Ovacijos – ilgiausios istorijoje
Apskritai Kanuose šis garbanotas vaikinas lyg Dievas. Susižavėjusiųjų jaunuoju kūrėju čia rasi ant kiekvieno kampo.
Kinomanų simpatijas Xavier užkariavo jau pirmuoju filmu „Aš nužudžiau savo motiną“ („J’ai tue ma mere“). Autobiografinės juostos scenarijų jis parašė būdamas 17-os. Tuo metu Xavier buvo išmestas iš mokyklos, negalėjo rasti darbo. X.Dolanas puolė į neviltį ir dėl niekaip nesiklostančios aktoriaus karjeros. Filmo scenarijų jis parašė lyg eksperimentą nesitikėdamas, kad ką nors jis gali sudominti. Ir Xavier neklydo – niekas nenorėjo investuoti į jo filmą.
Tačiau filmas jam tapo tikra manija – X.Dolanas investavo 150 tūkst. JAV dolerių, kuriuos buvo sutaupęs ir gavęs iš artimųjų. Įpusėjus darbams pinigai išseko. „Jei nesukursiu šio filmo, mirsiu“, – tuomet prodiuserei Carole Mondello prisipažino Xavier. C.Mondello sugebėjo rasti rėmėjų ir filmas galiausiai buvo baigtas. Kanų kino festivalyje juosta apdovanota trijose konkursinės programos kategorijose. Kai 19-metis X.Dolanas užlipo ant scenos atsiimti apdovanojimo, salė jį ovacijomis pasitiko stovėdama. Pilna salė kino veteranų nepailsdama plojo jaunajam kūrėjui ištisas aštuonias minutes.
Tuo metu prancūzų spaudoje mirgėte mirgėjo Xavier vardas. „Enfant terrible“ etiketė amžiams prilipo prie jo. Ši prancūziška frazė, apibūdinanti sėkmės lydimą, avangardišką ir kitus nejaukiai pasijusti priverčiantį žmogų, yra vienintelė, kuri patinka pačiam režisieriui.
„Mane taip pradėta vadinti todėl, kad atvykęs į Kanus labai nepasitikėjau savimi, tad pasislėpiau už ekstravagantiško fasado. Ar galite mane kaltinti? Juk man buvo vos 19!“ – prabėgus keleriems metams prisiminė Xavier.
Nuo to laiko jo, kaip kino kūrėjo, karjera plėtojosi žaibišku greičiu, dingo nepasitikėjimas savo jėgomis. Liko tik abejonės. O abejoja Xavier dėl visko: savo sprendimų, savo pasirinkimo, savo žodžių ir elgesio. Nuolatinės abejonės padėjo jaunam režisieriui nepaskęsti šlovės spinduliuose.
Labiausiai X.Dolaną išgarsino drama „Mamytė“ („Mommy“). Kai juosta buvo apdovanota specialiu žiuri prizu, iš jaudulio ašarojantį režisierių publika sveikino 13 minučių trunkančiomis ovacijomis. Kanų kino festivalio organizatoriai vėliau tikino, kad tai patys gražiausi ir ilgiausi plojimai per visą festivalio istoriją.
Nežinia, ką tuo metu mąstė Xavier, bet toks didelis visuomenės palaikymas homoseksualumo neslepiančiam vaikinui buvo itin svarbus. Tai buvo ženklas, kad žmonės jį pagaliau priima tokį, koks jis yra.
„Visada žinojau, kad esu kitoks. Bet tas kitoniškumas nebuvo gražus, ypatingas. Mano manija Leonardo DiCaprio ir Kate Winslet, kostiumams ir viskam kitam buvo tiesiog neproporcinga. Tai visus gąsdino.
Kad esu homoseksualus, tiksliai žinojau sulaukęs 12-os. Atskleidžiau tai savo pusseserei jau kitais metais. Tai pasakiau labai kvailai. Jei vaikas tai pasakytų kokiame nors televizijos seriale, scenaristas iš karto būtų buvęs atleistas arba nušautas. Aš pasakiau jai kažką panašaus į tai: „Aš myliu moteris širdyje, bet ne kelnaitėse.“ Pusseserė šią akimirką man dažnai primena“, – viename interviu juokėsi Xavier.
Rašo nuo devynerių
Kanados prancūzės mokytojos ir egiptiečio menininko šeimoje gimęs X.Dolanas bohemiško gyvenimo matė nedaug. Jo tėvai išsiskyrė, kai Xavier buvo dar mažas. Motina pasiėmė berniuką ir išvyko gyventi į Monrealį, ten jį apsupo popkultūra.
