Fotografija Vinco gyvenime atsirado dar vaikystėje. Tuomet Vincas gyveno Karoliniškių rajone, netoli miško, vasaras leisdavo pas senelius, prie Šešupės. Būsimasis fotografas iš pradžių gamtos vaizdus fiksuodavęs akimis, vėliau – juostiniu fotoaparatu.
V.Alesiaus, kaip ir daugumos menininkų, tikslas yra sukelti emocijas. Tiesa, vyro vien fotografu vadinti negalima. Baigęs vokiečių filologijos studijas, Vincas atidarė vertimų biurą, kuriam šiuo metu sėkmingai vadovauja.
– Ko gero, nepameluosiu sakydama, kad dabar esate gerai žinomas Lietuvoje. Koks buvote paauglystėje, jaunystėje?
– Kadangi mama mane ir brolį Vilių faktiškai augino viena, paauglystėje buvau atsakingas už brolį. Bet tuo pat metu buvau išdykęs paauglys. Po aštuonių klasių norėjau tapti girininku, visa laimė, kad neįstojau.
– Daugelis fotografų teigia, jog gaudo netikėtus kadrus, tai darote ir jūs. Kuo jums patraukli tokia darbo specifika?
– Kažkas patarė pasižiūrėti vieno fotografo iš Niujorko darbus, kaip jis fotografuoja gatvėje naudodamas blykstę, įsiverždamas į asmeninę žmonių erdvę, iš labai arti. Pabandžiau padaryti lygiai tą pat. Nesakyčiau, kad nepatiko, – reikės tuo užsiimti dažniau.
Dabar ieškau senyvo amžiaus žmonių, fotografuoju jų susirūpinusias veido išraiškas, kuriose atsispindi kasdienės problemos. Vadovaudamasis šiais principais, einu ir ieškau.
Tie momentai, kai bandai pamatyti konkretaus tipo žmogų, yra labai žavūs.
– Sakoma, kad kūrėjai savo darbais stengiasi siųsti signalą, tam tikrą žinutę visuomenei. Kaip apibrėžtumėte savąją?
– Man patinka kritiškas požiūris į viską. Kodėl gi sau to neleidus? Mėgstu matyti procesus ne tik iš šviesiosios pusės, bet ir iš tos, kurią reikia patobulinti, kur yra neišspręstų klausimų.
Paviešinta nuotrauka gali tapti paskata diskusijai.
– Jums fotografavimas – darbas, laisvalaikis, o gal – gyvenimo būdas?
– Pamažu tampa gyvenimo būdu. Tai – pusiau darbas, pusiau hobis, savęs pamaloninimas, aišku, atimantis daug laiko. Fotografavimas suteikia vienatvės pojūtį. Šis papildomas užsiėmimas atitraukia nuo kasdienių rūpesčių, darbų.
Meno paieška kasdienybėje kartais gali įtraukti ir į kičo kūrimo procesą, kur gali leisti sau papokštauti. Kartais žmonėms reikia ir paviršutiniškų darbų, nebūtina žiūrėti į paveikslą, meno kūrinį ar fotografiją bandant įžvelgti gilią prasmę. Jei gali padaryti fotografiją, kuri praskaidrins kažkam nuotaiką, kodėl to nepadarius?
– Dažnai fotografuojate vakarėlius, tad tenka bendrauti su Lietuvos garsenybėmis. Kokios jos, jūsų akimis: žemiškos ar pasipūtusios?
– Visi yra žemiški. Ypač sutikti paprastą dieną prie kasos su pieno pakeliu.
Yra daug žmonių, kurie yra tapę savo įvaizdžio įkaitais – jie turi tikslą laikytis susikurto įvaizdžio daugumoje vakarėlių, net jeigu per dieną jų yra keli. Manyčiau, būtų sudėtinga sukviesti tokius, kurie leistų sau atrodyti kitaip nei masė žmonių. Žmonės, kurie yra užsitarnavę savo vardą, neturi laiko vaikščioti į vakarėlius, o tie, kurie dažnai vaikšto, turi įdėti daug pastangų, kad atrodytų kitaip.
– Jūsų projekte „Humans of Vilnius“ žmonės ne tik fotografuojami, bet ir jūsų paties kalbinami. Kokius psichologinius metodus taikote prieidamas prie nepažįstamųjų, užmegzdamas kontaktą?
