Lūžis Jurgio gyvenime įvyko 2012-aisiais, kai 4 mėnesiams išvyko stažuotis į Kiniją. Iki tol verslo vadybos studijas baigęs vaikinas ramiai dirbo vadybininku Lietuvoje, jį supo pasiturintys ir išsilavinę žmonės, tačiau vaikiną stebino, kad jie nejaučia noro dar ko nors siekti gyvenime, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Pats susiradau stažuotę ir išvažiavau, nors atlyginimas nebuvo didelis. Kinijoje patyriau daug nuotykių, to įkvėptas grįžęs į Lietuvą iškart susiradau darbą įmonėje Indijoje. Tada viskas ir prasidėjo“, – nusišypsojo pašnekovas.
– Jurgi, kaip jus pasitiko Indija?
– Jau pati pirma diena Mumbajuje mane pasitiko iššūkiais: kitoks klimatas, žmonių kultūra. Pirmas įspūdis – griuvėsiai, pelėsiais apkerpėję namai, visur palmės... Supratau, kad bus įdomu.
Ten dirbau vadybininku vienoje didžiausių parodų organizavimo įmonių.
– Tačiau netrukus atsidūrėte Bolivude. Kaip jums tai pavyko?
– Esu didelis filmų mėgėjas, kažkada net planavau studijuoti aktorystę. Atsitiktinai susitikau su užsieniečiais, kurie pasidalijo įspūdžiais apie filmavimąsi kine. Tada ir pradėjau austi mintį save išbandyti vaidyboje – šviesios odos europiečiai ten labai mėgstami. Parašiau vienam prodiuseriui ir sulaukiau teigiamo atsakymo. Ilgai jokio realaus pasiūlymo nesulaukiau, kol pagaliau gavau pirmą vaidmenį masinėje scenoje.
Viskas buvo labai keista: buvau pagriebtas, aprengtas, išdažytas, tačiau niekas negalėjo paaiškinti, kas vyksta filmavimo aikštelėje. (Šypsosi.)
Kai kurie vakariečiai šioje industrijoje dirba tik dėl pinigų ir jiems vis kas nors negerai – skundžiasi. Aš iš vietinių sulaukiau komplimentų, nes nesiskundžiau niekuo ir niekada nevėluodavau į filmavimus.
Nusifilmavau keturių filmų scenose. Greitai atsidūriau reklamos srityje – užsienio kompanijos dažnai ieško baltųjų, kad ir kaip rasistiškai tai skambėtų.
– Teko papulti į garsių prekių ženklų reklamas?
– Filmavausi tiek indiškų prekės ženklų, pavyzdžiui, oro linijų „Indigo“, tiek tarptautinių, tokių kaip „Levi Strauss“, „RedBull“ ar „Suzuki“, reklamose.
– Įdomu, ar iki tol turėjote patirties reklamos, filmų industrijoje?
– Lietuvoje televizijoje kūriau laidas. Indijoje pradėjau rašyti ir scenarijus. Šiuo metu su Indijoje likusia bendraminčių komanda kuriame filmą „Paper Boat“. Jaunimas ten tiesiog kepa filmus. Tada eina į perklausas, neša savo scenarijus – Mumbajuje yra didžiulė gatvė, kurioje įsikūrę daugybė prodiuserinių kompanijų.
– Ar Bolivude yra vietos kitataučiams? Įmanoma iš to pragyventi?
– Tikrai galima. Dažniausiai man tekdavo vaidinti kieno nors mylimąjį. Bolivude baltasis niekada nebus herojus, kuris ką nors išgelbėja, o širdžių ėdikas suprantamas kaip apgaudinėtojas, neištikimas vyras. Tekdavo vaidinti ir nevykėlį turistą, kuris skundžiasi Indijos nešvara ir skurdu.
