Londoną, kuriame gimė ir augo, A.Hitchcockas apibūdino niūriai: „Pilkas buvo ne tik dangus, bet ir lietus, purvas po kojomis ir net miestas.“
Režisieriaus atėjimas į ši pasaulį sutapo su kino atsiradimu. Kinui jis skyrė visą savo gyvenimą. Būtent didysis ekranas jam leido iš pilkos kasdienybės persikelti į sukrečiančių išgyvenimų pasaulį.
1939-aisiais jau tapęs žinomas A.Hitchcockas leidosi į kelionę už Atlanto – į Holivudą. Būtent čia jis tapo kino istorijos legenda ir sukūrė 53 kino juostas – tarp jų daug šedevrų.
Prigimtinę žmogiškąją baimę A.Hitchcockas meistriškai supindavo su fantazijomis ir išausdavo baugiai viliojančius tinklus, į kuriuos patekdavo kiekvienas žiūrovas.
Jis mokėjo sumaniai apgauti žiūrovus, kuriuos viso labo laikė didžiuliais vargonais, meistriškai mindamas visus jų klavišus ir pedalus.
Bet šis genialus režisierius, ekscentriškasis džentelmenas garsėjo ir keistu humoro jausmu. A.Hitchcockas mėgo savo svečiams – ypač moteriškosios giminės – pasiūlyti specialią pagalvėlę. Atsisėdus ant jos pasigirsdavo nemalonus garsas, tarsi pagadinus orą.
Jam patiko iki sąmonės netekimo nugirdyti alkoholiui neabejingus aktorius, o savo elegantiškai vilkinčius darbuotojus neretai laikė po lietumi tol, kol šie nepermirkdavo kiaurai.
Kartą vienam savo pažįstamam, nepakentusiam žuvies kvapo, nusiuntė 400 silkių, o „39 laipteliuose“ vaidinusiems aktoriams teko visą dieną vaikščioti su antrankiais – režisierius sakė pametęs jų raktus.
Kentėdamas nuo daugelio baimių, taip pat tamsos ir uždarų patalpų, kartą keletui valandų „pamiršo“ savo dukterį Patricią tamsioje filmavimo aikštelėje uždarytą apžvalgos rato kabinoje.
Savo baimes režisierius mėgino nuslopinti valgydamas (blogiausiais gyvenimo metais svėrė apie 150 kilogramų) ir maukdamas degtinę, vyną ir kokteilius.
A.Hitchcockas turėjo vyno rūsį – ten laikomos atsargos buvo vertinamos maždaug 100 tūkst. dolerių. Delikatesų vakarienei neretai užsisakydavo iš Paryžiaus.
Bet šis genialus, nenuspėjamo elgesio ir labai storas džentelmenas buvo laimingai vedęs montažo specialistę, puikiu skoniu pasižymėjusią Almą Reville. Ją sutiko Londone būdamas 21 metų.
Režisieriaus A.Hitchcocko teigimu, juo pasitikėjo, jį palaikė ir pripažino keturios moterys. Pirmoji – montažininkė, antroji – scenaristė, trečioji – jo dukters Patricios motina, ketvirtoji – virėja, kuri virtuvėje darė stebuklus, neįkandamus kitiems. Jų visų vardas – A.Reville.
Užimti jos vietos nepavyko nė vienai blondinei. Almos ir Alfredo santuoka truko 54 metus – iki jo mirties. A.Reville iškeliavo paskui vyrą po dvejų metų.
A.Reville tapo ne tik ištikima režisieriaus žmona, bet ir drauge, sąjungininke ir patarėja. Nepaisant to, viename interviu A.Hitchcockas prisipažino, kad su Alma 30 metų neturėjo sekso, o kitame tvirtino, kad seksu mėgavosi tik kartą gyvenime.
Kada jis sakė tiesą?
Dar ankstyvoje jaunystėje A.Hitchcockas įsivaizdavo esąs velniškai nepatrauklus ir seksualines fantazijas išliedavo savo filmuose. Jų centre visuomet būdavo nuostabi, elegantiška, erotiška, bet šalto grožio blondinė.
Bet kodėl būtent šviesiaplaukė? Režisieriaus A.Hitchcocko nuomone, blondinė yra ideali auka.
„Šviesiaplaukės aktorės panašios į kruvinus pėdsakus ant balto sniego“, – taip kartą pasakė režisierius.
Savo filmuose jis pedantiškai kūrė savo blondinės – moters svajonės paveikslą – ledinio, stingdančio grožio, gundančios ir paslaptingos. Kūrė, įstumdavo ją į pavojų ir pagundą, o paskui sunaikindavo.
Į savo filmus A.Hitchcockas kviesdavosi tik elegantiškas ir santūrias blondines. Režisieriui, kaip jis sakė, buvo reikalingos tikros damos, ledi, kurios miegamajame leidžia sau pavirsti gatvės mergomis.
Jo nuomone, vargšelių blondinių Marilyn Monroe ar Brigitte Bardot veiduose seksualumas veržėsi jau iš pirmojo žvilgsnio, o tai nesubtilu.
Didžiosios Britanijos, Švedijos, Šiaurės Vokietijos ir Skandinavijos moterys yra kur kas įdomesnės, romantiškesnės nei italės ir prancūzės, manė trilerio genijus.
Seksualumas, kaip tvirtino įžymusis filmų kūrėjas, neturi būti akivaizdus. Jauna britė geba elgtis kaip mokytoja, bet sėdusi į taksi gali tėkštelėti staigmeną – nutverti žemiau kelnių diržo.