„Betmenas grįžta“, „Titanikas“ – tai tie filmai, kurie padarė didžiulę įtaką. Neseniai supratau, kad daugelis kino kūrėjų pradeda kurti filmus perkopę 30 metų. Todėl juos labiausiai veikia filmai, kuriuos jie matė būdami 17–25 metų. Daugelis jų turi išsilavinimą, o jei ne, būna praleidę ilgus metus žiūrėdami filmus. Vienintelis mano gyvenimo laikotarpis, kai žiūrėjau filmus, buvo vaikystė, o vaikystėje žiūrėjau „Džumandži“, ne „Pilietį Keiną“, – pasakojo Xavier.
Ekrane jis debiutavo būdamas ketverių. Tuomet teta nuvedė berniuką į atranką filmuotis reklamoje. Energingas žavus vaikas kaipmat paliko įspūdį kūrėjams. Sulaukęs šešerių Xavier jau turėjo nuolatinę sutartį filmuotis vaistinės reklamoje.
„Senutės mane susistabdydavo gatvėje ir imdavo žnaibyti skruostus“, – prisiminęs vaikišką šlovę juokėsi X.Dolanas.
Būdamas devynerių Xavier jau rašė istorijas. Kadangi jo motina neturėjo kompiuterio, berniukas dažnai viešėdavo pas tetą Magdą. Kaskart nuėjęs pas ją būsimoji kino žvaigždė nusileisdavo į rūsį ir dirbdavo kompiuteriu, rašydavo istorijas. O rašydavo apie angelus sargus, kurie buvo pasiųsti į žemę saugoti mirtingųjų.
X.Dolanas neslepia – jis buvo piktas ir pašėlęs vaikas. Filmai ir rašymas, jo paties nuomone, buvo būdas išlieti tulžį. Nepaisant to, istorijų vingiai Xavier galvoje kildavo ne iš pykčio, bet iš noro apginti aplinkinius. Už širdies griebiančios istorijos visada traukė X.Dolaną, tad nenuostabu, jog mėgstamiausias jo filmas – „Titanikas“.
„Visada galiu žiūrėti „Titaniką“. Man jis net nebe filmas, man jis – žodynas. „Titanikas“ pakeitė mano vaikystę. Aš ir taip buvau svajoklis, persirenginėdavau ir vaidindavau filmų herojus, bet po „Titaniko“ visai pamišau. Pradėjau pats kurti kostiumus, nupiešdavau gal 2 tūkst. skirtingų derinių. Šis filmas tarsi patvirtino man, kad leidžiama šitaip stipriai svajoti.
Kiti vaikai žaisdavo ledo ritulį, o aš piešdavau drabužius ir rašydavau laiškus Danny DeVito ir L.DiCaprio. „Brangus Leonardo, man aštuoneri. Aš einu į mokyklą. Aš mėgstu mokyklą.“ Laiškai visada prasidėdavo šitaip. Bet kokiu atveju jis niekada neatsakė, o dabar jau per vėlu tai padaryti. Už tai Leo atsakys pragare“, – kvatojosi Xavier.
Juokiasi iš kritikos
Kai pristatė filmą „Mamytė“, Xavier buvo 25-eri. Jis jau buvo išleidęs penkis filmus, susižėręs šūsnį apdovanojimų, o kino kritikai jį buvo pavadinę didžiąja šiuolaikinio kino viltimi. Interviu tuo metu buvo tokie dažni, kad vos atvykęs į šalį ir net nespėjęs suvokti, kurioje laiko zonoje yra, X.Dolanas susitikdavo su reporteriais.
„Klausimas, kurį pateikdavo visi: „Taigi penki filmai, 25 metai?“ Jie turėdavo to paklausti ir manęs tai net neerzino. Man 25-eri. Manau, kad verta to vis klausti ir klausti, iki begalybės. Bet ką aš turėdavau atsakyti? Taip, man 25-eri. Vėliau bus 26-eri. O po to galbūt 27-eri. Kas žino?“ – su jam būdingu sarkazmu kalbėjo X.Dolanas.
Tik nemanykite, kad Xavier taip puikiai nusiteikęs visų žurnalistų atžvilgiu. Kai „Hollywood Reporter“ filmą „Tomas atvyko į kaimą“ („Tom a la ferme“) pavadino narcizo darbu, Xavier atsakė vieša žinute per „Twitter“: „Gali pabučiuoti mano narcizišką užpakalį.“ Po šios žinutės daugiau nei 150 tūkst. jo sekėjų tiesiog pašėlo. Juk kai esi toks jaunas kaip Xavier ir tau taip sekasi, nereikia galvoti apie tai, kaip pasielgti būtų gražu ir teisinga. Ir tai jį daro tikra rokenrolo žvaigžde.
Xavier visai kaip Woody Allenas visą savo tuštybę, persmelktą nepasitikėjimo savimi ir dirbtinės drąsos, sudeda į savo filmus. Juose, beje, jis pats ir vaidina. Vis dėlto garbė nėra tas dalykas, kuris stumia režisierių į priekį. Jei galėtų, X.Dolanas visai nedalytų interviu.