Vieni kolegos – geranoriški ir draugiški, tie, kurie jaučiasi žvaigždėmis, nelinkę bendrauti su žemesnės kastos aktoriais. Kai kuriose Indijos valstijose aktoriams statomos šventyklos. Šie aktoriai uždirba daug, pavyzdžiui, už filmą – nuo 3 iki 10 milijonų dolerių. Už kelių valandų darbą reklamoje – 300 tūkst. dolerių.
– Teko sutikti daugiau lietuvių, besisukančių Bolivude?
– Vienos reklamos filmavimo metu išgirdau kalbant lietuviškai. Susipažinau su vienu vaikinu – jį pagavo gatvėje ir pakvietė.
Šioje industrijoje sukasi daug rusių merginų, mat ten vertinamos klasikinio grožio merginos, Indijoje tai – egzotika.
– Bet, kaip suprantu, filmavimai nebuvo vienintelis iššūkis Indijoje?
– Vieną iššūkį išsikėliau sau pats. Nuo vaikystės man Indija asocijavosi su motociklu, tad išsinuomojau jį ir apkeliavau dalį šalies. Gegužę, kuri ten karščiausias mėnuo, sumaniau pakeliauti po Radžastaną, pervažiuoti dykumą. Karščiausia Indijos dalimi, kurioje buvo 52 laipsniai karščio, nuvažiavau 1300 kilometrų.
Keliaudamas motociklu gali mėgautis bendravimu su žmonėmis, juk jų nesutiksi skrisdamas iš didmiesčio į didmiestį lėktuvu. Tiesa, iš pradžių jie į tave žiūri kaip į ateivį.
– Nebuvo baisu, kad kas nors nutiks? Indija nėra pati saugiausia valstybė.
– Net negalvojau apie tai. Indai nėra agresyvūs, jie bailiai. Patys indai kalba, kad pavojingiausia yra Šiaurės Indijoje, Delyje.
Tiesą sakant, nebuvau gerai pasiruošęs, tačiau troškau aštrių pojūčių. Prieš kelionę pasiskaičiau patarimų forumuose: kad reikia gerti daug vandens, dėvėti visą kūną dengiančią aprangą. Pamaniau: indai juk važiuoja motociklais per dykumą, kodėl aš negaliu?
Nusipirkau lininę pižamą, su kokiomis vaikšto vietiniai, išsinuomojau seną „Royal Enfield“ ir išvažiavau.
Prieš tai maniau, kad važiuojant dideliu greičiu bus vėsiau, tačiau pojūtis prilygo plaukų džiovintuvo pūtimui į veidą. Saulės smūgio, ačiū Dievui, negavau, nes per dieną išgerdavau apie 6 litrus vandens, tačiau perkaito motociklo variklis.
Tada ir prasidėjo mano didieji nuotykiai. Buvo karšta diena dykumoje, stovėjau ir stabdžiau pravažiuojančius. Jie nekalbėjo angliškai, be to, indai turi įdomią savybę tiesiog stebėti, kas vyksta. Net ir sustoję prie manęs jie spoksodavo ir tylėdavo.
Tačiau galiausiai pavyko susistabdyti angliškai kalbantį žmogų. Įkrovėme motociklą į jo sunkvežimį ir nuvykome į artimiausią kaimą. Motociklo vietiniai man nesutaisė, rizikavau ir likusius 300 kilometrų važiavau be sustojimo 16 valandų – bijojau, kad sustojus nebepavyks paleisti variklio.
– Kelionės metu supratote ką nors nauja apie gyvenimą?
– Tai buvo vienas didžiausių iššūkių gyvenime. Buvo daug laiko pagalvoti. (Šypsosi.)
Prieš kelionę buvau prisižiūrėjęs filmų ir reportažų ta tema. Labai džiaugiausi keliautojų Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus laidomis. Kai jiems gesdavo mašinos, galvodavau: kaip smagu būtų patirti tokį iššūkį. Ir kelionės pradžioje galvojau, kad jei nesuges motociklas, nebus įdomu. Tik po to supratau, kad prisikalbėjau.
Galėjau palikti motociklą ir eiti kelis šimtus kilometrų pėsčiomis... Bet, kaip sakoma, kapitonas skęsta su laivu, tad kovojau iki paskutinio.