A.Hitchcocko santykiai su filmų aktorėmis klostėsi įvairiai. Bet visas jas padarė žvaigždėmis, jų vardai aukso raidėmis įrašyti į kino istoriją.
Šviesiaplaukė, romantiškų Holivudo kino juostų dievaitė Carole Lombard nusifilmavo tik vienoje jo komedijoje „Ponas ir ponia Smitai“. Humoro nestokojanti aktorė jau pirmąją filmavimo dieną „įžnybė“ režisieriui.
Legendiniam A.Hitchcocko pasakymui „visi aktoriai – gyvuliai“ pailiustruoti ji atvedė į filmavimo aikštelę tris karves, ant kurių kabojo lentelės su vardais.
Po metų, filmui atkeliavus į kino teatrus, 33-ejų C.Lombard tragiškai žuvo: jos lėktuvas įsirėžė į uolą.
Sklandė gandai, kad švedė Ingrid Bergman buvo vienintelė A.Hitchcocko blondinė, su kuria jis turėjo meilės romaną. Negana to, ji net mėgino įkalbėti režisierių mesti savo žmoną Almą.
Pavyzdingoji šviesiaplaukė Grace Kelly tapo režisieriaus blondinės idealu ir jo favorite visiems Laikams. A.Hitchcockas vadino ją Sniego karaliene ir lygino su apsnigtu ugnikalniu.
G.Kelly pavyko išvengti užgauliojimų, kuriais filmavimo aikštelėje režisierius dosniai apipildavo aktorius. Ji suvaidino trijuose A.Hitchcocko filmuose.
Mistinis trileris „Pagauti vagį“ G.Kelly tapo lemtingas: filmuodamasi Monake susipažino su šios nykštukinės valstybės kunigaikščiu Rainier III. Ištekėjo už jo ir tapo Monako kunigaikštiene – iš A.Hitchcocko trilerių pabėgo į „operetės“ pasaulį.
Režisierius jautėsi labai užgautas.
„Kodėl jos mane visuomet išduoda?“ – šiuos žodžius jis ištarė filme „Hitchcockas“.
Tikėdamasis įkalbėti Monako kunigaikštienę pagrindiniam vaidmeniui režisierius nusiuntė į Grimaldi rūmus savo filmo „Marnė“ scenarijų. Bet jos sutuoktinis uždraudė jai vaidinti.
G.Kelly žuvo būdama 52 metų automobilio katastrofoje.
Režisieriaus žmona A.Reville, pamačiusi aktorę Tippi Hedren vienoje reklamų, atkreipė savo vyro A.Hitchcocko dėmesį. Lieknutė, iki šiol tik modeliu dirbusi natūrali blondinė, turinti švediško, norvegiško ir vokiško kraujo, jau pirmąją pažinties dieną sužavėjo režisierių.
Bet darbas „Paukščių“ filmavimo aikštelėje T.Hedren pamažu virto tikrų pragaru. Tuo metu režisieriui jau buvo per 60 metų. Ir šis storas, beformis, keisto elgesio vyriškis, dar ir impotentas (to jis neslėpė!), savo kaitinančias aistras išgyvendavo seksualinėse fantazijose.
Aistringiausia jo fantazija tapo T.Hedren. Jis pats parinkdavo jos plaukų ir lūpų dažų atspalvius, įsakė visiškai pakeisti drabužių stilių.
Kas vakarą kvietė išgerti taurės vyno ar šampano – tik dviese, draudė važiuoti automobiliu su kitais vyrais, pradėjo kontroliuoti kiekvieną jos žingsnį.
„Paukščių“ kūrimas buvo sunkus, įtampa tarp aktorės ir režisieriaus tik didėjo. Ir vieną dieną Tippi neišlaikė ir pabėgo. Filmavimas sustojo savaitei. Bet aktorė grįžo.
T.Hedren dukrelei – dabar žinomai aktorei Melanie Griffith – režisierius Kalėdoms padovanojo mažą medinį karstelį, kuriame gulėjo lėlė – tiksli jos mamos kopija šviesiai žaliu sceniniu kostiumėliu.
Kadangi aktorė su A.Hitchcocku buvo sudariusi septynerių metų sutartį, ji pradėjo filmuotis kitame jo trileryje „Marnė“. Bet režisierius darėsi vis atkaklesnis.
T.Hedren santūrumą laikydamas jos lytiniu šaltumu pasamdė detektyvą, kad šis išniukštinėtų jos praeitį, ir grafologą – jos braižui išanalizuoti. Nedavė jai ramybės nuolatiniais telefono skambučiais, kūrė planus palikti žmoną ir pabėgti su ja.
Galų gale A.Hitchcockas pareiškė, kad padarė ją žvaigžde, o ji privalo atsilyginti – tapti seksualiai prieinama. T.Hedren atsisakė.
Aktorė norėjo nutraukti sutartį, bet režisierius nesutiko. Jis pagrasino, kad sugriaus jos karjerą.
„Marnės“ filmavimo aikštelėje T.Hitchcockas daugiau su T.Hedren nesikalbėjo, ją pabrėžtinai vadino „ta mergina“. Bet filmas „Marnė“ buvo sukurtas.
Tai buvo vienintelis A.Hitchcocko gyvenimo epizodas, kai išsiveržė jo jausmų ugnikalnis. T.Hedren nebesuvaidino nė viename reikšmingesniame filme: A.Hitchcockas savo pažadą ištesėjo.
Parengė ONA KACĖNAITĖ
