Vladimiras greičiausiai pyks dėl žodžių žaismo, kad Vilnių iškeitė į Maskvą. Nieko jis nekeitė – Lietuvos žemėje gimęs keturių skirtingų tautų kraujo turintis vyras galėtų gyventi bet kur. Vilniuje lankosi labai dažnai – juk iš Maskvos lėktuvai į tėviškę skrenda tris kartus per dieną.
Gal prigimtis ir lėmė, kad V.Mackevičius ne iš tų, kurie, paleidę kūrinį į pasaulį, tykiai laukia, kol jį kas nors pastebės ir nupirks.
Jo kūriniais rūpinasi galerijos bei meno vadybininkai penkiose pasaulio šalyse – Rusijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje. Šiuo metu vyksta derybos su Kinija.
Taip nutiko, kad jo darbų turi serbų režisierius Emiras Kusturica, pasaulinio garso dainininkai bei kompozitoriai Ennio Morricone, Joe Cockeris, Roisin Murphy, Vaya Con Dios, Stingas, grupė „Air“.
Ko gero, kur kas svarbiau, kad lietuvio darbų yra jau 11-oje muziejų saugyklų visame pasaulyje.
Kaip įmanoma parduoti savo paveikslą? Atsistoti, prieiti prie žmogaus ir pasiūlyti jam susipažinti su tavo menu.
„Galimybių atsiranda kiekvieną dieną, tereikia turėti budrią akį ir pasiduoti intuityviam plaukimui. Jeigu galimybių neva nėra, žmogus pajėgus pats jas susikurti. Jo niekas neriboja, sienų nėra. Reikia nuolat žvelgti į gyvenimo visumą, nuo A iki Ž, nuo paprasto meno gerbėjo iki aukštą postą valdžioje užimančio žmogaus – juk visi ieško įspūdžių ir geros nuotaikos, – įsitikinęs Vladimiras, pats ne kartą kad ir pietaujant restorane priėjęs prie žinomo žmogaus ir pakvietęs į savo galeriją. – Apskritai aukštus valdžios postus užimantys ar aukštiems socialiniams sluoksniams priklausantys žmonės dažnai visuomenės be reikalo nuvertinami – jie tokie pat dvasingi, nori tų pačių emocijų kaip ir visi mirtingieji, nori ramybės ir patirti meilę.“
– Pats priėjote, pasiūlėte – tai tarsi nedera su mistifikuota meno sritimi, kai menininkas lyg ir neturėtų liestis prie pinigų.
– Aš ir nesiliečiu – tai galerijos reikalai. Mano misija – kurti, pasakoti apie savo kūrybą, išreikšti savo požiūrį per meną. Taip, kūrybą reikia ir parduoti, daugelis nepriima tos antrosios pusės. Bet juk menas – brangus intelektinis produktas, ir ne aš tai sugalvojau. Apie tai byloja žymių tapytojų darbai garsiausiuose aukcionuose. Todėl nejaučiu baimės užkalbinti bet ką. Geriau gauti per galvą, bet pabandyti.
– Kaip prisistatytumėte poniai Genutei iš kokio nors Lietuvos kaimo ir Niujorko gyventojui?
– Neseniai prisistačiau, bet ne Genutei, o 92 metų Adai iš Vilniaus Žvėryno. Draugai surengė tingius pusryčius, pereinančius į pietus. Susirinko tarptautinė publika, buvo gera. Kai visi išsiskirstė, dar likau sėdėti terasoje vienas ir mėgautis gerai praleistu laiku. Šalia – kito namo kiemas, gražus gėlių darželis, eina močiutė ir lyg man, lyg sau taria: „Laikas greitai bėga.“ Sakau – gerai, kad greitai bėga, vadinasi, puikiai gyvenate, tik tinginiams laikas slenka lėtai. Ir pradėjome kalbėtis – ilgai.
Pasakiau, kad esu dailininkas – tapau ir kuriu skulptūras, įvairius meno objektus. Paišau gamtą taip, kaip jaučiu, stengiuosi būti veidrodžiu šiuolaikinių procesų, bet tik tų, kuriuos pasirenku pats. Stengiuosi išreikšti teigiamus dalykus, kodėl turėčiau žmogui kišti ką nors neigiamo, kai to ir taip aplinkui pilna.