– Kokių dar įspūdžių parsivežėte iš šio savo neeilinio nuotykio?
– Radžastanas – senovinė Indija, ten stūkso daug pilių. Dabar vietinė kultūra paversta patrauklia turistams. Apkeliavau visus didesnius miestelius, bet pagrindinis mano tikslas buvo aplankyti žiurkių šventyklą. Ji tokia vienintelė pasaulyje.
Pirmą kartą pamatęs Tadž Mahalo šventyklą stovėjau lyg įbestas – taip įspūdingai atrodė. Jai nenusileidžia ir žiurkių šventykla. Gatvėmis lakstančios katės dydžio žiurkės agresyvios, žinojau, kad patekus tarp jų man bus sunku. Bet nusprendžiau perlipti per save.
Kadangi ten šventovė, teko nusiauti batus. Mane iškart pasitiko ne tik didelė smarvė ir cypimas: vos įžengus į pagrindinę patalpą, bent 30 žiurkių akimirksniu atsirado man ant kojų. Vos pradėjau muistytis, gavau pastabą iš ten buvusio žmogaus, kad nespardyčiau jų Dievo... Liepė džiaugtis ir jaustis palaimintam. Pirmos penkios minutės buvo sunkios, tačiau persilaužus buvo įdomu stebėti, kaip ten viskas vyksta, kaip žmonės meldžiasi žiurkėms, neša joms pieno...
– Tai – viena Indijos pusių. Galėtumėte šioje kultūroje gyventi ir toliau?
– Kadangi Indija – gana atsilikusi šalis, jiems svetimas ir kapitalizmas. Svarbiausia, kad būtų duonos, vandens ir auksinių apyrankių.
Nelengva ten ir versle, nes viskas vyksta labai lėtai, o norint ką nors nuveikti mažai padėtų spaudimas, skubinimas.
Indijoje man trūktų elementarių dalykų: jeigu ištiktų bėda, vargu ar mane laiku pasiektų medikai. Indijoje gyvenau metus ir lekiančią greitąją girdėjau vos du kartus. Jie į ligą ir mirtį žiūri labai paprastai: yra – nėra, koks skirtumas?
Jie tiki lemtimi, karma. Nors jų gydytojai labai geri, yra nemažai privačių klinikų, bet tam reikia turėti labai daug pinigų. Kitaip niekas tavimi nepasirūpins.
Parduotuvėse prekių lentynos ten penkis kartus tuštesnės nei Lietuvoje, importuoti automobiliai dvigubai brangesni nei vietinės gamybos, o dar užterštumas, purvas, nesuvokiamos apimties skurdas. Lietuvoje skurdas – tai gyvenimas iš pašalpos, vėlavimas apmokėti sąskaitas. Indijoje skurdas – kai septynių žmonių šeima miega ir valgo tiesiog gatvėje ar po tiltu, o visas jų turtas – keli marškinėliai.
– Ko išmokė Indija?
– Supratau, kad tikrai niekas už tave nieko nepadarys. Mumbajuje gyvena 16 milijonų gyventojų ir visi turi labai didelių problemų. Mėgstu sakyti, kad Indijoje supranti, ko esi vertas. Ten greitai supranti, kiek esi pajėgus spręsti problemas. Mačiau atvykusių žmonių, kuriems ten sunku, jie nesimėgauja gyvenimu.
– Kodėl nepanorote Indijoje likti ilgiau?
– Baigėsi mano vadybininko sutartis, užsibuvau keliais mėnesiais ilgiau tik todėl, kad turėjau suplanuotų filmavimų, skraidžiau į Džaipurą ir Delį. Į Lietuvą grįžau, nes baigėsi vizos galiojimas, o aš nenorėjau būti nelegalas, kaip daugelis atvykėlių.
Noriu pailsėti nuo Indijos šurmulio, pamatyti, kas vyksta Lietuvoje, pasidalinti įspūdžiais, bet tai nereiškia, kad negrįšiu.