– Yra bendro pobūdžio klausimai, kurie leidžia pamažu priartėti prie žmogaus vidinių išgyvenimų, gilesnių dalykų, neišgąsdinant jo, nesudarant neigiamo pirmų trijų sekundžių įspūdžio.
Labai įdomu stebėti, kaip žmonės prisileidžia nepažįstamąjį, kaip atsiveria, įsileidžia į savo vidinį pasaulį. Dauguma tai daro labai noriai, prireikia gana nedaug įvadinių klausimų, frazių, kurios leistų ilgiau kalbėtis. Net jeigu žmonės pirmais atsakymais bando atsitverti siena, ją galima sugriauti panaudojus išmonę. Pavyzdžiui, sutiktojo paklausus, koks dabar didžiausias iššūkis jo gyvenime, išgirsti porą frazių – ir viskas, tada pabandai apeiti iš kitos pusės, galbūt apversti klausimą kitaip. Pamažu įsikalbi.
Kartą pamačiau Savanorių prospektu einančią moterį, ji buvo be galo susimąsčiusi, uždaviau jai kažkokį klausimą, o ji atsakė: „Šiais metais aš pirmą kartą išėjau į lauką, nes visą pavasarį sirgau.“ Būna tokių atvejų, kai atsitrenki į sieną ir pagalvoji, jog galbūt nereikia žmogaus trukdyti tą dieną. Reikia būti pasiruošusiam priimti neigiamą atsakymą.
– Kaip manote, kodėl kiti žmonės taip mėgsta stebėti gatvės fotografijas?
– Kasdieniuose dalykuose jie įžvelgia nekasdieniškų istorijų, žmonėms patinka fotografija, turinti istoriją.
– Kokių neigiamų komentarų sulaukiate dėl savo nuotraukų?
– Kartais netgi sąmoningai bandau provokuoti žmones. Be provokacijų, įžūlumo ar drąsos neįmanoma padaryti gerų kadrų. Visi šie elementai yra reikalingi, kad kadras taptų įdomesnis, patrauktų kitų dėmesį. Galbūt daugelį atbaido tai, jog turi išdrįsti nufotografuoti žmogų įlįsdamas į jo asmeninę erdvę, turi būti pasiruošęs juokais išsisukti arba jo pyktį išsklaidyti pavėjui.
– Prakalbote apie drąsą. Ar yra tokių dalykų, kurių neišdrįstumėte fotografuoti?
– Jei esi profesionalas, reikia išdrįsti fotografuoti viską, net jei kalbėsime apie nelaimes, ekstremalius įvykius, kai žiūrint dreba rankos ir rieda ašaros.
Būna komentarų, kuriuose teigiama, jog žurnalistas ar fotografas galėtų tam tikroje situacijoje padėti, o ne stebėti situaciją ar fotografuoti. Na, taip, tu fotografuoji, nes išdrįsti tai daryti, o nuotrauka yra momentas, tik sekundė, galbūt tu po to puolei padėti, juk nuotrauka neparodo to, kas įvyko prieš tai ar po to.
– Bene garsiausios jūsų nuotraukos – apsinuoginusių merginų prie Žaliojo tilto. Ar lengvai pavyko įkalbėti merginas fotografuotis?
– Tikrai nebuvo sunku, mes iš karto susitarėme, žinojome, kad, greičiausiai kils audringa reakcija. Aš nepagalvojau iki galo, kad tos nuotraukos gali būti suprastos klaidingai. Ko gero, dėl to man ir teko važiuoti į policiją.
Buvo labai juokinga, mane iškvietė į komisariatą, bandė klausti, ar specialiai lipome ant postamento, ką mes ten darėme. Aš esu stovėjęs ir prie bokšto, man yra šaudę prie kojų, dalyvavau Laisvės lygos mitinguose. Po tokių situacijų šis kuriozas man atrodė kaip iš vaikų darželio istorijų. Vėliau tą situaciją nuleidome juokais, ir tiek.
Nuotraukos buvo bažnyčios fone, aš to nenumačiau. Kadangi merginos buvo apnuogintomis krūtimis, kai kas įžvelgė ten krikščionybės vertybių pamynimą. Bet mes to nesiekėme.