Ponia Ada man aprodė savo darželį. Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, kuriems per 80 metų – taip pasisemiu išmintingos patirties. Tokie žmonės jau mąsto intuityviai, o ne racionaliai.
– Kai susitarėme dėl pokalbio laiko, palinkėjote patirti kuo daugiau pirmų kartų. Nustebinote, nes dabar dažnas taip galynėjasi su kasdienybe, užsisukęs nuo tempo, kad svetimam žmogui tikrai nelinkėtų tokių nuostabių dalykų.
– Aš žmones paperku tuo, kad nepapirkinėju. Žmonėms patinka mano atvirumas, galbūt jiems patinka nuoširdumas, o jo dažniausiai visi pasigendame. Atvirumas tekainuoja truputį drąsos, ir tiek.
O ką reiškia galynėtis su kasdienybe? Tokia, kokia yra, nepatinka? Ji nuobodi? Bet tai – paties žmogaus rankose.
Aš nežinau, ką reiškia kasdienybė – tokios neturiu. Kasdien gyvenu kitaip, žaisdamas su naujais potyriais ir iššūkiais. Stengiuosi neliūdėti, bet jei tokia nuotaika užklumpa, mano liūdesys dažnai būna ryškesnis nei daugelio euforija. Garantuoju, nes matau, kaip žmonės gyvena.
Daugelis tingi, nebemoka gyventi. Pusę laiko pramiega, pusę praleidžia skaitmenoje, iš kurios pasiima gal 10 procentų naudos, ir taip gaišta laiką. Tai juos tiesiog išsunkia.
– Tai kur jie klysta, ko nedaro, kad būtų laimingi?
– Nebeserga už savo antrųjų pusių pergales ir deramai nebepalaiko pralaimėjus. Nebendrauja gyvai arba bendrauja mažai, yra užsidarę, nenuoširdūs.
– Būti nuoširdžiam pavojinga.
– Kodėl? Kad į tavo nuoširdumą kitas kojas nusivalys? Vieną kartą nusivalys, o kitą sykį jausi, kaip elgtis – išlavės intuicija, žinosi, kam atsiverti. Jeigu tave apgavo, tai nereiškia, kad esi bukas. Tai reiškia, kad pasitikėjai žmogumi labiau, nei jis buvo to vertas. Vieną kartą.
– Ar kūryba – ta sąlyga, kad esate pakylėtai nusiteikęs? O galbūt tokios būsenos siekiate sąmoningai – kuris kurį maitina?
– Tai ratas – kaip sekse, kai du žmonės – ir bučinys... Jei vienas kito nemaitins – nieko nebus. Aš stengiuosi, kad manasis ratas gyvas būtų nuolat. Suprantu viena – turiu labai daug ką pasakyti savo darbais, tad nuolat esu pasinėręs į kūrybinį procesą. Nuotaikų įvairovė yra kaip ir dažų spalvos – reikia mokėti suderinti.
– Kokie jūsų pirmieji kartai, ar dažnai jų patiriate?
– Dažnai, bet norėčiau jų patirti dar dažniau. Pirmas kartas – tai, ko niekada nedarei. Koks mano pastarasis pirmas kartas? Negaliu papasakoti, nes buvo gana intymus. Neseniai paragavau banginio mėsos, dabar pirmą kartą geriu bergamočių sultis. Kelionėse dažnai pasitaiko pirmų kartų.
Štai neseniai keliavome su bičiuliu dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio takais Leipcige Vokietijoje, Marki miestelyje. Lankėmės ir draudžiamose vietose, mus vijo vienuolės, viskas buvo jautru ir įspūdinga.
O kur dar Verona, Florencija, Monakas, Nica, Venecijos bienalė, Osvencimas, Varšuva. Ne pirmą kartą suku ratą po Europą. Tai kasmetė tradicija.
– Norint palaikyti gerą nuotaiką, pakilų nusiteikimą, reikia bent jau sportuoti. Ką darote jūs?
