– Ar drąsiai žmonės pas jus ėjo nuo pat pradžių?
– Negaliu pasakyti, kad nuo pat atidarymo susidarė eilės. Nebuvo taip. Iš pradžių nemažai moterų užrašydavo savo vyrus, tai jie atėję labai kuklindavosi. (Juokiasi.)
Pamenu, tuomet net draugai sakė, kad saloną vyrams reikėjo Londone ar kokiame kitame didmiestyje atidaryti. Aš jų savo ruožtu klausiau: „O kodėl ne Vilniuje?“ Kodėl mes negalime turėti savo barzdaskutyklos?
Džiaugiuosi, kad dabar mes esame ne vieni, kad vis daugiau barzdaskutyklų atidaroma. Tik norisi, kad jose būtų dirbama kokybiškai, kad barzdaskučių vardo negadintų.
Tikiu, kad geriausia reklama yra tavo darbas. Jei gražiai apkirpsi, pamatys draugas ir paklaus, kur jis kirposi, arba tiesiog prie alaus bokalo klientas paminės, kad buvo atėjęs pas mane apsikirpti.
– Kaip atsirado aistra kirpti?
– Šalia mano namų buvo kirpėjų profesinė mokykla. (Juokiasi.) Be to, mano mama dirbo grožio industrijoje.
Kai mokykloje pasakiau, kad būsiu kirpėjas, daugelį nustebinau. Tuo metu apskritai nedaug buvo vyrų kirpėjų. Manęs visi klausė, ką aš sau galvoju. Visi rinkosi verslą, vadybą, o aš panorau tapti kirpėju. Tačiau praėjo truputį laiko, ir mano bičiuliai noriai sėdosi į mano kėdę.
– Nekilo klausimo, kaip reikės pragyventi? Juk retam kirpėjui pavyksta praturtėti.
– Buvau jaunas ir nesirinkau profesijos galvodamas apie pinigus. Tiesiog jutau, kad tai man yra skirta.
– Visada kirpote tik vyrus?
– Mokykloje moko kirpti ir vyrus, ir moteris. Tad dabar moku kirpti visus, bet man net mokytis vyrų kirpimų buvo lengviau. Paprasčiausiai pasikvieti draugą ir apkerpi. Panelę įtikinti leisti pabandyti ją apkirpti daug sudėtingiau. (Juokiasi.)
Buvo laikotarpis, kai kirpau ir moteris, bet vis tiek daugiau klientų vyrų turėjau. Jau prieš 14 metų vienam Šiaulių laikraščiui pasakojau apie barzdas, jų priežiūrą. Tikrasis barzdų bumas prasidėjo prieš 5–6 metus.
– Gajus požiūris, kad barzdas nešioja tik hipsteriai.
– Tikrai ne. Barzda gali būti pritaikoma, kad derėtų prie bet kokio stiliaus. Jei, tarkime, žmogus dirba biure, jo barzda gali būti sušukuota, sukurti griežtesni kontūrai. Jei žmogaus stilius ir gyvenimo būdas yra laisvesnis, jis gali išpešioti barzdą, pavelti ją. Taip vyras atrodys išskirtinis.
– Ar lietuviai drąsiai ryžtasi išvaizdos pokyčiams, eksperimentams?
– Visur visokių žmonių yra ir gana sunku kalbėti apskritai apie tautą.
Vilniuje yra ir daug išskirtinai atrodančių vyrų, ir kuklesnių. O šiaip sakyčiau, kad jie drąsūs. Jei pasiūlai ką nors nauja, galima susitarti nesunkiai. Tikrai nėra taip, kad baimintųsi pakeisti šukuoseną ar barzdą.
Ryškiomis spalvomis nudažyti plaukai ir barzdos daugiausia skirti parodoms, fotosesijoms. Retas kuris taip atrodo kasdien.
Tik jaunimas yra veržlesnis, nori išsiskirti. Ir pats kažkada toks buvau, norėjau išbandyti ir vieną, ir kitą spalvą.
– Kokios vyriškų kirpimų mados tendencijos?
– Tai sumoderninti klasikiniai kirpimai. Ilgesni plaukai, 8-asis dešimtmetis sugrįžta į madą. Lietuvoje tai dar nėra juntama, bet po kelerių metų ir čia tai išvysime.
Tačiau mada yra viena, o praktika – visai kas kita. Svarbiausia, kad kirpimas žmogui tiktų, derėtų prie jo gyvenimo būdo, jis gerai jaustųsi. Aš galiu išskirtinai apkirpti, bet galbūt vyras jausis nepatogiai. Man svarbiausia, kad klientas būtų savimi.
Manęs dažnai klausia, ar barzdos madingos. Visada atsakau, kad barzdos bus madingos tol, kol vyrams augs barzda. Barzdų auginimo ledai jau pralaužti, barzdočiai gali laisviau vaikščioti, jų nebebado aplinkinių žvilgsniai, retai kas paprašo leisti pačiupinėti. O pirmiau žmonės to prašydavo! Pirmieji mano klientai pasakojo, kad užsiauginus barzdą kiti vyrai paprašydavo leisti ją paliesti.
– Kaip tinkamai prižiūrėti barzdą?