„Man nepatinka kalbėti apie save. Tai nėra nepakeliama. Tai tiesiog neįdomu, – kalbėjo Xavier ir patikino, kad viešumą pasirinko tik todėl, kad galėtų laisvai dirbti. – Kinas – neparanki industrija, kur reta proga būti pastebėtam yra didelis laimėjimas.“
Industrijoje, kur tiek daug apsimetinėjimo ir pretenzingumo, Xavier – lyg gaivus vėjo gūsis. Jo filmai gaivina ir įkvepia ne ką menkiau. Daugelį jaunimui skirtų filmų sukuria pagyvenę žmonės, kuriems svarbiausia – pinigai. Todėl jie lyg mašinos, kuriančios vienodą produktą. Istorijos, kurias pasakoja Xavier, yra ryškios, tai ryškių ir nedrausmingų jaunų žmonių portretai. X.Dolano filmai neatitinka geros dramos apibrėžimo, bet neįtikėtinai paveikūs dėl režisieriaus nuoširdumo.
„Kiekvienas veikėjas man labai asmeniškas. Manęs pilna jų įtūžyje, jų vienatvėje, jų pyktyje ant visuomenės, žmonių, kurie iš-tremia kitokius. Net jei patys veikėjai nuo manęs stipriai skiriasi, kalbėdami jie visada sako mano žodžius“, – yra sakęs X.Dolanas.
Pasidavė moterų kerams
Kažin ar yra kitas režisierius, su kuriuo garsiausios pasaulio aktorės taip trokštų dirbti. Štai dviem „Oskarams“ nominuota „Tarnaitės“ žvaigždė Jessica Chastain pati susirado Xavier per tviterį. Ją taip sužavėjo filmas „Mamytė“, kad negalėjo susilaikyti neišliaupsinusi jaunojo režisieriaus. Visai netikėtai žinutė socialiniuose tinkluose virto kai kuo daugiau – Jessica gavo vaidmenį naujausiame X.Dolano filme „Džono Donovano gyvenimas ir mirtis“ („The Death and Life of John F. Donovan“).
Tame pačiame filme vaidina ir „Oskarų“ laureatės Kathy Bates ir Susan Sarandon. Štai į filmą „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Juste la fin du monde“) Xavier pasikvietė „Oskarą“ pelniusią Marion Cotillard ir „Spektro“ žvaigždę Leą Seydoux.
„Kaip galėčiau nervintis? Aš galiu jaustis tik įkvėptas! – tikino Xavier, kai vienas žurnalistų pasiteiravo, ar nebaisu dirbti su tokiomis garsiomis aktorėmis. – Kartais per mano agentus aktoriai susisiekia su manimi. Agentų dėka susitikau su tokiais žmonėmis, apie kuriuos galėjau tik pasvajoti. Turiu pripažinti, man visada padaro įspūdį, kai išgirstu, kad koks nors aktorius ar aktorė nori dirbti su manimi. Visada vienodai stebiuosi: „Tikrai? Jis ar ji žino, kas aš?“ Tačiau viso to nenoriu priimti droviai – sunkiai dirbu ir visada svajojau dirbti su didžiais aktoriais.“
Xavier tokio populiarumo tarp aktorių moterų sulaukė dėl neįprastų savo filmų herojų. Moterys čia nestereotipiškos, jos turi trūkumų, bet yra stiprios. Tai labai retas dalykas kine. Kurti filmus dvasingoms, valingoms moterims X.Dolanas panoro pamatęs filmą „Pianinas“. Tačiau daug įtakos režisieriui turėjo ir faktas, kad augo tarp moterų.
„Mane augino mama, močiutė, teta, auklės. Vien moterys. Jos yra tie žmonės, apie kuriuos noriu kalbėti, kuriuos noriu apsaugoti, kuriuos noriu matyti savo filmuose. Kaip rašytojui, kaip žmogui, kaip jaunam vyrui, man paprasčiau išreikšti pyktį, verkti, ieškoti atsakymų ir kalbėti moters lūpomis.
Su šiomis figūromis sieju save labiau nei su vyrais. Vyrai gimsta privilegijuoti. Aš absoliutinu, bet tai yra tiesa. Moterys turi kovoti dėl savo teisių visuomenėje, kuri apsimeta, kad kovos nėra, kad tai tik klišė, kurią išsigalvojo feministės. Kaip jaunas vyras, kuris vargo atrasdamas pats save ir savo vietą, aš atrandu ryšį su jomis ir jų pastangomis tapti visaverte visuomenės dalimi“, – tikino X.Dolanas.
Parengė DOVILĖ LEBRIKAITĖ