– Pradedu nuo smulkmenų – kalbuosi su gamta ir taip įgaunu jėgų. Medituoju ir būtinai kasdien rytais 10 minučių mankštinuosi, nebent keliaujant būna išimčių. Nėra laiko? Dėl savęs negalima taupyti, jei nori gyventi kokybiškai – privalai save mylėti. Juk parūkyti žmonės randa laiko. Dar padeda boksas ir bėgimas. O gera nuotaika gali užplūsti prisiminus, kad esi gyvas, sveikas ir užsiėmęs mėgstamu darbu. Kai esu tokios geros formos, sukasi minčių vandenynas, tik spėk užrašinėti. Per mėnesį užpildau visą užrašų knygutę. Patinka užsirašinėti – tada esu ramus, kad pamąstymai ir atradimai niekur nedingsta, kartu ir netrukdo atsirasti naujiems.
O iš esmės praktikuoju intuityvų sprendimų priėmimą – tokį totalų, saikingai naudojuosi logika. Ir vis dažniau tai man padeda.
– Geriausias sprendimas – veiksmas?
– Būtent. Jei žinai ir nedarai, vadinasi, nežinai. Šiais laikais žodžiai nelabai ką reiškia, ypač vyriškosios lyties atstovams. Todėl geriau veiksmas. Man nebaisu suklysti – juk nepasisekus mokaisi. Kiekviena klaida turi privalumų. Jų netgi daugiau nei neigiamų niuansų. Laikui bėgant suvoki, kad neigiami dalykai skaudūs tik iš pradžių, o paskui vos ne juokiesi iš savo skausmingos pirminės reakcijos.
– Ar iš viso dėl ko nors gailitės?
– Anksčiau gailėjausi. Ypač dėl kazino – prieš kokius 12 metų ten praleidau nemažai laiko. Dabar vis labiau suprantu, kad ir to nereikia gailėtis, nes turiu stimulą kompensuoti tuos pusantrų metų, praleistų prie ruletės. Esu disciplinuotas, užtikrintai einu savo tikslų link. Negaliu sakyti, kad kazino bergždžiai praleidau laiką – galbūt ne visai tinkamai. Na, taip, dėl to teko uždaryti savo galeriją Arklių gatvėje. Bet tai mano kelias, apsidaužai – ir eini toliau.
– Palikote ir Lietuvą dėl merginos – paskui ją išvykote į Rusiją. Paprastai būna atvirkščiai.
– Taip, dažniausiai moteris derinasi prie vyro – tokia gamta, bet juk aš dėl savo veiklos neturiu būti prisirišęs prie vietos. Mano moteris turėjo projektą Vilniuje, paskui – Maskvoje, jo atsisakyti būtų buvę neracionalu, o man – nemalonu, nes tai jos mėgstamas darbas. Susirasti galeriją, vadybininką man nėra jokios problemos, tad susisukau drobes ir išvykau. Su drauge po kurio laiko išsiskyriau, bet likau Maskvoje.
– Ten taip nejauku, regis...
– Taip atrodo. Tokią nuomonę formuoja tam tikri šaltiniai. Viskas ten gerai. Tas didmiestis nėra toks užterštas, kaip kalbama – patys su draugais iš smalsumo darėme tyrimus. Norėjau pažiūrėti į akis tam, ko nematai ir neužuodi.
Visų peikiamo tempo, spūsčių nejaučiu, nes gyvenu visiškai kitokiu ritmu. Maskvoje sielai labai gerai, nes tik išeik į gatvę – ir turi pirmųjų kartų dieną. Ten nuolat kas nors vyksta – pradedant teatrais, baigiant šiuolaikiniu menu. Man patinka Maskva, ją esu nuodugniai ištyrinėjęs. Kitiems Maskva – tarsi šuolis parašiutu, o man – šuolis iš stratosferos ir jo metu ne iki galo aišku, ar parašiutą iš viso turiu.
Viskas juda. Judu ir aš, nes jei to nedarysi – būsi išspirtas iš karuselės. O judėti labai malonu – man gera mokytis, o ne kovoti su savo konkurentais bendraamžiais.
