtai? Ar dabar tai dar justi?
– Tėvai užsiėmę, aš taip pat, tad mano buvimas namuose – lyg svečio. Visi panirę į savo veiklą. Taip, buvome auklėjami griežtai. Kai kuriais atvejais – net per griežtai. Aišku, aš juk subjektyvus šiuo klausimu, bet kai kurių dalykų, tikiuosi, kai turėsiu savo vaikų, tikrai netaikysiu.
Mane erzino griežta drausmė, režimas, kai 9 valandą vakaro turėdavau eiti miegoti, namų darbų tikrinimas.
– Bet šiandien gal būtumėte nuėjęs ne alpakoms šieno, o šunims šėko pjauti?
– Yra daug žmonių, kurie ir be griežtos disciplinos neužmušinėja automobiliais žmonių stotelėse. Turiu galvoje, kad nebūdavo jokių atokvėpio momentų. Taip, tėvų dažnai nebūdavo namie, bet vis tiek jausdavau įtampą, kad štai tėvas grįš ir dėl visko reikės atsiskaityti. Kita vertus, gal tai padėjo išauginti meilę knygai...
– Kaip jums patinka mamos dainos, tėčio humoras?
– Šiaip sau tokios muzikos, kuri domina mamą, neklausau. Bet po gyvo garso jos koncerto pasakiau, kad viskas buvo puiku, ir tikrai nepataikavau – man iš tiesų patiko.
Tėčiui patinka vieni komikai, man – kiti. Aš labiau domiuosi britišku, amerikietišku humoru. Abiem tėvams esu sakęs, kad nebūtinai man gali patikti tai, ką jie daro, bet privalau gerbti. Juk mes – šeima.
– Kas toliau? Gal imsitės veiklos, kuri, stereotipiškai mąstant, tiktų garsiųjų Valinskų sūnui, užsidėtumėte karūną?..
– Turiu užmojų, yra planų, kurie pamažu realizuojasi. Karūna? Susirask veiklą, kuri patinka, ir jau gali dėtis karūną – juk matyti, kuris žmogus yra savo gyvenimo karalius. O jei ir nematyti, svarbu, kad pats žmogus tai žino, – štai kada yra tikroji karalystė.
* * *
Kai kuriais atvejais tėtis auklėjo gal net per griežtai. Aišku, aš juk subjektyvus šiuo klausimu, bet kai kurių dalykų, tikiuosi, kai turėsiu savo vaikų, tikrai netaikysiu.
A.Valinskas
* * *
Gyvenu iš to, ką užsidirbu. Milijonų kariuomenėje nesusikrausi, bet pragyventi tikrai užtenka. Daug dalykų, kurie mane žavi, pasiekiu nemokamai.
A.Valinskas