Tegul žmonės gėrisi ta nuotrauka, diskutuoja. Aš esu sakęs: padarykite platformą, ant kurios būtų galima laipioti ir fotografuotis už pinigus, bent jau Vilniui tai ekonomiškai apsimokėtų.
– Jums – 44-eri. Įprastai jūsų amžiaus vyras jau turi namą ar butą, žmoną, keletą vaikų, naminių gyvūnų, savaitgaliais pjauna žolę ir su draugais kepa šašlykus.
– Nenustygstu vietoje, nesu iš tų, kurie sėdi namuose prie televizoriaus, o jeigu lauke šalta – išvis nekiša nosies iš namų. Man visada norisi ką nors veikti, dalyvauti eitynėse, žygiuose, protestuose, fiksuoti, bėgti. Nemėgstu sėdėti vietoje.
Turiu dvi dukras: Kotrynai – 18, o Austėjai – 16 metų. Jos labai trokšta žinių, yra gabios, linkusios į meną, sėkmingai studijuoja ir mokosi.
– Dažnai tėvai menininkai nenori, kad vaikai pasektų jų pėdomis. Neprieštarautumėte, jeigu jūsų dukros norėtų tapti menininkės?
– Kotryna studijuoja grafinį dizainą. Aš neprieštaraučiau, jei jos abi taptų menininkėmis. Juk gali derinti menininko ir kitą veiklą. Kaip kad aš – dirbu vertėju, o laisvalaikiu fotografuoju.
– Ko jums trūksta iki visiškos laimės?
– Uždavėte klausimą kaip iš „Humans of Vilnius“, reikės nusirašyti. Gražių santykių su artimaisiais. Jeigu atsakyčiau kokiu nors konkrečiu atsakymu, tai nebūtų tikra. Mokėjimas sugyventi su artimais žmonėmis yra didžiulis menas. Psichologijos pagrindų man akivaizdžiai trūksta. Aš stengiuosi savaip, kaip moku, bet man ne visada pavyksta. Tas veiksnys trukdo jaustis visaverčiam kasdieniame gyvenime. Tiesa, fotografuojant tai kartais padeda, nes jautiesi kaip provokatorius: kažkas viduje dega, vis rusena ir tu stengiesi fotografuodamas gatvėje sukelti tam tikrą žmonių reakciją, emocijas, vėliau bandai jas glaistyti, pasitelki savo išmonę, psichologijos žinias.
– Ką jums reiškia meilė, ar ji reikalinga vyro gyvenime?
– Viena vertus, reikalinga, kita vertus – ne. Meilė – įsipareigojimas, pagarba kitam, puoselėjimas to jausmo, mokėjimas jį žarstyti kaip žarijas. Aš pats ne visada moku tai daryti, nes galbūt esu savanaudis, per daug galvojantis apie save ir savo tikslus, net ne strateginius, o kasdienius. Aš labai retai galvoju tokiomis temomis, galbūt tai susiję su tuo, jog savęs vis dar nelaikau pakankamai subrendusiu, tokiu žmogumi, kuris galėtų rimtai svarstyti apie laimę, meilę, tikslus, brandžių žmonių vertybes.
Koks subrendęs žmogus ims kalbinti žmones fotografuotis ant Žaliojo tilto penktą valandą ryto nuoga krūtine? Vis vien turi būti šiek tiek „nušokęs nuo proto“, tuo momentu negalvoti apie meilę, laimę, savo gyvenimo tikslus. Tiesiog elgiuosi spontaniškai, tik jaučiu norą įgyvendinti tikslą, tuo metu būnu visiškas egoistas. Ir tik vėliau susimąstau: galbūt tai galėjo įskaudinti vieną ar kitą žmogų.
Esu Skorpionas, tad einu iki galo atkakliai, pasiekiu savo tikslą ir tik vėliau pradedu manyti, kad dar yra žmonių aplink.
– Kokių nuodėmių ar silpnybių turite?
– Tektų ilgai pasakoti. Viena tokių ydų yra lįsti ten, kur nereikia, net jeigu žinau, kad nudegsiu, vis vien lendu. Smalsumas manęs nepaleidžia ir aš nevengiu provokacijų. Ko gero, mano savisaugos instinktas ne iki galo susiformavęs ir vis dar leidžia laviruoti.