Lietuvoje savo bendraamžių, kuriuos norėčiau pralenkti, neturiu. Yra kūrėjų, kurie man kelia įspūdį, tačiau jie 10–15 metų vyresni. Kiek man metų? Kažkas tarp 30 ir 35. Sako, reikia kuo greičiau pamiršti savo amžių, tada gyvensi 15 procentų ilgiau. O man to reikia, nes turiu ką pasakyti.
– Jūs egoistas.
– Jei egoizme nėra pykčio – viskas gerai. Taip, rūpinuosi savimi – sveikai maitinuosi, ypač Maskvoje. Ten galima gauti puikaus maisto, o žmonės mano, kad tas miestas – tarsi juodoji skylė.
Ten pardavėja rėkia ant tavęs, todėl nemalonu? Ant tavęs kas nors gali rėkti bet kur – nebūtinai Maskvoje. Esminis dalykas, kaip į tai reaguoji. Neįsileisk to rėkimo į save – pajusi pasitenkinimą, nes suvoksi, kad tu nerėktum niekada. Žmonių, kurie pavydi ir tik laukia progos paleisti šlykščią repliką, visur pilna, tik duok nors menkutę dingstį.
– Politinė situacija Rusijoje įtempta. Ar kalbatės apie tai su savo kolegomis?
– Mes, menininkai, remiamės humanistiniais principais, tik taip ir galima diskutuoti, nes kitaip transliuosi kieno nors nuomonę. O suinteresuotų ir savą informaciją skleidžiančių kanalų pilna, ir turiu galvoje ne tik televiziją. Gana sudėtinga tame jovale susivokti, mane siutina vienintelis dalykas – kad žūsta žmonės.
– Ar iš lietuviškos aplinkos nepajutote neigiamą požiūrį, kad šiuo metu gyvenate Maskvoje?
– Iš tam tikrų žmonių jutau nepasitenkinimą, bet atsakau jiems paprastai: skirkite du dalykus – politiką ir paprastus žmones. Aš nesu politikoje. Esu kultūros atstovas, garsinu Lietuvos vardą už jos ribų – ir net labai toli. Pagavau save mąstantį, kad kuo labiau nutolstu nuo gimtųjų kraštų, tuo labiau jų ilgiuosi. Labai norisi grįžti. Lietuvoje gyvena mano mama ir tėvas, tad stengiuosi lankytis dažnai.
Lankau savo tėvus, palaikau ryšį – ne per daug glaudų, tokį, kokį palaiko sūnus su tėvais. Turiu dar dvi seseris ir tris krikšto vaikus. Aš norėčiau pats turėti tris vaikus.
– Stereotipiškai mąstant, jau turėjote sukurti šeimą.
– Prisikepti vaikų? Visai dėl to neišgyvenu – esu sveikas, nepamenu, kada buvau peršalęs, mano genofondas geras. Aš toli gražu ne stereotipinis vienetas. Viskas ateina su laiku, manasis irgi ne už kalnų. Jaučiu.
– Ar dabar mylite?
– Dabar esu susižavėjęs. Konkrečiai! Kaip myliu? Kaip galima mylėti? Žmogus – kaip namas su paradiniu kiemu ir slaptu. Aš įsileidžiu į abu – myliu be kaukių.
– Jūsų negąsdina po susižavėjimo atėjęs įprastas ritmas, kai eini pirkti kefyro be jokių drugelių pilve?
– Oi, kaip galima eiti pirkti kefyro – patikėkit manimi! – nusijuokia Vladimiras. – Kartą su mergina ėjome į parduotuvę susirakinę antrankiais. Buvo labai linksma – kiek šypsenų ir maloniai sutrikusių žmonių! Ir dar kaip patogu! Mergina parduotuvėje niekur nepabėgs, neprisipirks nereikalingų daiktų. Paprastą veiksmą galima atlikti šimtais nepaprastų būdų ir tai nieko nekainuoja – reikia tik noro, drąsos ir truputį vaizduotės. Vaizduotės nėra? Išauginti ją padės knygos. Tai tarsi trumpieji kitų gyvenimai, kuriuos išgyvensite patys, tikrai daug galima pasisemti.