– Ji turi tvarkingai atrodyti, turi būti gražios formos. Barzdą reikia plauti specialiu šampūnu, trinti aliejais, kad būtų minkštesnė – šukuoti.
Lietuvių policininkų barzdos privalo būti itin prižiūrėtos, tvarkingos. O kariškiams Lietuvoje net negalima auginti barzdų. Jei jos nori, reikia gydytojo pažymos, kad tavo oda problemiška.
– Barzda – brangus malonumas?
– Taip. Kaip galvos plaukus reikia plauti, šukuoti, taip ir barzdą reikia prižiūrėti. Juolab kad barzda greitai atželia. Po dviejų trijų dienų kontūras jau būna išsikreipęs dėl paaugusių plaukų.
Tačiau kontūrą gali pasitvarkyti pats vyriškis. Po kirpimo paaiškiname klientams, ką daryti, kad per aukštai neužkeltų, nenužemintų linijos. Mes sukuriame formą, o pagal kontūrus galima matyti, kaip pačiam pasidailinti barzdą. Jei pradeda blogai sektis ar nusiskuta per daug, ateina pas mus ir mes sutvarkome.
Kalbant apie ilgas barzdas, labai sunku formą išgauti pačiam. Žinoma, viskas įmanoma, bet tai užima labai daug laiko.
– Kas kiek laiko vyrui derėtų atsisėsti į barzdaskučio kėdę?
– Dažniausiai klientai, turintys ilgesnes barzdas, ateina kas mėnesį. Vienu metu jie ir apsikerpa, ir barzdą susiformuoja. Kiti ateina kas dvi savaites. Sakyčiau, kad tai – optimalus variantas.
Viskas priklauso nuo barzdos formos, ilgio ir kaip pačiam vyrui sekasi prižiūrėti. Turiu tokių klienų, kurie kas savaitę gali ateiti, nes patiems nepavyksta susitvarkyti.
– Turite ir saloną Dubline. Ar nesinori grįžti gyventi į Airiją?
– Visai neseniai buvau Dubline, pamačiau, kad mano salone viskas puiku. Jis įsikūręs pačioje miesto širdyje, jį supa įvairūs drabužių salonai, kavinės, ateina malonūs žmonės. Apskritai Dublinas yra atsigavęs, šio miesto bendrasis vidaus produktas – didžiausias Europoje.
Tačiau grįžti į Dubliną dar nenorėčiau, man ir čia labai gerai. Niekada nesakau, kad niekur neišvyksiu, amžiams lieku čia. Kas žino, kas gali nutikti ateityje, bet kol kas tikrai niekur nesiruošiu. Esu patriotas, bet ne tas nutrūktgalvis, kuris nusiteikęs prieš kitas nacijas. Esu sveiko proto.
– Kokių pomėgių turite?
– Mano laisvalaikis gana aktyvus. Mėgstu bėgioti, važinėti dviračiu, plaukioti, žaidžiu krepšinį, futbolą.
Net prie jūros nuvažiavęs ieškau paplūdimio aikštelės. Nesu tas, kuris skaito knygas degindamasis saulėje. Man reikia aktyvesnės veiklos.
Jei jau noriu ramaus poilsio, einu pasivaikščioti po mišką. Gamtos grožis ir medžių ošimas atpalaiduoja. Nesu poetas, todėl neapdainuosiu miško. (Juokiasi.)
– Dirbate net ne ir darbo valandomis, tad kaip pavyksta rasti laiko sportui?
– Po darbo aš ne pareinu, o parbėgu namo. Savaitgaliais galiu užsiimti ir kitomis sporto šakomis. Rytais nesportuoju, nes rytmetį esu tylesnis, ramesnis, man norisi pabūti vienam.
Tereikia susikurti rutiną, į kurią įsivažiuoji. Po to nebesuki galvos, kada išbėgti. Žmonės sako, kad nėra laiko. Yra laiko – juk tu pats jį ir planuoji.
– Namo bėgiojate ir dabar, šaltuoju metu?
– Nėra blogų orų, yra tik netinkama apranga. Reikia grūdinti savo organizmą.
Tiesą sakant, net pradėjau bėgioti sausį. Bėgiojau visą praėjusią žiemą ir man nekilo jokių problemų. Tereikia geros avalynės, kad kojos nesušlaptų ir nepaslystum.
– Kokių naujamečių pažadų sau davėte?
– Nesu iš tų, kurie gruodį pasako, kad nuo sausio neberūkys. Pagal Zodiaką esu Avinas, todėl ir taip esu užsispyręs, papildomos paspirties man nereikia. Tačiau kuriu su darbu susijusius planus.
Apskritai sausis man labai patinka. Gruodį taip intensyviai dirbu, o sausį stabteliu ir pagalvoju, kad dar du mėnesiai – ir prasidės pavasaris.
– Ką laikote savo didžiausiu pasiekimu?
– Didžiausias pasiekimas, žinoma, yra mano šeima, artimieji. Gal tai ir nėra pasiekimas, bet tai aš labiausiai vertinu. O daugiau... Džiaugiuosi, kad mane supa labai geri žmonės. Kai aplink daug gerų, sėkmės lydimų žmonių, ir pats tobulėji, eini pirmyn.