Tad eidamas kefyro už kiekvieno kampo gali sugaišti po valandą. Niekada nepametu noro žaisti – tai vienas gyvenimo variklių. Be to, ir vaizduotė įpila žibalo į ugnį – dar, dar!
– Kodėl žmonės skiriasi?
– Nuoširdumo stoka – pagrindinė klaida, kurią ir aš anksčiau darydavau. Tikrai nefilosofuoju, o kalbu iš savo patirties. Turi atsiverti žmogui, su kuriuo matai galimybę praleisti daug laiko. Nuoširdumo negali būti per daug ar per mažai – jis yra arba ne. Reikia sakyti taip, kaip yra, o ne pūsti miglą į akis, kad kitas neįsižeistų.
– Vis dar gaji mintis, kad slavės moteriškumu, atsidavimu vyrui lenkia lietuves. Gyvendamas Rusijoje gal jau galite palyginti vienas ir kitas?
– Lietuvėms nieko netrūksta. Vyrai turi pasistengti atverti gražiąsias moterų galias. Nepastebėjau tarp slavių ir lietuvių moterų ypatingų skirtumų, nebent rusės nuo pat pradžių labiau atsivėrusios, o lietuves reikia prisijaukinti. Bet tai nusako ėjimo iki moters kelią, bet ne jos dvasingumo lygį. Iš esmės grožis – viena didžiausių jėgų, o Lietuvoje jo tikro, gamtiško labai daug.
Galiu tvirtai tai pasakyti, nes daug keliauju ir turiu draugų, kurie padeda įsigyventi į svečios šalies ar miesto ritmą – ne tik turistinius objektus apžiūriu.
– O kaip jums atrodo vyrai Rusijoje?
– Galiu pasakyti apie esančius sostinėje. Maskvoje vyrams sudėtinga, ypač jauniems, nes tai žiaurių taisyklių miestas, konkurencija beprotiška. Vyrui reikia ne tik kietų kiaušių jame išlikti, bet ir psichologinių žinių, jis turi be galo daug dirbti, nuolat peržengti savo galimybių ribas. Daug kas tose lenktynėse pralaimi – išeina iš trasos anksčiau, nei dera, nes prasigeria, nuleidžia rankas neatlaikę lenktynių apkrovos. Lietuvoje, manau, panaši situacija.
Kas vyrams nutinka? Užvaldo „labai lengvai pasiekiamo visko ir iškart“ iliuzija. Aš ne prieš ambicijas, tiesiog reikia tinkamai įvertinti savo jėgas ir kasdien auginti atsparumą visiems netikėtumams, neigiamam situacijų finalui. Dažnas neįvertina savo jėgų – bėga, griebia didelį pyrago gabalą, atlaiko vos vieną, antrą smūgį, o po trečio – jau nokautas. Byra darbinis gyvenimas, o su juo – ir asmeninis, kaip domino žaidime.
– Ką laikote didžiausiu pasiekimu?
– Kad dirbdamas architektu pajutau, jog galiu tapyti. Bet didžiausias atradimas – kasdien atradinėti dieną. Ką nors perskaityti, skirti laiko savo mintims, intuityviam pasitikrinimui, ar teisinga linkme tos mintys juda, pasidžiaugimui, kad augi. Toks nebuvau, į tai, koks esu šiandien, atėjau per literatūrą. Knyga – geras būdas pranokti vakarykštį save.
Dar turėjau gerą auklėjimą. Vasaras leisdavau vienkiemyje pas močiutę. Bet rimtame vienkiemyje – be elektros, su visais gyvūnais nuo vištos iki arklio, su bėgiojimu nuogam po dilgynes kartu su seneliu. Esu jam už tai dėkingas.
– Ko negalite pakęsti?
– Nekenčiu silpnumo, žmogus gimęs susitvarkyti su bet kokia užduotimi. Dar – kategoriškumo ir tingėjimo mąstyti, nesugebėjimo suvokti, ko iš tiesų nori.
– O ko norite jūs?
– Aš jau tvirtai stoviu kelyje ir viską darau taip, kaip noriu. Tai svarbiausia. Per artimiausius penkerius metus dar norėčiau sukurti šeimą.
